Seniai sakiau, kad mes ilgą laiką – ir nepelnytai – buvome pamiršę profesinį mokymą. Jį tiesiog ignoravome. Nes visi urmu puolė į universitetus. Esą profesinis mokymas – tik beviltiškiems. Ne prestižas. O ir kam pagaliau jo reikia.
Gyvenimas parodė, jog elgėmės neteisingai. Žmonių su aukštojo mokslo diplomais „prigaminta“ tiesiog konvejeriniu būdu. Jų marios, o realiai dirbti nėra kam.
Nutiko tai, kas tokioje situacijoje ir turėjo nutikti: verslas ėmė dairytis žmonių kitose valstybėse. Suvirintojų, mechanikų, šaltkalvių ir kitų. Graibstyte graibstė tuos, kurie dar liko Lietuvoje. Mokėjo jiems tikrai gerus atlyginimus. Iki šiol moka.
Keliaujant po Lietuvą ne kartą ir ne du teko kalbėtis su įvairių įmonių vadovais. Visi kartojo tą patį: pas mus nebėra paprastų darbininkų. Negalime rasti net su žiburiu. Su aukštojo mokslo diplomais pilna, tačiau dirbti paprastų darbų jie nemoka. Nors šiandien, jei tik rasčiau, iškart pasamdyčiau dešimt man reikalingų darbininkų. Su tikrai gera alga ir kitomis garantijomis. Tačiau tokių nėra.
Todėl bendraudamas su jaunais žmonėmis sakiau ir sakysiu: nenuvertinkite profesinio mokymo. Žmogui reikia ne tik aukštojo mokslo diplomo, bet ir amato. Jei jį turėsite – pragyvenimui tikrai užsidirbsite. Kokios krizės benutiktų.
Dar sakiau, kad profesijos galima mokytis bet kada. Ir baigus vidurinę mokykla, ir baigus aukštąją. Prieš gerus metus buvo labai smagu sužinoti, kad profesinėse mokyklose juntamai padaugėjo aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų. Daugiau nei 1400 jaunuolių, turinčių bakalauro ar net magistro diplomus, panoro įgyti profesiją. Vadinasi, jauni žmonės suprato, jog amatas – visai ne gėda, o būtinybė.
Smagu ir šiandien sužinojus, jog profesinis mokymas kuo toliau, tuo labiau populiarėja. Mokytis darbo rinkoje paklausaus amato, pasak Švietimo ir mokslo ministerijos, jau pareiškė norą beveik 800 daugiau žmonių, nei pernai tuo pačiu metu.
Nenoriu girti tų, kurių toks darbas, bet iš dalies tai – ir tos pačios ministerijos nuopelnas. Žmonės, atsakingi už profesinio mokymo sritį, ilgai ir nuosekliai dirbo tam, kad ji vėl atgautų populiarumą. Vėl sudomintų jaunimą. Paprastai tariant – reagavo į darbo rinkos poreikius. Čia ir investicijos į struktūrą, kokybę, atnaujinimą, modernią mokymo įrangą. Čia ir aktyvus pačių profesinių mokyklų bendradarbiavimas su potencialiais darbdaviais, naujos mokymo programos, paklausios specialybės bei visa kita.
Kelias ir žvilgsnis teisingi. Turime eiti ta kryptimi, jei norime ne tik įdarbinti jaunus žmones, tačiau ir sustiprinti Lietuvą. Jokia paslaptis: jei neras dirbančių vidaus rinkoje, verslininkai nesuks per daug galvos ir vešis darbininkus iš kitur. Jei iš Rytų pusės – žiūrėk, dar ir išloš. Nes tenykštė darbo jėga, kaip žinia, pigesnė. Plius tos darbo jėgos – vežimais vežk.
Valstybė visų pirma privalo rūpintis savo žmonėmis. Ypač jaunimu. Smagu, kad tos pastangos jau duoda akivaizdžius rezultatus. Niekas nesako, kad jau idealu, pasiekėme tobulybę – taip nebūna. Tačiau tai, ką matome šiandien, suteikia tvirtų ir pagrįstų vilčių dėl mūsų visų ateities.
Vydas Gedvilas, Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas
