Sakoma, kad viščiukus skaičiuoja rudenį, taigi, pažiūrėkime, kokius „viščiukus“ mums atnešė šis ruduo.
Seime antrą kartą buvo atmesta Prezidentės pateikta generalinio prokuroro kandidatūra. Vasarą buvo išbrokuotas Kauno apygardos teismo pirmininkas Nerijus Meilutis (atseit kai kuriems Seimo nariams pasirodė per daug pasipūtęs ir arogantiškas, kiti bijojo, kad jis bus „kišeninis“ D.Grybauskaitės generalinis prokuroras), dabar gi – Kaišiadorių rajono apylinkės teismo pirmininkė Edita Dambrauskienė. Vėlgi kažkas bijojo, kad ji bus „kišeninė“ D.Grybauskaitės generalinė prokurorė, kiti viešai gyrė kandidatės kompetenciją, tačiau slaptame balsavime balsavo prieš. Kodėl?
Prieš pereinant prie „kodėl“, pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į tai, kaip pasikeitė Seimas šios kadencijos pabaigoje. Jeigu prieš metus kitus šis Seimas dar atvirai konfrontavo su Prezidente Dalia Grybauskaite, tai jau balsavimas vasarą dėl Nerijaus Meilučio, kuomet slaptu balsavimu šiai kandidatūrai į generalinius prokurorus nebuvo pritarta, parodė, jog Seimas savo taktiką Prezidentės atžvilgiu pakeitė iš esmės. Iš Seimo tribūnų viešai Prezidentės pateiktas kandidatas dažnai buvo giriamas, buvo sakoma, kad bus balsuojama už šią kandidatūrą, tačiau, kiek teko girdėti, tie, kurie gyrė ar pasisakė „už“, slaptame balsavime jau balsavo „prieš“.
Analogiška situacija buvo ir balsuojant Seime antrą kartą – dėl Prezidentės pateiktos Editos Dambrauskienės kandidatūros. Viešai kalbėta vienaip, tuo tarpu slapta balsuota kitaip.
Taigi, galima padaryti išvadą, kad Seimo taktika pasikeitė visu 100 proc.: kalbėti vienaip, daryti – kitaip. Kad neužsitraukti Jos Ekscelencijos rūstybės.
Na, o dabar sugrįžkime prie to „kodėl?“.
Matyt, sąžiningiausias šiuo atveju buvo Seimo narys Petras Gražulis, kuris, paaiškėjus slapto balsavimo rezultatams, žurnalistams pasakė, jog tas „prieš“ buvo ne prieš kandidatę į generalinius prokurorus Editą Dambrauskienę, tačiau prieš pačią Prezidentę. Kitaip sakant, Petras Gražulis leido suprasti, kad nesvarbu, kokią kandidatūrą Prezidentė teiks, ji bus atmesta, nes tai – D.Grybauskaitės teikiama kandidatūra.
Tačiau, manau, ne visai taip yra, kaip P.Gražulis sako. Seimas tikrai patvirtintų D.Grybauskaitės pateiktą kandidatūrą į generalinius prokurorus, jeigu tas kandidatas būtų iš vadinamojo „prokurorų klano“. Nes ne vienas parlamentaras atkreipė dėmesį, jog Prezidentė į generalinius prokurorus pateikė kandidatūrą „iš šono“, ne iš sistemos.
Tuo tarpu vadinamasis teisėsaugos elitas mano, kad Generalinei prokuratūrai būtinai turi vadovauti kas nors iš jų tarpo.
Todėl, jeigu D.Grybauskaitė teiktų, pvz., Generalinės prokuratūros prokurorų D.Raulušaičio, R.Petrausko, G.Jasaičio ir pan. ar net buvusių prokurorų kandidatūras, jos, spėju, Seime būtų patvirtintos per vieną dieną. Ir Seimo nariai tikrai nesipriešintų jų patvirtinimui, nors tai, anot P.Gražulio, būtų D.Grybauskaitės teiktas kandidatas.
Taigi, žvelgiant per tą prizmę, būtų galima įžvelgti tam tikrų klanų (titanų) kovas šioje kovoje dėl generalinio prokuroro posto.
Na, iš šono žvelgiant tai atrodo labai panašu į tai, kas vyksta energetikoje: vieni buvo išstumti, kiti – įstumti.
Taip ir prokuratūroje: vienus nori išstumti, kitus – įstumti. Vaizdelis maždaug toks. O apie sisteminius kokius nors pakeitimus juk nė vienas, pretenduojantis į tą postą, net nekalba. Bent jau nieko panašaus negirdėjau iki šiol.
Kitas dalykas – Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė po slapto balsavimo Seime, kuomet buvo nepatvirtinta jau antra D.Grybauskaitės teikta kandidatūra į generalinius prokurorus, pasakė, jog Prezidentė L.Graužinienei sakiusi, kad jeigu ir šį kartą Seimas kandidatūrą į generalinius prokurorus atmes, tai Prezidentė naują kandidatūrą teiks tik kitų metų pabaigoje – kai jau naujas Seimas bus. Kitaip sakant, daugiau nei metus prokuratūra be vadovo bus.
Štai čia norėčiau pastebėti, kad po Dariaus Valio avarijos ir pėsčiosios partrenkimo (o tai buvo D.Valio, generalinio prokuroro, pačioje kadencijos pradžioje, o kadencija, kaip žinia, trunka, penkerius metus) prokuratūra ir taip faktiškai buvo be vadovo. Taip, teoriškai Darius Valys buvo generalinis prokuroras, tačiau praktiškai visą tą laiką ten buvo bevaldystė.
O ta tokia bevaldystės situacija, manau, tenkina daug ką: ir politinį, ir teisėsaugos elitą. Prokuratūra „padaro“ keletą bylų pagal politinio elito pageidavimą – liaudiškai kalbant, atiduoda duoklę politinei valdžiai, o tada ramiai „pasidaro“ ir ką reikia sau…
Taigi, žiūrint per tą prizmę, matyt, tai, kas sėdės generalinio prokuroro kėdėje, iš tikrųjų nėra taip „mirtinai“ svarbu. Greičiau tie N.Meilučio ir E.Dambrauskienės nepatvirtinimai buvo „telegrama“ Prezidentei, kad „kaip šauksi, taip ir atsilieps“ – atseit, „buvai mandra, ieškojai sliekų ant asfalto, kai buvo teikiama V.Gedvilo kandidatūra į švietimo ir mokslo ministrus, tai mes dabar paieškosime sliekų, balsuojant dėl kandidatūros į generalinius prokurorus“.
Manau, kad buvo maždaug taip. Na, o kalbant apie dabartinio Seimo taktikas ir strategijas, tai, manau, analogiškos taktikos (kaip ir pasisakant viešai dėl Prezidentės pateiktų kandidatūrų į generalinius prokurorus) laikosi ir valdančioji Socialdemokratų partija, vengdama tiesioginės konfrontacijos su D.Grybauskaite. Ši partija, kurios pirmininkas – ir Ministras Pirmininkas, viešai „nekelia bangų“ ir tarsi groja iš natų, kurias jiems padavė vyriausiasis orkestro dirigentas iš Daukanto aikštės. Tuo tarpu šalia to rimtai ruošiamasi Seimo rinkimams – kitąmet socialdemokratai planuoja turėti kur kas kitokią, stabilesnę koaliciją, ir štai tuomet jau ir atvira konfrontacija su D.Grybauskaite greičiausiai neišvengiamai bus.
Įvairūs politologai ir sociologinės apklausos kitąmet per Seimo rinkimus planuoja sėkmę socialdemokratams, o premjeras Algirdas Butkevičius reitingų lentelėje jau aplenkė Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Aišku, daug kam kyla klausimas – kaip tai galėjo atsitikti? Atsakysiu – ogi labai paprastai: kai kurie Prezidentės pasisakymai ir veiksmai ir išaugino A.Butkevičiui reitingus.
Nes kokį paveikslėlį, žiūrėdamas į pastaruosius keletą metų, mato tūlas rinkėjas? Mato „žiežulą raganą“, jojančią ant „vargšo Jonuko“ kupros ir nepaleidžiančią to „vargšo Jonuko“ iš savo nagų: „rusai puola“, todėl negalima Lietuvos verslui nieko bendro su Rusija turėt – „Joneli, ieškok verslui rinkų kitų“ (Honkongas, Čilė, Argentina ir pan. – iš tiesų „labai arti”); Lietuvoje turi būti tik skandinaviški bankai – „Joneli, nebandyk jokio lietuviško komercinio banko įsteigt“; reikia būti solidariais ir padėti užkamšyti Graikijai jos skolas, draugiškai dalintis pabėgėliais ir jų išlaikymu – „Joneli, Lietuvos pensininkai per Kubiliaus krizę „nukarpytų“ pensijų tegul dar palauks“; reikia kažkaip pateisinti tą brangų Kubiliaus vyriausybės suskystintų dujų terminalo – laivo projektą – „Joneli, ieškok, iš ko sumokėti nuomą už tą laivą jo savininkams – norvegų pensijų fondams, norvegai – svarbiau“, žmonės referendume pasisakė prieš naujos atominės elektrinės statybą Visagine – „Joneli, su „Hitachi“ gi viskas sutarta, reikia kaip nors statyt“… Ir t.t., ir t.t., ir pasaka apie „baisąją žiežulą raganą ir vargšą Jonuką“ – be pabaigos…
O tas „vargšas Jonelis“ – ką: „Gerai, jūsų žiežuliškoji raganybe…“ O skriaudžiamus juk mūsų žmonės myli, ar ne?
Taigi, ką matė tūlas rinkėjas visus pastaruosius metus? Jis matė (ir mato) gerą premjerą, norintį Lietuvai ir jos žmogui gero, ir blogą Prezidentę, neleidžiančią geram premjerui gerai rūpintis Lietuva.
Iš čia – ir smukę Prezidentės reitingai, ir premjero atsiradimas populiariausių šalies politikų lentelės viršuje.
Dabar tas „vargšas Jonelis“ dar neša tą „žiežulą raganą“ ant savo kupros, bet… O kas gali paneigti, kad kitų Seimo rinkimų rezultatai bus tokie pat šokiruojantys, kaip ir slapto balsavimo dėl generalinio prokuroro Seime, ir tada gal tas „vargšas Jonelis“ tą „žiežulą raganą“ nuo savo kupros nusimes ir jau nebebus joks vargšas, nes…
Na, bet, kaip sakoma, stebėkime gamtą. O kito Seimo „viščiukus“ skaičiuosime kitą rudenį – lygiai po metų. Štai tada ir pažiūrėsime, kas bus kas ir kas bus kaip. Nes, sako, žmogus planuoja, Dievas stebi, žmogus suplanavo, Dievas nusijuokė. Taigi…
