„Kam važiuoti į Romą, jei galima atvykti į Telšius – miestą, taip pat stovintį ant septynių kalvų“, – taip Žemaitijos sostinę pristatydavo rajono meras Vytautas Kleiva (a.a). Mat pagrindiniai Telšių objektai – sakraliniai.
Rimas Špėlis
Vyskupijos centras
„Telšių katedra – vienintelė išlikusi bažnyčia, kurioje įrengtas dviejų aukštų altorius“, – į bažnyčios išskirtinumą dėmesį atkreipia Žemaitijos turizmo informacijos centro direktorė Kristina Miliuvienė.
Katedros istorija prasideda 1624 metais, kai Telšių karališkojo dvaro valdytojas Povilas Sapiega ir jo žmona Kotryna Goslauskaitė–Sapiegienė pasikvietė vienuolius pranciškonus. Jiems ant Insulos kalvos buvo pastatytas medinis vienuolynas ir koplyčia. 1650 m. buvo pastatyta medinė vienuolyno bažnyčia.
Dabartinė vėlyvojo baroko ir klasicizmo stiliaus katedra pastatyta 1765 m. Bažnyčioje yra septyni altoriai. Du jų – centriniai. Antro aukšto centrinis altorius skirtas šv. Antanui, o šv. Antano paveikslas laikomas stebuklingu.
1815 m. ši bažnyčia tapo ir Telšių parapijos bažnyčia. 1855 m. caro valdžios įsakymų pranciškonus prievarta iškėlus į Kretingą ir Tytuvėnus, vienuolynas Telšiuose buvo uždarytas.
1926 m. popiežiaus Pijaus XI bule buvo įkurta Telšių vyskupija. Buvusi vienuolyno bažnyčia tapo katedra. Pirmuoju vyskupu paskirtas Vasario 16–osios akto signataras kunigas Justinas Staugaitis. Po metų prie katedros atidaryta kunigų seminarija, kurią 1946 m. uždarė sovietų valdžia. Seminarija atkurta 1989 m.
Rajonui vadovavęs Vytautas Kleiva (a.a.) buvo pastebėjęs, kad „jeigu norime, jog vyskupijos centras neišsikeltų iš Telšių, čia reikalingos didelės investicijos“.
Reikėjo katedrai ir marmurinių šildomų grindų, ir tinkamo krėslo vyskupui, reikėjo pasirūpinti ir apšvietimo sutvarkymu. Reikalingos naujos, istorijos dvasią atitinkančios ir geros katedros durys, kurios būtų sudarytos iš atskirų menininkų sukurtų dalių.
Tikimasi, kad savivaldybėms bus skiriama daugiau lėšų, tad daugiau bus galima skirti ir kultūros paveldui.
Kultūrų pynė
Ant Vytauto kalno stovi Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, telšiečių „mažąja bažnytėle“ vadinama.
Dar ant vienos kalvos stovi stačiatikių šv.Mikalojaus cerkvė. „1936 m. buvo nupirkta apie hektarą žemės. Artimiausi namai pastatyti ant mūsų žemės. Dabar kalbuosi su merija, gal pavyks išsinuomoti kalną, ant kurio stovi cerkvė, – planais dalijasi klebonas Nesteras. – Kubizmo stiliaus cerkvė buvo pastatyta 1937–1939 m. Šiemet ji atnaujinta. Jei ne mero iniciatyva, paskatinusi imtis darbų, gal viskas ir būtų likę po senovei. Gremėzdiškus metalinius laiptus pakeitėme mediniais. Jie labai deri prie grindų. Lentos pagal senovines technologijas padengtos aliejumi, kas medžiui suteikia ilgaamžiškumo. Atnaujintos virš altoriaus skulptūros. Nuplovus atgijo ir gražus ąžuolinis rankų darbo altorius, sukurtas XIX amžiaus pabaigoje“.
Su cerkve nesiderinanti varpine liudija, kaip teigia klebonas Nesteras, kad statyboms pritrūko pinigų.
Telšiuose išlikęs ir ješyvos – aukštosios rabinų mokyklos – pastatas, kuriuose, soviretiniais laikais buvo įsikūrusi liaudies meistrų dirbtuvė „Minija“. Paruoštas projektas jo atgaivinimui laukia savo eilės.
Važiuojant iš Telšių link Varnių Rainiuose ant kalnelio išvystame koplyčią. Ji pastatyta 1991 m., minint 50-ąsias Rainių kankinių nužudymo metines. 1941 m. naktį iš birželio 24-osios į 25-ąją Rainiuose bolševikai nužudė 76 politinius kalinius.
Senoji vyskupija
Artėdami link Varnių išvystame Žemaičių vyskupystės muziejaus bokštą. Buvusiame Varnių žemaičių kunigų seminarijos baroko rūmuos, pastatytuose 1770 metais, muziejus įkurtas 1999 m. Muziejus
pristato vieną iš dviejų buvusių Lietuvos vyskupijų XV–XX a.pradžioje – Žemaičių vyskupiją, kurios centras beveik 450 metų buvo Varniuose.
Prie šio pastato šliejasi paminklas vyskupui Merkeliui Giedraičiui ir kanauninkui Mikalojui Daukšai. Paminklas atidengtas 1999 m., minint Mikalojaus Daukšos „Katekizmo“ ir „Postilės“ – pirmųjų lietuviškų knygų Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštystėje išleidimo 400-ąsias metines.
Skvere – paminklas garsiam žemaičių vyskupui rašytojui Motiejui Valančiui.
Idėja Varniuose įamžinti vyskupo atminimą kilo kunigui A. Juozapavičiui 1925 m. Lėšos paminklui buvo surinktos visoje Lietuvoje pardavinėjant būsimo M. Valančiaus biusto atvirukus.
Paminklas pastatytas 1927 m. skvere, priešais namą, kuriame 1850–1864 metais M.Valančius gyveno.
1951 m. paminklo biustas dingo, o per 20 metų sunaikintas ir postamentas.
1988 m. biustas buvo surastas ir 1990 metais, pastačius naują granito postamentą, atstatytas.
Kitoje Varnelės pusėje – grakšti apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia – buvusi Varnių katedra.
Manoma, kad iki krikščionybės jos vietoje buvusi pagoniška alkavietė. Katedra pastatytas 1680–1691 m. po Varniuose 1680 m. kilusio gaisro.
Pastatas vėlyvojo baroko stiliaus su jaučiama klasicizmo įtaka, neryškaus kryžiaus plano. Ties centrinėmis durimis fasadą puošia du barokiniai bokšteliai. Įžymūs katedros dailės paminklai: 11 altorių, sakykla, ypač gražių proporcijų centrinis altorius (1874m.) puoštas skulptūromis, kolonomis, paveikslais.
Po apsida rūsyje įrengtoje Vyskupų kriptoje ąžuolo karstuose su stikline viršutine dalimi ilsisi dviejų Žemaičių vyskupų balzamuoti J.Arnoldo Giedraičio – pirmojo katalikų Naujojo Testamento (1816 m.) vertėjo ir mecenato, miręs 1838, ir Simonas Giedraitis, miręs 1844. Iš viso kriptoje ilsis 10 vyskupų.
Grakščiai į dangų kylą medinės šv. Aleksandro parapijinės bažnyčios bokštas. Ši bažnyčia laikoma viena pirmųjų kulto pastatų Žemaitijoje, funduota paties kunigaikščio Vytauto, pašventinta 1417 m. kaip katedros bažnyčia. Tačiau netrukus 1418 m. žemaičiams sukilus ji buvo sudeginta, o 1421 m. vėl atstatyta. Bažnyčia buvo vienas iš nedaugelio pastatų, nesunaikintų per didįjį Varnių metų gaisrą.
Dabartinį vaizdą bažnyčia įgijo 1779 m.
1947 m. bažnyčia nacionalizuota ir paversta sandėliu, didžioji dalis meno vertybių išgrobstyta, interjeras sunaikintas.
Nepriklausomybės metais bažnyčia grąžinta tikintiesiems ir restauruota, atkurtas interjeras.
Pavandenės Sklepkalnis
„Iš Varnių vertėtų pasukti link Pavandenės. Ten stovi 1802 metais perstatyta šv.Onos bažnyčia“, – pataria K.Miliuvienė.
Kaip teigia istoriniai šaltiniai, Pavandenė minima nuo XIV a., tačiau pirmieji gyventojai jos apylinkes skalaujančio Biržulio ežero pakrantėse įsikūrė dar prieš 10 tūkst. m. Čia rasta daugiau apie 50 baltų istorijos paminklų – gyvenviečių, kapinynų, alkaviečių. Pavandenės apylinkės garsios XIV – XV a. priskiriamais piliakalniais – Sprūde ir Moteraičiu. Nuo 1553 m. minimas Pavandenės dvaras.
Dvaras suklestėjo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje, ėmus jį valdyti Sakeliams. Tarpukariu, Zigmanto Sakelio valdymo laikotarpiu. Dvarui tuomet priklausė vėjo malūnas, žuvininkystės tvenkiniai, pieninė, plytinė.
Pavandenės dvare 1901–1903 m. namų mokytoja dirbo rašytoja M. Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana. Laisvu nuo darbo laiku ji platino lietuvišką spaudą, slaugė ligonius.
Mūsų laikus pasiekė tik keletas dvaro ūkinių pastatų, Sakelių mauzoliejaus griuvėsiai Sklepkalnyje, parko likučiai. Istorikų manymu, Sklepkalnis – senojo politinio – administracinio centro kulto vieta, priklausanti kovų su kryžiuočiais ir kalavijuočiais laikotarpiui.
1904 m. mirus dvarininkui Leonardui Sakeliui, Pavandenės dvaro valdytojui, šioje stačiašlaitėje Gludo ežero pakrantės kalvoje jo sūnus Zigmantas Sakelis įrengė šeimos mauzoliejų. Į jį buvo perkelti ir kitų Sakelių bei ankstesnių Pavandenės dvaro savininkų Danilavičių palaikai. 1930 m., mirus Elenai Sakelienei, mauzoliejus rekonstruotas – naujai išmūrytos akmeninės jo sienos, uždengtas stogas. Šiame mauzoliejuje buvo palaidotas Rainiuose 1940 m. nukankintas Zigmantas Sakelis.
