Lietuvos politikai mėgsta nuolat pabrėžti – Lietuva yra Europos centras, lietuviai yra europiečiai, vakariečiai, ir jiems su Rytais nepakeliui. Norėdami kuo daugiau reikalų turėti su Vakarais, bet ne su Rytais, lietuviai įstojo į Europos Sąjungą.
Tačiau dabar paaiškėjo, kad, susiejus savo likimą su Vakarais, teks prisiimti ir tų Vakarų kadaise padarytas nuodėmes ir už jas mokėti. Didžioji Britanija, Ispanija, Portugalija ir daugelis kitų Europos šalių veržėsi į kitus žemynus – Ameriką, Aziją, Afriką, kolonizavo tas šalis, žudė vietinius gyventojus, plėšė jų turimus gamtos turtus, iš Afrikos negrai būdavo vežami vergauti į Ameriką ir kitas šalis. Dabar Lietuvos politikai sako – mes nenorime pabėgėlių iš Afrikos, iš musulmoniškų šalių, nes jų gyvenimo būdas, jų papročiai mums svetimi, mes norime mums artimesnių pabėgėlių iš Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos.
Apiplėšdamos savo kolonijas europiečiai kūrė sau gerą gyvenimą Europoje. Tačiau dabar atėjo laikas grąžinti skolą ir savo praeities nusikaltimus. Įstojusi į okupantų, kolonizatorių klubą ir Lietuva taip pat turi mokėti tas skolas. Todėl, įpratusiems vargais ir džiaugsmais dalintis su krikščionimis, dabar dalį savo pyrago teks atriekti ir musulmonams. Niekas kitas dėl to nekaltas, patys kalti – ko norėjome, tą ir gavome.
Vis dėlto manau, kad Lietuvos politinis elitas pakankamai lankstus. Juk ne veltui politikai kalba, kad reikia modernizuoti, lankstinti darbo santykius.
Šį išgyvenimo metodą jie yra pakankamai gerai įsisavinę – sovietiniais laikais, būdami aktyviais komjaunuoliais, komunistais, jie lankstėsi komunizmo šmėklai, klaidžiojančiai po Sovietų Sąjungą ir kovojo prieš religines atgyvenas, tamsybininkus. Kai Sovietų Sąjungos vadovas M. Gorbačiovas jiems faktiškai ant lėkštutės įteikė Lietuvos nepriklausomybę, jie visi sugužėjo į bažnyčias ir nusilenkė tikrąjam katališkam Dievui išvarę į pragarą visas komunizmo šmėklas.
Tad manau, kad šiuolaikiniams moderniems, lankstiems Lietuvos politikams nebus jokios problemos pasikeitus situacijai eilinį kartą sulankstinti savo pažiūras ir penkis kartus per dieną nusilenkti naujam dar tikresniam Dievui ir nukapoti ar nupjaustyti galvas visiems kitatikiams.
Ne tokie lankstūs buvo paprasti Lietuvos žmonės. Tada, kai Lietuvos politinis ir visoks kitoks elitas kalbėjo ponų – elito kalba – lenkiškai, paprasti žmonės kalbėjo mužikiškai – lietuviškai.
Tačiau galų gale Lietuvos valstybė buvo atkurta būtent tos mužikų kalbos pagrindu. Sovietiniais laikais žmonės buvo „nelankstūs“, nes jie stengėsi kuo ilgiau dirbti vienoje darbovietėje. Kai kas vienoje vietoje sugebėdavo išdirbti 40 ir daugiau metų. Šiais laikais iš darbuotojų reikalaujama lankstumo. Idealus darbuotojas yra toks, kuris vienoje vietoje dirba ne ilgiau kaip tris mėnesius, o po to „savo noru“ išeina iš darbo į gatvę.
Prieš keletą metų politikos apžvalgininkai džiūgavo – pagaliau ir į arabų pasaulį atėjo pavasaris. Pagaliau ir žiaurių diktatorių užgintos tautos pajus vakarietiškos demokratijos gaivų dvelksmą.
Deja, labai greitai šviesų pavasarį pakeitė tamsi, rūsti žiema. Eilinį kartą paaiškėjo, kad visos utopijos, neatsižvelgiančios į realybę, yra pasmerktos žlugti. Kadaise per jėgą stumta komunistinė idėja pareikalavo milijonų žmonių gyvybių. „Visų šalių proletarai vienykitės!“ – šis šūkis daugelį metų puikavosi Lietuvos ir kitų buvusių tarybinių respublikų laikraščių pirmuose puslapiuose. Komunizmo šmėkla keliavo po pasaulį.
Šiuo metu, išvarius komunizmo šmėklą, po pasaulį keliauja jau kita – globalaus liberalizmo šmėkla. Komunistinė idėja buvo siekis pasaulyje panaikinti išnaudojimą. Turėjo būti sukurta ideali visuomenė, kurioje visi draugiškai gyventų ir draugiškai dalintųsi visų bendrai sukurtomis gėrybėmis. Kiekvienas iš to sukurtų gėrybių kalno imtų tik tiek, kiek jam reikia, nesiekdamas pasiglemžti sau kuo daugiau. Dirbtų kiekvienas pagal savo sugebėjimus ir galimybes taip, kad darbas teiktų jam džiaugsmą. Tokioje visuomenėje pinigai būtų visai nereikalingi.
Kitoje – liberalios visuomenės utopijoje, priešingai, viskas yra pagrįsta pinigais. Visi visuomenės nariai bendroje laisvojoje rinkoje konkuruoja vienas su kitu. Laikoma, kad būtent konkurencija yra pažangos variklis. Tarybų Sąjunga buvo paversta eksperimentinė komunizmo kūrimo bazė. Ateityje visas tas eksperimentas turi išplisti po visą pasaulį ir tokiu būdu būtų pasiekta pasaulinė liberalizmo pergalė.
Ką turi daryti žmogus, gyvenantis tokioje visuomenėje, kurioje karaliauja totalinis liberalizmas, jeigu jis nori valgyti? Jis turi kokiu nors būdu gauti pinigų. Tam, kad gautų pinigų, jis turi mobilizuoti visus savo sugebėjimus, kūrybines galias sukurdamas tokį produktą, kurį jis galėtų kam nors parduoti, o už parduotą produktą gauti pinigų ir už tuos pinigus nusipirkti sau pavalgyti (kitaip sakant – pirkti kieno nors kito pagamintą produktą).
Visa tai atlikti yra labai sudėtinga, nes visi kiti žmonės, ūkio subjektai taip pat nori valgyti, ir jie taip pat stengiasi gaminti savo produktus ir kam nors juos parduoti. Tad ką daryti tam žmogui, kuris tose gyvybės ir mirties lenktynėse (neparduosi savo produkto – neturėsi pinigų, neturėsi pinigų – negalėsi nusipirkti valgyti, o, jeigu neturėsi ko valgyti, tai numirsi) pralaimi arba tam, kuris iš viso nesugeba nieko sukurti? Jam lieka dvi išeitys – arba mirti, arba jėga atimti iš kito tai, ko jam būtinai reikia – pinigų.
Gali atrodyti, kad šiuolaikinis gyvenimas yra daug sudėtingesnis, kad tai nėra vien tik primityvi kova dėl išlikimo, kad šiuolaikinis pasaulis remiasi kažkokiomis aukštesnėmis idėjomis, o ne vien tik noru kaip nors prikimšti savo pilvą. Vis dėlto, jeigu žmogus bus alkanas, tai visos kitos idėjos iš jo galvos labai greitai be pėdsako išgaruos. Jeigu šalyje ir pasaulyje nebus užtikrintas bent minimalus žmonių gerbūvis, tai toje šalyje ir tame pasaulyje stabilumo niekada nebus.
Būtent nuo to – nuo normalių gyvenimo sąlygų visiems gyventojams užtikrinimo, ir reikia pradėti norint stabilizuoti valstybių gyvenimą taip, kad tose valstybėse nebūtų neramumų, revoliucijų, streikų, perversmų.
Deja, šiuolaikinė vakarietiška ideologija, pagrįsta neoliberaliomis dogmomis, laisvosios rinkos ekonomika, iš kurios norima eliminuoti valstybės vaidmenį, savo esme siekia destabilizuoti padėtį valstybėse. Liberalizmo ideologija vadovaujasi principu, kad kiekvienas žmogus yra pats savo laimė kalvis, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas.
JAV ir kitos Vakarų vadinamos demokratinės valstybės siekia visame pasaulyje, visose šalyse inicijuoti vadinamąsias liberalias reformas, kurios įteisina nežabotą egoizmą, individualizmą. Iki minimumo turi būti sumažintos valstybės funkcijos, nutrintos sienos tarp valstybių ir visas pasaulis turi tapti viena laisva rinka. Šias reformas per finansinius svertus inicijuoja Tarptautinis valiutos fondas ir Pasaulio bankas. Šiose institucijose didžiausią įtaką turi JAV.
Deja, tose šalyse (tame skaičiuje ir Lietuvoje), kurios vadovavosi TVF ir PB rekomendacijomis, jokios pažangos pasiekta nebuvo, žmonių gerovė nepadidėjo. Priešingai, atsirado vis didėjantis nusivylimas valdžios veiksmais. Kitaip ir būti negalėjo. Juk, jeigu suteikiame vienodas laisves stipriajam ir silpnajam, tai stiprusis visko pasiims sau tiek, kad silpnajam gali iš viso nieko nelikti. Todėl liberalioje visuomenėje didėja atskirtis tarp tos visuomenės narių, turtas, pajamos suplaukia į nedidelės grupelės asmenų rankas, kurie faktiškai tampa valstybės valdovais, diktuojantys sąlygas visai visuomenei.
Dar blogiau būna, jeigu tokia liberali ideologija įsigali ne vienoje, bet keliose valstybėse arba net ir visame pasaulyje. Tokiu atveju visas pasaulis atsiduria kelių monopolijų rankose, kurios diktuoja sąlygas ir vardan savo siaurų interesų gali nepaisyti absoliučios daugumos interesų. Laisva rinka savo esme yra nuolatinė kova visų su visais. Toje kovoje laimi tas, kas gudresnis, protingesnis, įžūlesnis. Turtingieji stengiasi tapti ar turtingesniais dar labiau išnaudodami negalinčių savo teisių apginti neturtingųjų. Tie turtingieji stengiasi savo kapitalą perkelti į neturtingas šalis tam, kad išnaudodami tuos neturtinguosius galėtų gauti kuo didesnius pelnus. Savo ruožtu neturtingieji stengiasi emigruoti į turtingas šalis tam, kad pagerintų savo gyvenimą. Tokiu būdu vyksta tautų kraustymasis.
Demokratija taip pat kaip ir laisvosios rinkos santykiai ekonomikoje yra pagrįsta konkurencija, susipriešinimu, grupuočių tarpusavio kova. Idealiu atveju ta kova turėtų būti taiki. Deja, realiame gyvenime kovodamos dėl valdžios grupuotės (ypač tuose kraštuose, kur nebuvo tradicijų kovojant dėl valdžios pasitenkinti purvo pylimu vieniems ant kitų) į rankas ima ginklus ir demokratija pavirsta pilietiniu karu. Būtent taip ir įvyko JAV ir kitoms Vakarų valstybėms inicijavus vadinamąsias spalvotąsias revoliucijas, arabų pavasarius.
Vakarai, skirdami šiemetines Nobelio premijas, simboliškai pademonstravo, kad jie nepripažįsta savo klaidų ir, kad dabartinė padėtis pasaulyje, kurią būtent Vakarai ir išprovokavo, juos tenkina. Literatūros Nobelio premiją gavo Baltarusijos atstovė. Kadangi ji atstovauja Baltarusijos opozicijai, ją apdovanodami Vakarai parodė, jog jie nenorėtų, kad Baltarusijoje būtų stabilumas, kurio garantas yra dabartinis Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka (beje, išrinktas demokratiškai už jį balsavus 83% rinkėjų). Vakarams matyt labiau patiktų, jeigu Baltarusijoje vyktų toks pilietinis karas, koks vyksta Ukrainoje. Nobelio taikos premiją gavo Tuniso organizacijos, nuo kurių prasidėjo vadinamasis arabų pavasaris. Gal tuomet Nobelio taikos premiją reikėtų skirti ir JAV paruoštiems Sirijos teroristams, Islame valstybei?
Kadaise skaičiau žymaus čekų rašytojo K. Čapeko knygą „Karas su salamandromis“. Tuomet ši knyga man įspūdžio nepadarė, nes nesupratau jos prasmės. K. Čapekas šią knygą parašė prieš 80 metų, tačiau paaiškėjo, kad ji yra pranašiška, labai tinkama ir šiems laikams. Knygoje rašoma apie salamandras – gyvūnus, kurie sukėlė grėsmę visai žmonijai. Salamandros nieko blogo nedarė, jos tik valgė ir labai sparčiai dauginosi. Jos dauginosi taip greitai, kad žmonėms žemėje neliko vietos, nes visur buvo tik salamandros.
Ar visa tai neprimena dabartinės situacijos, kai pabėgėliai veržiasi į Europą? Jeigu jų srautas nebus kokiais nors būdais sustabdytas, tai labai greitai Europoje tikriesiems europiečiams vietos neliks. Europiečių likimas gali būti panašus, koks ištiko ir Amerikos indėnus. Beje, sako, kad vienas iš džihado karo būdų toks ir yra – persikelti į priešo teritoriją ir ją užkariauti ne su ginklų pagalba, bet tiesiog toje teritorijoje gyvenant, joje dauginantis ir po tam tikro laiko, subrendus sąlygoms, įvedant toje teritorijoje savo tvarką. Paradoksalu, bet šį džihado karą išprovokavo patys europiečiai, vadovaujami JAV.
