Kelintus metus iš eilės Lietuvoje nebaudžiamai siautėja vilkai. Jų daroma žala didėja, išmokos auga, o Aplinkos apsaugos ministerija, skėsčiodama rankomis, nesugeba suskaičiuoti, kiek vilkų bėgioja mūsų miškuose ir pamiškėse, terorizuodami žemdirbį.
Vilkų apskaita pagal pėdsakus buvo ir liko senas kaip patikimas apskaitos metodas iki šių dienų. Juo naudojosi mūsų protėviai, seneliai ir planinių medžioklių vykdytojai, dėl ko anksčiau nekildavo didesnių problemų. Medžiotojai medžioja, o miškininkai, dirbdami savo darbą, stebi, mato ir fiksuoja ne tik vilkų paliktus pėdsakus smėlingose ar sniego uždengtose kvartalinėse, bet ir patį pilkąjį, tai šen, tai ten išnyrantį iš miško tankmės.
Kiekvienais metais medžiotojų būreliai teikia statistiką apie savo plotuose sumedžiotus gyvūnus, jų tarpe – ir vilkus. Registruoja kanopinių poliucijas, sudarydami savo medžioklės plotų bonitavimą ir kvotų apskaitą, pagal ką teikiamos medžioklės licencijos. Elnių populiacijos leidžiama sumedžioti 10-15 procentų, stirnų – 20 procentų, šernų – net 80 procentų, o kai kuriuose regionuose dėl ligos išplitimo ir daugiau.
Kaip teigia Lietuvos sienos apsaugos tarnybos atstovai, be tiesioginių pareigų, nustatant sienos pažeidėjus, fiksuoja ir kitus „migrantus“, jų judėjimą. Šis faktinis reiškinys, pradžioje pastačius kameras, keldavo problemų, bet laikui bėgant išmoko ir dabar be didesnių problemų atskiria, kas ir kur migruoja. Vilkai – labiausiai judrūs sienos „pažeidėjai“, o ypač, jei už sienos kariškiai vykdo mokymus. Netinka jiems triukšmas ir vorele keliauja į mūsų pakraščius.
Tad kyla paprastas klausimas: kodėl mūsų valstybės pareigūnai niekaip negali susiderinti, atrodytų, tokio paprasto klausimo – vilko migracija ir jų apskaita, jei netinka miškininkų ir medžiotojų teikiami duomenys?
Dar vienas klausimas Aplinkos ministerijos tarnautojams – miškų urėdijose pakankamai daug investuota į apžvalgos stebėjimo bokštus. Ar čia nebuvo galima numatyti stebėjimo kamerų ne tik priešgaisrinei stebėsenai, bet ir faunos apskaitai? Negi mes esame tokie turtingi ir galime „šerti“ vilkų populiaciją žemdirbio sąskaita, išmesdami dėl savo nemokšiškumo į balą Europos paramos pinigus?
Bėda ateina nelaukta
Bėda ateina į žemdirbio ūkį nesiklausdama, ar valstybės tarnautojas tam pasiruošęs, gerai susidėliojo popierėlius, užkaišiojo visas skyles įsakymais, nutarimais, pavedimais ir kitokio turinio sprendimais.
Ankstų liepos mėnesio rytą į Anykščių r. Aulelių kaimo ūkininkų Stanislovo ir Tado Pikčiūnų ūkį įsibrovė vilkų gauja, palaukėje išpjaudama 34 avis ir ėriukus. Vilkas atėjo į sodybą ir jam nesvarbu, ką pjauti. Vilką atvijo iš miško alkis, jam reikalingas maistas.
Gamtoje taip jau surėdyta – kas stipresnis, to ir viršus. Šiuo atveju nenubėgsi į ministeriją, nepaprašysi popieraičio, kad būtų galima pateikti vilkui ir paprašyti jo apleisti gyvulininkystės valdas.
„Galiu šiandien drąsiai sakyti – nesugebame susiskaičiuoti, ką turime miške“, – dėsto ūkininkė Irena Pikčiūnienė. – Bėda ne kompensacijose, išmokose ar dar kur, bėda, kad nemokame susitvarkyti. Šiandien vietoj to, kad spręstume, ką reikia daryti, kalbame apie tai, kiek iš tiesų yra vilkų mūsų miškuose. Kai sugebėsime valdyti situaciją ir ne iš kabinetų, o tai reiškia – matysime, o dar tiksliau, norėsime žinoti, kiek ir ko turime miškuose, mokėsime protingai ir deramai vesti gyvosios faunos apskaitą, kaip tai daro ūkininkai, tada žinosime, ką reikia daryti su sparčiai gausėjančiais vilkais.“
„Nesupraskite neteisingai, – sako ūkininkė, – nesu prieš vilkus, žinome ir suprantame, kad vilkas yra sanitaras, mes čia gyvename, čia užaugę, gamta mūsų namai, bet, jei vilkas ateina į žmogaus kiemą prie gyvulių tvarto, jei vilkas pjauna ne tik avis, bet ir pririštus šunis, čia jau kažkas negerai. Iš miško išvaryti vilką gali tik alkis. Akivaizdu, miške nebeužtenka maisto, sugriuvusi maisto grandinė ir jis yra priverstas jo ieškoti kitur. Visada bus pasirenkamas paprastesnis ir lengvesnis kelias“.
Vilkų išnykimui – jokios grėsmės
„Vilkų išnykimui nėra jokios grėsmės, – tvirtina Jurbarko urėdijos ilgametis urėdas Faustas Bakys, – atvirkščiai, galima drąsiai teigti, kad jų populiacija yra padidėjusi.“
Jis mano, kad tam tikrų ES priimtų dekretų dėl vilkų apsaugos, kitose šalyse kylančių galimų grėsmių neadekvačiai negalima taikyti ir mūsų šalyje.
„Čia iš karto pasijuto nuostoliai gyvulininkystėje. Jei vilkų populiacijai būtų pastebėta išnykimo grėsmė, yra įvairiausių priemonių tai sustabdyti, kaip tai buvo daroma prieš aštuonis – devynis metus. Šiandien daroma žala akivaizdi ir to nematyti – tikras nusikaltimas“, – mano F.Bakys.
Rimas Špėlis
