Metai po metų – vis tas pats. Kur tik dirsteli Valstybės kontrolė – ten ir pasipila pažeidimai: neskaidrus, neaiškus, netinkamas, neracionalus lėšų naudojimas.
Priekaištai skirti ne bet kam, o valstybės institucijoms. Ministerijoms, joms pavaldžioms įstaigoms, įvairiems departamentams. Valstybės institucijos neskaidriai, neaiškiai ir netinkamai naudoja mūsų visų, mokesčių mokėtojų, lėšas.
Natūralu, kad visuomenė piktinasi. Natūralu ir tai, kad jos nuomonė apie valstybės institucijas, valstybės tarnybą bei joje dirbančius žmones – itin prasta. Ar gali būti kitokia, kai žmonės girdi, jog netgi ne tūkstančiai, o milijonai eurų naudojami ne tam, ne ten, ne taip. Gražiausia – išvis neaišku, kam.
Ūkio ministerijai pavaldus Turizmo departamentas, įgyvendindamas turizmo paslaugų tiekėjų stebėseną ir priežiūrą, panaudojo 2,6 mln. litų. Tačiau tinkamos priežiūros, deja, taip ir nevykdė. Pati ministerija neteisingai atsiskaitinėjo su VšĮ „Versli Lietuva“.
Sveikatos apsaugos ministerija 8 mln. litų panaudojo ne funkcijoms vykdyti, o kitoms reikmėms. Diagnozuota ne tik klaidų gausa, tačiau ir sistemingas aukščiausiosios audito institucijos reikalavimų nepaisymas.
Užsienio reikalų ministerija. Parama besivystančioms šalims, praėjusiais metais tam išleista 105 mln. litų. Kilnus tikslas ir būtina priemonė, tačiau neaišku, ar pinigų panaudojimas atitiko valstybės nustatytus prioritetus bei tikslus. Teikiant humanitarinę pagalbą – 1,2 mln. litų – nekontroliuojama, ar kitos institucijos lėšas panaudojo tinkamai.
Kliuvo ir kitoms ministerijoms. Apskritai, kiek teko pastebėti, nei viena ministerija nedirba taip, kad auditoriai pasakytų: neturime prie ko prikibti, sektinas pavyzdys visiems kitiems. O juk ministerijose, bent teoriškai, dirba tikrai ne žemiausios kvalifikacijos žmonės.
Pagaliau aukštųjų mokyklų auditas. Pastabos dėl netinkamo statybos ir remonto darbų planavimo, nerūpestingo kultūros paveldo objektų valdymo, neatsakingo ir neracionalaus lėšų panaudojimo.
Tai – tik kelių paskutiniųjų Valstybės kontrolės atliktų patikrinimų rezultatai. Norint galima rasti dar daugiau. Tačiau ir tiek pakanka konstatavimui, kad situacija nėra gera. Kad ji turi būti skubiai taisoma.
Keisčiausia, kaip minėjau, tai, kad iš principo analogiški pažeidimai valstybės institucijose nustatomi jau daug metų. Kaip tik auditas – taip ir vėl pažeidimai. Su priminimais, kad tai jau matėme pernai ar užpernai, kad į tai buvo atkreiptas dėmesys, kad situacija nė kiek nepagerėjo. Kai kuriais atvejais išvis pribloškiančios išvados: įstaiga piktybiškai nereaguoja į kontrolierių pastabas.
Kontrolieriai pateikia labai paprastą, tačiau iškalbingą pavyzdį: kodėl žmonės šeimose pinigus skaičiuoja, o štai dirbdami ministerijose – ne? Kodėl šeimose išlaidos planuojamos atsakingai, o ministerijose kartais – vos ne bet kaip?
Atsakymas, kurį, matyt, tėkštų daugelis, čia netinka. Valstybės institucijų pinigai – visų mūsų pinigai. Nuo to, kaip jie naudojami, priklauso tiek visuomenės, tiek ir valstybės gerovė. Visuomenė turi pagrįstą lūkestį bei reikalavimą, kad lėšos būtų naudotos tinkamai. Tie, kuriems patikėtas lėšų valdymas, privalo tai užtikrinti.
Realybė, kaip matome, kiek kitokia. Darsyk pasikartosiu – jau daug metų taip. Vadinasi, būtina imtis priemonių tam, kad situacija keistųsi.
Vienas iš efektyvesnių variantų – Valstybės kontrolė, atlikdama auditą, turėtų ne tik konstatuoti pažeidimus, tačiau ir identifikuoti bei įvardinti asmenis, kurie už juos atsakingi. Valstybės institucija savo ruožtu turėtų reikalauti iš šių asmenų atsakomybės.
Gal drastiška, tačiau, manau, efektas būtų. Kita vertus, prie to galima būtų eiti palengva. Pradžioje vietoje atsakomybės galėtų būti taikomos drausminės priemonės, tarnybinės nuobaudos. Ignoravimo, pasikartojimo, nepaisymo ar piktnaudžiavimo atvejais – griežtesni veiksmai bei įvertinimas.
Yra sričių, kur vien pagrūmojimas pirštu neduos norimo efekto. Mokesčių mokėtojų pinigai ir jų naudojimas – viena iš jų.
Vydas Gedvilas
Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas
