Žalieji skambina pavojaus varpais: žemės reformos klaidos baigia užtverti priėjimus prie gražiausių ežerų. Nors vandens telkiniai Konstitucijos apibrėžti visų gerovei tarnaujančio valstybės turto statusu, kiekvienas maudynių sezonas nustebina vis netikėtesnėje vietose išdygusių tvorų siurprizais. Visgi šis prasilenkimas su teisine logika narpliojamas ne teisingumo, o pakrantės savininkui naudinga linkme, palaipsniui pratinant mus prie minties, kad vandens telkinius greit tegalėsime matyti tik dosniai susimokėję naujiems paežerių valdovams arba vogčia stebėdami juos per prabangių pilaičių tvorų plyšius.
Trakų, Labanoro ar kitų gražiausių vietovių ežerus seniai nurašėme į stebimas iš paukščio skrydžio paraštes, geriausiu atveju iki jų priklampojus pelkynais ar prasibrovus pro erkėmis knibždančių brūzgynų sieną. Tvorų tvėrimo metas pagaliau pasiekė ir Sostinės ežerus, suktiems godiems piliečiams, matomai, pabodus stebėti per ilgai gamtos turtais besimėgaujančius vilniečius, ir nutarus sočiai iš jų pasipelnyti.
Pilaitiškiams daugybę dešimtmečių tarnavusi viena Gilužio ežero pakrančių pasiglemžta seniai, apstatyta vilomis su mokamais pliažais, kur net iš vandens apsauginių juostų vejami nesusimokėję lankytojai, nors laisvą buvimą šiose juostose iki šiol garantavo įstatymai. Kreivų žvilgsnių ir kovos už savo teisę į maudynes net policijos pagalba išvarginti gyventojai tyliai traukėsi laisvų užmiesčio pakrančių link arba, nusivylę tokia žiauria neteisybe, visiškai užsisklendė nuo gamtos už storų savo daugiabučių sienų širmos.
Vilniečiams smogusios ydingos žemės reformos pasekmės
Sužinoję, jog ir pamėgta Salotės ežero pakrantė slysta jiems iš rankų, pilaitiškiai pasijuto skaudžiai apgauti, apvogti, dar labiau nusivylę. It perkūnas iš giedro dangaus trenkę planai prašmatnių namų juosta aptverti visus priėjimus prie vandens užklupo gyventojus, ramiai besinaudojusius laisva pakrante ir naiviai įtikėjusius neprivatizuojamos teritorijos statuso saugikliu. Apgaulingos ramybės prieblandoje niekas nė neįtarė Vilniaus rajono savivaldybės uždaruose koridoriuose patyliukais vykusio pakrantės išėmimo iš neprivatizuotinų teritorijų sąrašo ir sklypų dalybų sandorių. Gyventojus tai pasiekė tik pradėjus dygti pakrantės tvoroms, vagonėliams, grandinėmis užtvėrus vienintelį valstybės lėšomis asfaltuotą keliuką ežero link, savininkams jau turint statybų leidimus, o privatizavimo byloms spėjus nusėsti storu dulkių sluoksniu. Pastatę visuomenę prieš faktą, pikti raudonskruosčiai gerai įmitę dėdės, mojuodami savo „neginčijama“ teise į vaizdingos paežerės užstatymą, įžūliai tyčiojasi iš žaliųjų kovos su vėjo malūnais, pašaipiai durdami pirštu į kitoje ežero pusėje įsitaisiusias vilas, ironizuodami, kodėl joms neužkirstas kelias. Matyt, turėjo omenyje gandus apie dovaną paežerės sklypu gavusius ir už pastarųjų dalybas atsakingus asmenis.
Tai tik vienas iš šimtų pavyzdžių, kuomet ydingos žemės reformos pasekmės pradeda lįsti į dienos šviesą iš priplėkusių pakampių, šlykščiai šiepdamos aštrius dantis su grubiomis teisinės kolizijos grimasomis. Spjūvis į Konstitucinę nuostatą dėl ežerų tarnavimo viešajam interesui ryškėja ne tik nepalikto visiems tarnaujančios valstybinės žemės lopinėlio, bet net nesuteiktos bendro naudojimosi keliu galimybės pavidalu. Taip užtikrinus paežerių savininkų teisę į absoliutų jų privatumą ir ramų miegą, grubiai pažeistos visuomenės teisės į ežero lankymą. Juk aklinai užsitvėrę visą pakrantę juosiančias kiemų tvirtoves, paežerės naujakuriai atkerta bet kokią galimybę kitiems patekti net į 5 metrų visiems prieiti paliktas pakrantės apsaugos juostas.
Bet gudriai suformuluotos teisinės terminologijos dėka ir minėtos lankytinos juostos telieka gudria vizualine apgaule. Sutampančios su vandens augmenijos ar pakrantės krūmynais, jos geriausiu atveju tarnauja tik adrenalino fanatikų ekstremaliems pojūčiams, pasivaikščiojimo paežere romantiką pakeičiant klampojimo dėlėmis knibždančiu dumblu ir braunantis per tankius nendrynus ar pakrantės šabakštynus nuotykiui.
O priėjimui tinkami sausumos ploteliai išradingai apraizgomi savininkų paspęstomis gudriomis kliūtimis. Kelią lankytojams pastoja prie vandens išdygusi vagonėlio tvirtovė, iki pat juostos aptverta tvora, už kurios laksto agresyvūs šunys, į apsauginės juostos nendryną įsprausta pirtelė ar aplink iškabinėtos filmavimo kameros. Subtiliu svetingumu sutikti paežerių lankytojai turi patys susiprasti esantys čia nepageidaujami. O nesusipratusieji pamokomi sugriežtintomis lankymosi paežerėse taisyklėmis, tenkinančiomis privatininkų norus, iškeltus aukščiau konstitucinės ežerų tarnavimo visiems teisės. Taip naujo aplinkos ministro dėka lankytojams uždrausta ir pasitiesti rankšluostį ar prisėsti privačioje pakrantėje, minėta juosta tik pereinant.
Privatininkams ežeras dovana, visuomenei – tik susimokėjus dvigubai
Labiausiai pilaitiškius sukrėtė žinia, kad ir į daug metų savivaldybės lėšomis tvarkytą viešąjį pliažą nusitaikė godžios sklypo savininko rankos, ir… pliažas bus apmokestintas. Taip savivaldybės, t.y. miestiečių lėšomis sutvarkytas paplūdimys su miesto pinigais įrengta infrastruktūra netrukus taps privataus asmens pasipelnymo šaltiniu, jam nepridėjus prie jo tvarkymo nė piršto. O štai gyventojai jau mokės dvigubai, apsilankydami pliaže, sutvarkytame jų pačių pinigais, erdvės didesniam pasityčiojimui iš jų jau nebepalikus.
Suprantama, kad kaimynystėje įsikursiantis pakrantės botelis greičiausiai ir bus pagrindine priežastimi, išjudinusia pliažo sklypo savininko apetitą nesitenkinti vien savivaldybės mokama nuoma. Nemokamas puikai sutvarkytas valdiškas paplūdimys, be to, sužlugdytų ir kaimyno pelno lūkesčius, bei galutinai atimtų iš jo reikšmingą argumentą, kad tvarkingais gali būti vien tik privatūs pliažai. O privatininkų interesai sulaukia didelio palaikymo, ypač valdžios dangoraižyje sėdint juos nagais ir dantimis pasirengusiems ginti liberalams.
Tik štai visuomenės pažeistos teisės, įžūliai nugvelbus iš panosės gamtos visiems dovanojamus turtus, nors ir ginamos įstatymų bei Konstitucijos, nuleidžiamos negirdom. Nesvarbu, kad poilsis gamtoje yra būtina gyvenimo kokybės mieste ir sveikatos sąlyga, o daugumai miestiečių laisvalaikis prie ežero tėra vienintelė poilsio erdvė, kurią jie gali sau leisti vasaros atostogų metu. Ne visi juk išgali nuskristi į Maldyvus, Egiptą ar Turkiją, ar netgi aplankyti žvėriškai pabrangusius Lietuvos pajūrio ir kitus kurortus. O štai dar apmokestinus ir lankymąsi prie ežerų, maudynės jau ir čia taps per didele prabanga net vidutines pajamas gaunantiesiems, nekalbant apie sunkiai besiverčiančias šeimas ar juokingai mažas pensijas gaunančius senjorus. O Pilaitė juk negali pasigirti turtuolių kvartalo statusu, daugumai net prabangių daugiabučių jaunimo iki gyvenimo pabaigos paskendus bankų skolose, į dalies šių skolininkų duris jau beldžiantis antstolių kumščiams.
Nusavintos pakrantės problema skaudžiausiai smogs moksleiviams
Bet visų skaudžiausiai ežero nusavinimas smogs mokinių edukacijos kokybei, savyje nešdamas nuskurdintos vaikų vaizduotės ir prastėjančių mokymosi rezultatų pasekmes. Juk lavinimasis gamtoje visada buvo pagrindinis jaunosios kartos asmenybės ugdymo, jos kritinio mąstymo ir kūrybinio potencialo puoselėjimo šaltinis. O Salotės ežero pakrantė daugybę metų tarnavo mokyklų gamtinėms ekspedicijoms, gausiai praturtinusioms mokinių ekologines žinias ir įkvepiančioms meninės ir kitokios kūrybos proveržiui.
Šis akibrokštas pakenks ir vaikų vasaros laisvalaikio turiniui, paplūdimiui esant ir viena svarbiausių turiningų pramogų gamtoje mokyklų rengiamose stovyklose. Netikėtai užtvėrus ar apmokestinus pakrantę, žlugs ir kūrybinės prasmingo užimtumo programos, kuriomis iki šiol naudojosi šimtai mažųjų pilaitiškių. Juk gerokai pabrangus stovyklų paslaugoms, dauguma tėvų neišgalės jų apmokėti. Tai tik paskatins pakrančių aptvarų gyventojų skundus dykinėjančiais ir jų šventą ramybę drumsčiančiais „varguolių“ vaikais, sudarius pretekstą jiems barikaduotis už tvirtovių pavidalo sienų, galutinai atkirsiančių vaizdingą vietovę nuo visuomenės akių.
Paežerių išlaisvinimo korta – visuomenės rankose
Viešajam interesui tarnaujančio turto nusavinimui tapus nieko jau nebestebinančiu reiškiniu, vis dažniau skatinamos abejonės Lietuvos, kaip teisinės valstybės statusu. Viena aišku, kad pinigingi ir įtakingi piliečiai turi išskirtinę teisę nesilaikyti įstatymų ir negerbti kitų žmonių. O štai visuomenės teisių klausimas geriausiu atveju sulaukia valdžios pasiteisinimo pinigų stoka sklypui iš privatininkų išpirkti. Nesvarbu, kad jis tose rankose atsidūrė dėl valdininkų kaltės, kuriems savas klaidas pravartu būtų pagaliau ištaisyti.
Vis dėlto atsakomybė gula ir ant pačios visuomenės pečių. Nuolaidžiaudami, būdami pasyvūs ir užsimerkdami prieš neskaidrius valdžios ir verslo suokalbius, pasipiktinimui neteisybe neišeinant už namų virtuvės sienų, žmonės patys sudaro sąlygas tokiems įžūliems reiškiniams tarpti. Dar blogiau, kai emocijomis persunktais sprendimais rinkėjai plačiai atveria duris į valdžią aršiausiems privačios nuosavybės gynimo korifėjams – liberalams, vienareikšmiškai pasisakantiems ir už visų gamtos kampelių privatizavimą.
Net neturtingiausieji, balsuodami už turtingiausiai visuomenės daliai atstovaujančius politikus, nesuvokia aklai užsineriantys kilpą sau ant kaklo. Juk sunkiai griūvančių paežerių tvorų pavyzdžiai turėtų būti rimtu signalu atsipeikėti, nes pasivaikščiojimo po mišką ar parką romantikai pasibaigus ties tvirta, bet teisėta tvora su nedraugišku užrašu „privati valda“ ar „piktas šuo“, mojuoti kardais bus jau gerokai per vėlu. O praradę gamtos prieglobstį, neteksime ir savo asmenybės dalelės, kritinio mąstymo, buvimo savimi laisvės – savybių, neleidžiančių manipuliuoti žmogumi ir jį valdyti. Greičiausiai todėl pagrindinis pakrančių buržujų tikslas ir yra siekis stumti paprastą žmogų nuo įkvepiančio gamtos šaltinio, vis labiau bukinančio asfalto link.
Pakrantės tvoras griaunanti viešumo ir pilietinių veiksmų bomba
Įstatymų atžvilgiu būdami visi lygūs, šių iššūkių išdavoje galutinai įsitikiname kai kurių gyvulių buvimo lygesniais už lygius faktu. Puikiai žinant pastarųjų pavadinimą – beprasmiška viltis moralų ar apeliacijos į jų sąžinę veiksmingumo. Jų nedrausmina ir už pakrančių aptvėrimą padidintos baudos, palaipsniui virstančios abonementiniu mokesčiu, kurį susimokėję jie jaučiasi savotiškai teisūs. Na, o teisingumo koziriui atsidūrus pinigingų būtybių rankose, mąstanti visuomenės dalis nebegali su šiuo įžūliu reiškiniu taikstytis. Negalima juk leisti tokiems susireikšminusiems, dargi valdžios palaikomiems veikėjams tarpti visų mūsų sąskaita.
Nematydama kitos išeities, žalioji pilaitiškių bendruomenė imasi iškalbingų pilietinių akcijų ginklo pati, plačiai viešindama problemas. Ir štai Salotės ežero pakrantėje surengtas protesto koncertas jau duoda savo vaisius. „Panoramos“ žinių reportažas, plačiai nušvietęs Salotės ežero pakrantės užgrobimo atvejį, iš ten išgujo tvirtai ir nepajudinamai įsitaisiusį vagonėlį su jį saugojusiu griežtu sargu, piktais šunimis, su žeme sulyginus net galingo aptvaro įtaisus. Tai tik patvirtino spėliones apie ne visai teisėtus pakrantės verslininkų ir juos palaikančių valdžiažmogių suokalbius, po kurių skraiste slypi gal ir daugiau įdomių neskanių dalykų.
To paskatinta, iššūkių seniai užgrūdinta žalioji Pilaitės bendruomenė ryžosi eiti dar toliau, susigrąžindama paplūdimį į savo rankas. Kartą jau apgynę mišką nuo uždarai turtuolių kastai skirtų golfo laukų, šįkart apsiginklavę šimtais parašų aktyvistai šturmuos savivaldybės dangoraižį, reikalaudami perimti Salotės pakrantę iš Vilniaus rajono į miesto rankas, o pliažo sklypą iš privatininkų – visuomenės poreikiams.
Akivaizdu, kad plačiai apsiraizgiusio grobuoniško gamtos nusavinimo voratinklio traukymas visuomenės rankomis – vienintelė išeitis įžūlios savivalės ir vartotojiško požiūrio į gamtą buldozerio stabdymui, realiai užtikrinant ir laisvo gamtos lankymo teisę. Gal tai bus ir stiprus vėjo gūsis, padėsiantis galutinį tašką tyliam visų vaizdingų Lietuvos pakrančių nusavinimui, į kurias seniai gviešiasi godžios nesąžiningų turtuolių akys.
Virginija Vingrienė
susivienijimo Žali.lt ir Pilaitės bendruomenės narė
