Slapta pažyma šen, slapta pažyma ten – atrodo, kad Lietuvos politinėje padangėje jau net nebėra vietos realiems darbas, nes pažymos valdo viską arba tiksliau viską valdo tie, kurie valdo pažymas.
Jonas Laniauskas staiga tapo dar vienu pažymų herojumi. Viskas vyko kaip ir turi būti tikrame pažymų skandale – informacija pirmiausia nuteka žiniasklaidai (alio, kur tyrimai dėl slaptos informacijos nutekinimo?), užverda rimti ginčai ir bandoma parodyti, koks pavojingas gali tapti tas žmogus, užimdamas ministro, oi, atsiprašau, Jaunimo reikalų departamento direktoriaus pareigas. Čia jau kažkas naujo, juk įprastas scenarijus turėtų liesti kandidatą į ministrus, pvz. Vydą Gedvilą, bet šį kartą užteko ir mažesnės žuvelės. Nors asmeniškai J. Laniausko nepažįstu, bet užjaučiu patekus į tokią slaptųjų pažymų mėsmalę.
Į šią istoriją buvo įpainiota ir Darbo partijos, kuriai aš atstovauju, Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė. Jai teko rinktis: ar padėti parašą ir leisti dirbti asmeniui, kuris prieš keletą metų sudalyvavo projektuose, finansuotuose Rusijos pinigais bei pasmerkti save ir jį ilgoms apkalboms bei kaltinimams, ar skelbti konkursą iš naujo. Atsakymas tokioje situacijoje akivaizdus ir niekam nebeįdomu, ar konkursą laimėjęs žmogus išties vertas tos pozicijos, ar ne.
Nustebau pamatęs kokio palaikymo susilaukė J. Laniauskas iš įvairių jaunimo organizacijų. Toks palaikymas neatsiranda iš niekur ir jokiais pinigais jo nenupirksi. Neabejoju, kad reputaciją jis susikūrė sunkiu ir nuoširdžiu darbu. Pikti liežuviai ir toliau plaks, kad jis tik puikiai užsislaptinęs Rusijos agentas, bet žmonių, kurie jį pažįsta ir su juo dirbo, jokios pažymos tuo neįtikins.
Suprantamas A. Pabedinskienės siekis atsiriboti nuo bet kokių sąsajų su galimais nacionalinio saugumo pažeidimais. Tai jos, kaip ministrės pareiga. Ne jai kvestionuoti slaptųjų pažymų turinį – kokią informaciją gavo, tokį sprendimą ir priėmė. O mums lieka tik spėlioti, kas iš tikrųjų ten parašyta ir ar tai, kas parašyta, yra tiesa? Ir jeigu tiesa – ar kelių jaunimo projektų užtenka, kad žmogus būtų apšauktas valstybės priešu? Tokią etiketę jam teks nešioti labai ilgai. Įdomu, ar pagalvojo apie jam daromą žalą pažymos kūrėjai ir nutekintojai žiniasklaidai?
Turiu vilties, kad vis tik ši istorija nesibaigs taip paprastai. Jei tik J. Laniauskas kreipsis į teismą, o teismas bus principingas – galbūt bus nors akimirkai praskleistos slaptųjų pažymų dirbtuvės. O jų juk yra ne vienos. Slaptąsias pažymas dabar rašo bent kelios institucijos, kurios tikriausiai vargiai dalinasi informacija ir kurių profesionalumu mums reikia pasitikėti be jokių abejonių. Nes pažymos slaptos, o kas slapta, tas negali būti klaidinga?
Džiaugiuosi, kad šį kartą sujudo ne politikai, o pilietinė visuomenė, kuri ėmė reikalauti paaiškinimų, kas čia dabar darosi. Pasisakė ir Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorė Dovilė Šakalienė – norėčiau tikėti, kad tokios institucijos žodis demokratinėje valstybėje šį tą reiškia.
Tačiau niekas taip ir nepasakė svarbiausio – J. Laniauskas yra tik vienas iš daugelio nuo slaptų pažymų nukentėjusių asmenų ir problema yra kur kas gilesnė. Priėjome situaciją, kai reikia spręsti ne tik vieno žmogaus klausimą, bet keisti nevykusią, žmogaus teises pažeidžiančią sistemą.
Asmeniškai registravau įstatymų pataisas, kurios tobulintų supažindinimo su slaptomis pažymomis tvarką. Projektą reikia dar labiau sustiprinti ir vieną kartą sutvarkyti tą slaptų pažymų marazmą, nes esu įsitikinęs, kad saugumo institucijos turi vienyti, o ne skaldyti mūsų visuomenę.
Seimo Darbo partijos frakcijos narys,
Darbo partijos pirmininko pavaduotojas
Vytauto Gapšys
