„Karštas komentaras“ tęsia žurnalistinį tyrimą apie žudynes Medininkų muitinės poste 1991 metų liepos 31 d.
Pastaruoju metu akreipėme dėmesį į keletą faktų: kad 1991 metų liepos 31 d. naktį, likus maždaug valandai iki užpuolimo, iš Medininkų muitinės posto buvo atšaukta tą naktį paskirta ten budėti Krašto apsaugos departamento greitojo reagavimo grupė. Iki užpuolimo likus maždaug valandai, į Medininkų muitinės postą atvyko KAD pasienio apsaugos tarnybos inžinerinio skyriaus viršininkas Vytautas Gečiauskas ir tą naktį budėjusią ginkluotą krašto apsaugos vyrų grupę išsivežė į Vilnių. Primename, jog likus savaitei iki užpuolimo, Vilniaus OMON’as vykdė akivaizdų Medininkų muitinės posto stebėjimą – atvykę omonininkai stebėjo, fotografavo postą. Paskutinį kartą fotografavo likus parai iki kruvino užpuolimo.
Taigi, į omonininkų stebimą muitinės postą buvo atsiųsta gerai ginkluota krašto apsaugos greitojo reagavimo grupė, tačiau prieš pat užpuolimą ji buvo išvežta į Vilnių.
Antra didžiulė mįslė – tuometinis Medininkų muitinės posto pamainos viršininkas R.Kazokevičius.
Kaip jau skelbėme „Karštame komentare“, Medininkų įvykių metu R.Kazokevičius atostogavo, jį pavadavo Tomas Šernas (vienintelis, išgyvenęs ginkluotą užpuolimą. Antras buvęs gyvas – muitininkas Ričardas Rabavičius – įtartinomis aplinkybėmis mirė ligoninėje). Tačiau ne R.Kazokevičiaus atostogos sukėlė daugybę klausimų ir įtarimų: o ką slepia šis buvęs muitininkas?
Klausimas esminis ir labai rimtas: iš kur pas R.Kazokevičių atsirado iš nužudyto A.Musteikio paimtas fotoaparatas su jame buvusia fotojuosta (kas iš nusikaltimo vietos paėmė įkaltį ir jį padavė R.Kazokevičiui?) ir kur R.Kazokevičius su tuo iš nusikaltimo vietos paimtu įkalčiu 12 parų buvo, kadangi prokuratūrai 10 nuotraukų, padarytų iš nužudyto A.Musteikio fotoaparate buvusios juostelės, perdavė tik rugpjūčio 12 d., t.y. praėjus 12 dienų po žudynių?
Priminsime – iš R.Kazokevičiaus 1991 m. rugpjūčio 12 d. „Papildomos liudytojo apklausos protokolo“: „Po įvykio vietos apžiūros 1991 m. liepos 31 d. muitininkams buvo atiduotas Musteikio Antano krepšys su fotoaparatu, kuriuo jis naudojosi darbo metu. Jo fotoaparato markė FED-3. Aparatas, kai aš jį gavau, buvo užtaisytas fotojuosta, kuri buvo nepilnai išfotografuota. Aš dar pafotografavau ir išryškinau“.
Betgi R.Kazokevičius prokuratūroje pirmą kartą buvo apklaustas 1991 m. rugpjūčio 1 d. Kodėl jis tuomet nuslėpė nuo pareigūnų, kad liepos 31 d. jam „buvo paduotas“ poste nužudyto muitininko A.Musteiko fotoaparatas?
Dar daugiau, kaip aiškėja iš R.Kazokevičiaus parodymų Vilniaus apygardos teisme, tas A.Musteikio krepšys nebuvo „paduotas muitininkams“, kaip teigė R.Kazokevičius pirminiuose parodymuose tyrėjui A.Astaškai, o R.Kazokevičius jį pats iš muitininkų vagonėlio pasiėmė.
Vilniaus apygardos teismo posėdyje R.Kazokevičius papasakojo, kad atvykęs į Medininkų muitinės postą 1991 m. liepos 31 d., apie 13-14 val., jis užėjo į muitinės vagonėlį. Ten pamatė A.Musteikio krepšį. Atsiklausęs pareigūnų, ar galima pasiimti,nes tai asmeniniai A.Musteikio daiktai ir jis juos nori perduoti šeimai, jį pasiėmė. O pažiūrėjęs, kas viduje, pamatė fotoaparatą. Tačiau žmonai jo, kaip galima suprasti, neperdavė.
Taigi, dar įdomiau: R.Kazokevičius teisme prisipažino pats pasiėmęs iš muitinės vagonėlio nužudyto A.Musteikio krepšį, kuriame buvo fotoaparatas. Tačiau šio įkalčio neatidavė pareigūnams, bet lėkė išryškinti tame fotoaparate buvusioje juostoje nuotraukų. Ir kodėl buvo padaryta tik 10 nuotraukų (nes juostelės buvo 36 kadrų)? O kas buvo nufotografuota likusiose? Ir kodėl jis dalį nuotraukų (ne patį fotoaparatą su juostele) prokuratūrai atidavė tik po 12 dienų?
Dėl tokių R.Kazokevičiaus parodymų teisme kyla abejonių – labai abejotina, kad pareigūnai leido R.Kazokevičiui pasiimti A.Musteikio kuprinę, jos net nepatikrinę ir neįrašę į įvykio vietos apžiūros protokolą, kai įvykio vietoje surašė visas smulkmenas.
Dar daugiau: įvykio vietos vaizdo įrašuose, kurie filmuoti dar pareigūnų lavonams esant muitinės vagonėlyje, jokios kuprinės nesimato.
Taigi lieka tyrimo metu, o taip pat ir teisme neatsakytas klausimas: kada iš tiesų tas R.Kazokevičius pasiėmė nužudyto A.Musteikio kuprinę su fotoaparatu? Ir kokiu tikslu jis tai padarė? Ir ką visas 12 dienų su A.Musteikio asmeniniais daiktais veikė?
Beje, tai, kad R.Kazokevičius iš žudynių vietos pasiėmė A.Musteikio krepšį su fotoaparatu, R.Kazokevičius neužsiminė prokurorams nei rugpjūčio 1 d., kai pirmą kartą davė parodymus prokuratūroje, nei rugpjūčio 5 d. – tą dieną jis į prokuratūrą atnešė dar vieną „radinį“ – laikrodį, nuo kurio ir prasidėjo „Rygos OMON’o“ epopėja Medininkų byloje.
Absurdo teatras su laikrodžiu
Taigi, tas pats R.Kazokevičius, kuris, atvykęs į Medininkų muitinės postą nusikaltimo dieną, iš nusikaltimo vietos pasiėmė nužudyto muitininko A.Musteikio fotoaparatą, tačiau apie kurį tylėjo net 12 dienų, rugpjūčio 5 d. į prokuratūrą atvyko nešinas laikrodžiu, kurį „ rugpjūčio 4 d. žmona rado po skuduru prie įėjimo į vagonėlį“.
O dabar šioje vietoje stop – dar kartą susikoncentruokime į šį epizodą, nes jis Medininkų byloje yra ypač svarbus – tai vienas iš dviejų atraminių stulpų (antras stulpas – net nepatikrinta operatyvinė pažyma, o joje neva cituojamas Rygos omonininkas A.Kuzminas nuo 1992 metų vasario 5 d. nei prokuratūros, nei teismo apskritai nėra apklaustas), ant kurių ir pastatytas kaltinimas K.Nikulinui.
Taigi, pradėkime nuo pradžių…
Po užpuolimo Medininkų muitinės poste įvykio vietos apžiūra vyksta:
1991 m. liepos 31 d. – nuo 7.50 val iki 16.10 val.;
1991 m. liepos 31 d. – nuo 19.50 val. iki 23.15 val.;
1991 m. rugpjūčio 1 d. – nuo 11.45 val. iki 15.55 val.;
1991 m. rugpjūčio 2 d. – nuo 10.15 val. iki 16.10 val.
Nė viename įvykio vietos apžiūros protokole nepaminėta, kad būtų rasta kuprinė su fotoaparatu ar laikrodis „po skuduru prie įėjimo į vagonėlį“.
Tačiau rugpjūčio 5 d., t.y. jau po visų įvykio vietos apžiūrų, kurios, beje, vyko net naudojant metalo ieškiklius, R.Kazokevičius ateina į prokuratūrą ir atneša laikrodį, kurį „vakar jo žmona rado po skuduru prie įėjimo į vagonėlį“.
Supraskite – mūsų pareigūnai jau tokie „kvaili“, kad net tris dienas apžiūrėdami įvykio vietą, vagonėlį, jo prieigas, nesugebėjo pamatyti „po skuduru buvusio laikrodžio“.
O štai po tokio R.Kazokevičiaus „žmonos radinio“ (R.Kazokevičiaus žmona taip ir nebuvo dėl to apklausta), mūsų tyrėjai, pamatę ant laikrodžio gamyklinį ženklą graikišką raidę „Pi“, nusprendžia, kad tai yra „R“ raidė, kuri reiškia „Rygą“ ir „Ryžovą“ (Rygos omonininkas), ir prasideda garsioji Rygos OMON’o epopėja Medininkų byloje…
Po to, kai į tyrimo sceną ateina R.Kazokevičius su „po keturių dienų įvykio vietoje rastu laikrodžiu“, atsiranda ir „slaptas liudytojas“, kuris paliudija, kad „iš tarp Rygos omonininkų A.Ryžovo ir K.Nikulino (Michailovo) vykusio pokalbio jis suprato, kad A.Ryžovas buvo susirūpinęs, kad Medininkų poste rastas laikrodis, ir kad tas slaptas liudytojas suprato, kad tas laikrodis – A.Ryžovo“.
Tačiau esmė – tai kita: įvykio vietos apžiūros schemoje pareigūnai tiksliai nurodė, kas, kur ir kaip buvo.
Atkreipkite dėmesį – „skuduras“, po kuriuo, anot R.Kazokevičiaus, praėjus keturioms dienoms po žudynių „žmona rado laikrodį“, tuo metu, kai įvykio vietoje buvo pareigūnai ir sudarinėjo įvykio vietos schemą, buvo ne lauke, prie įėjimo į vagonėlį, o vagonėlio prieškambaryje (žr. schemoje „triapka“). Ir jokio laikrodžio prie įėjimo į vagonėlį nei ant grotelių, nei po grotelėmis nėra. Kaip ant grotelių prie įėjimo į vagonėlį nėra jokio „skuduro“.
Todėl kyla labai rimtas klausimas: kas ir kada tirs Medininkų bylos tyrimo falsifikaciją?
Pradėti – nuo R.Kazokevičiaus
Taigi, jau ne vienas faktas leidžia daryti prielaidą, kad tuometinis Medininkų muitinės posto viršininkas R.Kazokevičius yra kandidatas labai rimtam patikrinimui. Pradedant nuo to, kaip pas jį atsirado nužudyto muitininko A.Musteikio kuprinė su fotoaparatu ir baigiant mįslinguoju laikrodžiu.
Beje, tai, kad ir A.Musteikio fotoaparatas, ir „Ryžovo laikrodis“ – iš vienos ir tos pačios „operos“, leidžia manyti to paties
R.Kazokevičiaus 1991 m. rugpjūčio 12 d. apklausos protokolas: to A.Musteikio fotoaparato atsiradimas turi sustiprinti R.Kazokevičiaus „pasaką“ apie „po skuduru rastą laikrodį“.
Dar kartą atkreipkime dėmesį į datas:
1991 m. rugpjūčio 1 d. apklausiamas Generalinėje prokuratūroje Rimantas Kazokevičius net neužsimena, kad vakar, t.y. liepos 31 d., jis lankėsi Medininkų muitinės poste ir ten ar iš kažko gavo, ar pats pasiėmė A.Musteikio kuprinę su joje buvusiu fotoaparatu.
1991 m. rugpjūčio 5 d. R.Kazokevičius tyrėjams atneša laikrodį „Elektronika-1“, kurį atseit rugpjūčio 4d. (atseit, nes laikrodžio „radėja“ – R.Kazokevičiaus žmona nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme apklausta nebuvo) tvarkydama „po skuduru prie įėjimo į vagonėlį“ „rado“ R.Kazokevičiaus žmona.
1991 m. rugpjūčio 12 d. R.Kazokevičius tyrėjams atneša 10 nuotraukų, padarytų iš juostelės, kuri buvo A.Musteikio fotoaparate, paimtame liepos 31 d. iš nusikaltimo vietos. Pažymima, kad 7 nuotraukos fotografuotos A.Musteikio, o 3 kadrus, kadangi juostelė buvo neišfotografuota, nufotografavo R.Kazokevičius. Tačiau šių nuotraukų atnešimo ir prabilimo apie A.Musteikio fotoaparatą akcentas (citata iš liudininko papildomos apklausos protokolo): „Mano padarytoje fotografijoje Nr.9 matosi skuduras, po kuriuo buvo rastas laikrodis“.
Ar dabar supratote? Kažkam ir kažkaip reikėjo į Medininkų bylą įkomponuoti laikrodį (juk versija apie Rygos OMON’ą privalo turėti kažkokią pradžią?), todėl pirmiau atsirado laikrodis (R.Kazokevičiaus rankomis), po to – iš nusikaltimo vietos paimtas A.Musteikio fotoaparatas (atseit, va, aš, R.Kazokevičius, dar liepos 31 d. nufotografavau tą „skudurą“, po kuriuo po keturių dienų mano žmona „rado“ laikrodį; vėlgi R.Kazokevičiaus rankomis).
Tačiau nors ir iš kurios pusės žiūrėsi, išvada peršasi viena: prokuratūra ir, deja, Vilniaus apygardos teismas Medininkų muitinės poste žuvusių artimuosius ir visuomenę laiko jau net ne vaikų, o visiškų kvailių vietoje – nes ir ketverių metų vaikas šioje situacijoje su laikrodžiu jums pasakys, kad ant tokio pagrindo pastatyta byla – tai milžinas molinėmis/melo kojomis. O ant melo toli nenujosi.
Kas verti „Medininkų žudikų padėkos“ raštų?
Taigi, kiek dar ilgai mūsų teisėsauga tyčiosis ne tik iš nužudytų Medininkų muitinės poste, bet ir iš jų artimųjų?
Kiek dar bus sekamos pasakos apie atseit ištirtas Medininkų žudynes, nors iš tiesų, kaip rodo „Karšto komentaro“ žurnalistinis tyrimas, niekas neištirta?
Gerai, sakykim, Apeliacinis teismas „vardan šventos ramybės“ ir paliks galioti Vilniaus apygardos teismo nuosprendį Konstantinui Nikulinui (nes, kur politika, teisės nelieka. Redakcijos šaltiniai iš Apeliacinio teismo įsitikinę, kad teisėjas A.Kruopys tik perrašys į nuosprendį prokurorų kaltinamąjį aktą ir baigiamąsias kalbas. „Va, jei teisėjas būtų Viktoras Kažys, tai jis nebijo nei prokurorų, nei visuomenės nuomonės, nei politikų ir žiūri tik griežtai į įrodymus. O A.Kruopys skundus atmesti bijos“, – savo nuomonę išsakė šaltiniai iš Apeliacinio teismo). Na, gerai, sakykim, anksčiau ėriukus aukodavo, dabar Konstantiną Nikuliną paaukosime – tegul sėdi už visos TSRS nuodėmes, kol numirs (nes iš prokurorų baigiamosios kalbos teisme, susidaro įspūdis, kad jis kaltas ir už tai, kad TSRS 1940-aisiais okupavo Lietuvą – bet tai atskira tema). Tačiau…
Tikrieji Medininkų žudikai – tai juk laisvėje? Todėl kaip jūs, prokurorai, teisėjai, politikai žiūrėsite nužudytųjų artimiesiems į akis? Kaip žiūrėjote iki šiol? Negėda? NEGĖDA? Na, tuomet…
Tuomet tikrieji Medininkų žudikai už tokį pasiaukojantį jų gynimą mūsų atitinkamus politikus ir teisėsaugininkus turėtų „Medininkų žudikų padėkos raštais“ apdovanoti. Antspaudo vietoje – kruvinas nykščio antspaudas. (Vis tiek teisėsauga nenustatė ir nesirengia nustatyti, kieno „nenustatyti pirštų antspaudai“ buvo rasti muitinės vagonėlyje po žudynių).
Na, o tuos „Medininkų žudikų padėkos raštus“ būtų galima iškilmingai įteikti liepos 31 d. mūsų pareigūnų nužudymo vietoje Medininkuose – per eilinį paminėjimą, valdžios pasirodymą, kad „jiems ne vis vien“. Kur jie prie paminklo, pastatyto nužudytiems muitinės ir policijos pareigūnams, kasmet žudynių dieną padeda gėlių, bet prie kapų gėlių taip ir nenuneša – turbūt bijo, kad nužudytųjų vėlės į ausį nepaklaustų: „Kodėl iki šiol dengiate tikruosius mūsų žudikus?“….
***
„Aist, kak slyšite? Priom! Aist, otviedte bazie, čto dumajete pro etu pačiotnuju gramotu litovskim politikam i pravosudije? Priom!“
