Prieš 65 metus, 1945 metų lapkričio 20 dieną Jungtinių Amerikos Valstijų okupacinėje Vokietijos zonoje, Niurnbergo miesto Teisingumo rūmuose oficialiai prasidėjo pirmasis Tarptautinio karo tribunolo (International Military Tribunal – IMT) teismo posėdis. Jo metu buvo išdėstytos esminės kaltinimų nuostatos 24-iems karo nusikaltimais kaltinamiems nacionalsocialistinės Vokietijos politiniams ir kariniams veikėjams. Niurnbergo procesas neturėjo analogų žmonijos istorijoje: pirmąsyk pasaulio jurisprudencijos istorijoje buvo teisiami ne pavieniai kariniai nusikaltėliai, bet ištisa vyriausybė. Tai tragiškas 12-metės Trečiojo Reicho arba 22-ųjų nacionalsocialistinio judėjimo Vokietijoje metinių istorijos finalas. Deja, Niurnbergo procesas paliko nenuplaunamą dėmę ant reputacijos visų šalių, kurios jame dalyvavo.
Niurnbergas ir Hitleris
Pietų Vokietijos miestas Niurnbergas (Niurn-berg – reiškia plikas kalnas, uola) – Šiaurės Bavarijos (buvusios Frankonijos) sostinė. Miestą juosia pati ilgiausia Europoje – ji tęsiasi 5 kilometrus – siena. Miesto pilis savo didingumu ir užkaboriais primena Trakų pilį, tačiau ji stovi ne saloje, o yra iškilusi aukštai virš miesto. Daug šimtmečių šis miestas buvo „Šventosios Romos imperijos” politikos simbolis. Nuo 1356 metų pagal Karolio IV “Aukso bulę” kiekvienas naujas imperatorius savo pirmąjį imperijos seimą privalomai šaukdavo Niurnberge.
Prie Niurnbergo stovi vieno iš plėšikiškiausių vokiečių imperatorių Frydricho Barbarossos pilis. Turistai nuolatos būriuojasi prie vieno iš Kaizeršloso pilies bokštų, “Geležinės mergelės” buveinės, gėrisi paminklais geografui Martynui Behaimui, sukūrusiam pirmąjį gaublį, ir laikrodininkystės meistrui Peteriui Henleinui, pagarsėjusiam visame pasaulyje, žavisi Diurerio freskomis, puošiančiomis miesto rotušę.
Antrojo pasaulinio karo metais 90 procentų Niurnbergo senamiesčio, kaip ir Drezdeno, anglų-amerikiečių aviacijos buvo barbariškai sugriauta, tačiau vėliau jis tiksliai atstatytas pagal senus projektus. Ilgą laiką visi, ypač kancleris Adolfas Hitleris, Niurnbergą laikė pačia vokiškiausia žeme. Niurnbergas įėjo į „penkių fiurerio miestų“ sąrašą – kiti keturi tai Berlynas, Miunchenas, Hamburgas ir Lincas.
Kanclerio įsakymu architektas Paulius Liudwigas Trostas Niurnberge ėmė statyti monumentalius statinius, stadionus, aikštes būsimosioms triumfalinėms eitynėms partijos kongresų dienomis. Vien tiktai Niurnberge (ir Miunchene) projektuojamiems statiniams prireikė viso granito, gaunamo Danijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir Švedijoje per ketverius metus. Didžiulį kompleksą partijos suvažiavimams ir kitoms iškilmėms planuota atidaryti apie 1945 metus, jis turėjo užimti 16,5 kvadratinių kilometrų, į jį turėjo tilpti apie milijoną žmonių. Todėl būtent šiame mieste, dar nesibaigus galutinėms statyboms, vykdavo nuostabiai organizuoti Vokiečių nacionalinės socialistinės darbininkų partijos – NSDAP (Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterparte) kasmetiniai rudeniniai suvažiavimai – jiems buvo pastatytas didžiulis asfaltuotas stadionas su tribūnomis iš pilko akmens, juos filmuodavo žymi režisierė Helena Berta Amali Rifenštal (Helene Bertha Amalie „Leni” Riefenstahl), sukūrusi geriausiu nacionalsocialistų propagandos filmu vadintą „Valios triumfas”. Kai atėjo atsiskaitymo valanda, nugalėtojai pasirinko šį miestą suvesti sąskaitas su nugalėtaisiais.
Iniciatorė – sovietinė vyriausybė
Toks grandiozinis tautų teismas karo organizatoriams įvyko pirmą kartą žmonijos istorijoje. Prieš pusantro šimto metų buvo pasigirdę balsai patraukti atsakomybėn už agresiją. Gąsdino Napoleoną teismu, o baigė tuo, kad ištrėmė jį į Elenos salą. Žadėjo teisti Vilhelmą II, tačiau jis, palikęs Vokietiją, 20 metų ramiai gyveno Olandijoje. Niurnbergo procesas įėjo į istoriją todėl, kad pirmą kartą vienos didžiausios Europos valstybės vyriausybė buvo suimta, įkalinta ir nuteista. Deja, teismas neišvengė nei skubotumo, nei subjektyvumo.
Dar karo metu daugelyje tarptautinių teisės dokumentų buvo įtvirtintas nacionalsocialistinių karinių nusikaltėlių individualios, nepriklausomai nuo teisiamųjų pareigų, jų pilietybės ir jų šalies įstatymų, baudžiamosios atsakomybės principas.
Ankstyvaisiais 1941 metais, lapkričio 25 dieną, SSRS vyriausybės notoje “Dėl siaubingų Vokietijos valdžios žvėriškumų tarybinių karo belaisvių atžvilgiu”, o vėliau 1942 metų balandžio 27 dienos pareiškime “Dėl siaubingų piktadarybių, žvėriškumų ir smurto, kuriuos įvykdė vokiečių fašistiniai grobikai okupuotose zonose, ir Vokietijos vyriausybės bei vadovybės atsakomybės už šiuos nusikaltimus” buvo nurodyta, kad visa atsakomybė už nusikaltimus tenka Vokietijos vadovams ir jų parankiniams. Šie dokumentai buvo išsiųsti visoms šalims, su kuriomis SSRS palaikė diplomatinius santykius, paskelbti viešai. Analogiškus pareiškimus padarė taipogi JAV ir Anglijos vyriausybės.
1942 metų sausio 13 dieną buvo priimta Londono deklaracija, kurioje šalių, kovojusių prieš Vokietiją, vyriausybės pareiškė savo tvirtą pasiryžimą imtis visų priemonių, kad kariniai nusikaltėliai būtų surasti, perduoti teisingumui ir teisiami.
Reikalavimas suformuoti specialų Tarptautinį karinį tribunolą teisti nusikalstamus nacionalsocialistinės Vokietijos vadovus buvo iškeltas sovietinės vyriausybės 1942 metų spalio 14 dienos pareiškime “Dėl hitlerinių grobikų ir jų bendrininkų atsakomybės už piktadarybes, kurias jie įvykdė okupuotose Europos šalyse”.
Šiam dokumentui pritarė JAV prezidentas Franklinas Rooseveltas. Jis tuomet pareiškė, kad “ši lyderių ir jų žiaurių bendrų klika turi būti pavadinta vardais, suimta ir teisiama pagal baudžiamuosius įstatymus”.
Po metų, 1943 metų spalio 30 dieną per SSRS, JAV ir Anglijos užsienio reikalų ministrų Maskvos konferenciją, buvo paskelbta trijų valstybių vadovų Josifo Stalino, F. Roosevelto ir Winstono Churchillio deklaracija “Dėl hitlerininkų atsakomybės už vykdomus žvėriškumus”. Pagal šios deklaracijos nutarimus visi vokiečių karininkai, kareiviai ir nacionalsocialistų partijos nariai, dalyvavę žudynėse, turi būti teisiami ir baudžiami įvykdytų nusikaltimų vietose, atsižvelgiant į konkrečios šalies įstatymus. Joje trijų valstybių vadovai 32 antihitlerinės koalicijos valstybių vardu įspėjo kaltininkus, kad trys sąjunginės valstybės suras karinius nusikaltėlius “netgi pasaulio krašte ir perduos juos jų kaltintojams tam, kad būtų įvykdytas teisingumas”.
Galbūt mažiau emocionaliai, bet ne kiek ne mažiau aiškiai tie patys įsipareigojimai – jau pasibaigus karui – buvo užfiksuoti tokiuose svarbiuose dokumentuose, kaip Deklaracija dėl Vokietijos pralaimėjimo, karinių nacionalsocialistinių nusikaltėlių nubaudimo idėja vėliau atsispindėjo Jaltos ir Potsdamo sprendimuose, specialiame keturių valstybių Kontrolės Tarybos įstatyme Nr. 10.
Sovietinis diktatorius J. Stalinas dar Teherano konferencijoje 1943 metais pasiūlė nubausti mirtimi 50 tūkstančių vokiečių karininkų ir techninių darbuotojų. Didžiosios Britanijos premjeras W. Churchillis pasisakė prieš, tačiau J. Stalinui amerikiečiai pritarė. Jų vyriausiasis vadas Dwightas D. Eisenhoweris, atvirai kalbėjęs: „Aš nekenčiu vokiečių“, 1944 metų liepos 10 dieną Portsmute rekomendavo likviduoti 3500 vokiečių generalinio štabo karininkų, nacionalsocialistus, užėmusius burmistro ir aukštesnius postus, taip pat visus gestapininkus. F. Rooseveltui patiko visuotinė vokiečių sterilizacijos idėja; jis net pateikė specialios mašinos operacijoms projektą.
„Morgentau planas“
1944 metais atsiradus antrajam frontui Europoje, tapo aišku, kad nacionalinės socialistinės Vokietijos ir jos sąjungininkų Antrajame pasauliniame kare laukia neišvengiamas pralaimėjimas. Būsimos šalys nugalėtojos (Jungtinės Amerikos Valstijos, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurinės Airijos Karalystė ir Sovietų Sąjunga) pradėjo tartis dėl Trečiojo Reicho ir jos politinių lyderių bei karo vadų likimo.
1944 metų rugpjūtyje JAV iždo sekretorius Henris Morgentau (Henry Morgenthau, Jr.) prezidentui F. Rooseveltui pristatė Vokietijos totalinės denacifikacijos planą. Jis pasiūlė sudaryti svarbiausių vokiečių sąrašą, kurių kaltę nustatys Jungtinių Tautų Organizacija (JTO), ir, be teismo ir tardymo, sušaudyti suimtus vokiečių politinius ir karinius lyderius kaip užkietėjusius nusikaltėlius. Visus NSDAP narius iškeldinti į pasaulio užkampius, o vokiečių karo belaisvius panaudoti Europos šalių atstatymo darbuose, šalyje sunaikinti bet kokią pramonę, Vokietiją paverčiant žemės ūkio šalimi.
Iš pradžių prezidentas visiškai rimtai priėmė savo finansų ministro idėją sunaikinti Vokietijos pramonę ir paversti ją milžinišką ganyklą.
„Morgentau planas“ priminė liūdnai pagarsėjusią 1919 m. Versalio taikos sutartį, primestą Vokietijai po Pirmojo pasaulinio karo, tik jis numatė dar griežtesnes politines ir ekonomines sankcijas.
Dar 1944 metais W. Churchillis visaip bandė įtikinti J.Staliną, jog karinius nusikaltėlius reikia bausti be teismo. Tada ir vėliau W. Churchillis atkakliai siūlė Trečiojo Reicho vadovus bausti pagal “sąrašą”, remdamasis tuo, kad tokio beprecedenčio žmonijos istorijoje proceso organizavimas susijęs su neįveikiamais juridiniais ir techniniais sunkumais.
“Vyriausiasis bolševikas” J. Stalinas, pakeitęs savo poziciją šiuo klausimu, ryžtingai pasipriešino amerikiečių ir anglų siūlymams, pareiškė, jog negali būti jokių bausmių be teismo proceso, kitaip pasaulis pasakys, kad laimėtojai pabijojo nusikaltėlius atiduoti viešam teismui.
Nors JAV prezidentas F. Ruzveltas ir Didžiosios Britanijos ministras primininkas W. Churchillis buvo linkę pritarti „Morgentau planui“, visuotinis žmonių nepritarimas ir protestai bei rezervuota Sovietų Sąjungos atstovų pozicija privertė jo atsisakyti. Reikėjo ieškoti alternatyvaus sprendimo dėl Vokietijos ir nacionalsocialistų lyderių likimo.
Tokiu sprendimu tapo JAV Karo departamente suformuluota karo nusikaltėlių teismo idėja. Ją sudarė du pasiūlymai: nacistinį režimą pasiūlyta vertinti kaip nusikalstamą (kriminalinę) organizaciją, o puolamojo, agresyvaus karo kurstymą ir vykdymą vertinti kaip kriminalinį nusikaltimą.
1945 metų gegužės 2 dieną naujas JAV prezidentas Harry S. Trumanas buvusį teisingumo ministrą Robertą Džeksoną (Robert H. Jackson) paskyrė amerikiečių kaltintojų įstaigos vadovu ir prezidento atstovu tarptautinio karinio teismo įsteigimo reikalams. Po konsultacijų su anglais ir prancūzais, didelio būrio patarėjų ir ekspertų padedant, birželio 6 dieną R. Džeksonas pristatė H. Trumanui kuriamo Tribunolo koncepciją.
„Londono susitarimas“
Vis dėlto prasidedantis Niurnbergo procesas iš esmės reiškė ilgai lauktą valstybinių-teisinių principų pergalę. Didžiausias nuopelnas priklausė pagrindiniam kaltintojui amerikiečiui R. Džeksonui, JAV Aukščiausiojo federalinio teismo nariui, studijavusiam, bet taip ir nebaigusiam juridinių mokslų. Jam pavyko apraminti F. Roosevelto, W. Churchillio ir J. Stalino įkarštį ir priversti šalis nugalėtojas atsisakyti numatytų masinių bausmių be tardymo ir teismo. Tai, R. Džeksono žodžiais tariant, tapo viena reikšmingiausių valdžios nuolaidų sveikam protui. Po ilgokai užtrukusių pasitarimų karo nusikaltėlių teismo idėjai pritarė pagrindinių šalių nugalėtojų – JAV, Didžiosios Britanijos, SSRS ir Prancūzijos – atstovai.
1945 metų birželio 26 dieną Londone prasidėjo tarptautinė konferencija, kurios rezultate juridiniu Niurnbergo teismo pagrindu tapo 1945 metų rugpjūčio 8 dienos pasirašytas „Londono susitarimas“. Po to prie šios sutarties prisijungė dar 19 valstybių.
Kai buvo pasirašyta Londono sutartis, pariteto pagrindais buvo įkurtas Tarptautinis karinis tribunolas iš SSRS, JAV, Anglijos ir Prancūzijos atstovų teisti kariniams nusikaltėliams, kurių nusikaltimai nesusiję su tam tikra geografine vieta. Buvo parengti Tribunolo įstatai ir darbo reglamentas. Dar nebuvo nuspręsta, kas bus patrauktas teismui, nei kur jis turi vykti. Sovietai norėjo, kad teismo procesas vyktų Berlyne, tačiau amerikiečių gubernatorius Vokietijoje generolas Lucius Dubignon Clay rekomendavo Niurnbergą, kadangi šiame mieste liko ganėtinai gerame stovyje kalėjimo kompleksas.
Potsdamo konferencijos metu J. Stalinas pageidavo, kad jau baigiamajame komunikate būtų pateiktos kaltinamųjų pavardės, tačiau dar buvo per anksti – jokia šalis tokių sąrašų neturėjo. Be to, reikėjo paruošti kaltinimo aktą. Kruopštaus darbo liūto dalį atliko amerikiečiai – jie pasitelkė beveik 200 ekspertų būrį, jų tarpe 70 teisininkų, tuo tarpu anglai paruošiamiesiems darbams nukreipė tik 30 specialistų. Padėjo nemažas būrys čekų teisininkų.
Teisėjų brigadą sudarė SSRS, JAV, Anglijos ir Prancūzijos atstovai. Kitų valstybių neprileido, nebuvo Lenkijos, vienos iš labiausiai nuo karo nukentėjusios valstybės, atstovo. Neutralias šalis atstovavo Šveicarijos ir Švedijos teisininkai. Tribunolą sudarė 8 asmenys (keturi teisėjai ir jų padėjėjai). Kaltinimai buvo suskirstyti į tris kategorijas: nusikaltimai taikai, t.y. – agresyvaus karo planavimas, paruošimas ir vedimas; karo nusikaltimai – bendru valstybių susitarimo pagrindu priimtų kariavimo įstatymų ir taisyklių pažeidimai (pavyzdžiui, karo belaisvių žudymas); nusikaltimai žmoniškumui – masinis žmonių naikinimas rasiniu, etniniu ir religiniu pagrindu bei žiaurus elgesys su civiliais okupuotų teritorijų gyventojais.
Kaip matome, keturios valstybės Londone patvirtino teismo nuostatus praėjus dviem dienoms po JAV įvykdyto Hirosimos atominio bombardavimo (75 tūkstančiai taikių gyventojų žuvo akimirksniu). Neatsitiktinai Trečiojo Reicho karinių oro pajėgų (Luftwaffe) vadui reichsmaršalui Hermanui Goeringui nebuvo pateikti kaltinimai dėl Belgrado, Varšuvos, Londono ir Koventrio bombardavimo.
Kaltinamųjų sąrašas
Šiek tiek laiko užėmė kaltinamųjų sąrašo sudarymas. Buvo stengtasi, kad jis būtų reprezentatyvus, o kartu ne itin ilgas ir leistų atlikti normalų teisminį tyrimą.
Pagrindiniais nacionalsocialistinio režimo nusikaltėliais buvo pripažinti A. Hitleris, Heinrichas Himmleris ir Josephas Goebbelsas. Tačiau tuo metu buvo žinoma, kad paskutinių dviejų jau nebuvo gyvųjų tarpe.
Iš pradžių A. Hitlerio pavardė į sąrašą buvo įtraukta, kadangi oficialaus pranešimo apie Trečiojo Reicho fiurerio mirtį nebuvo, tačiau netrukus buvo išbraukta. Pagrindiniu kaltintuoju, kuris galėjo stoti prieš teismą, tapo H. Goeringas. Jis buvo ne tik Vokietijos parlamento (Reichstago) pirmininkas, bet ir Prūsijos vidaus reikalų ministras, Reicho aviacijos ministras bei Keturmečio Plano įgaliotinis. Kiekvienas kaltinamasis turėjo reprezentuoti kažkurią tai valstybinės veiklos sritį.
Amerikiečiai paruošė sąrašą, kuriame buvo 72 asmenys, o rusų sąraše – 100 pavardžių. Galutinai sprendimas buvo priimtas 1945 metų rugpjūčio 29, kai buvo nuspręsta, kad procesas turi apimti ne daugiau 24 asmenų.
Kaltinamųjų tarpe buvo žymūs nacionalsocialistų partijos lyderiai, diplomatai, kariuomenės ir laivyno vadai ir kt.
Teisme buvo nagrinėjama šių 24 kaltinamųjų asmeninė kaltė: Alfred Jodl, Alfred Rosenberg, Arthur Seyss-Inquart, Ernst Kaltenbrunner, Fritz Sauckel, Hans Frank, Hermann Göring, Joachim von Ribbentrop, Julius Streicher, Martin Bormann, Wilhelm Frick, Wilhelm Keitel, Robert Ley, Erich Raeder, Rudolf Hess, Walter Funk, Albert Speer, Baldur von Schirach, Constantin von Neurath, Karl Dönitz, Franz von Papen, Hans Fritzsche, Hjalmar Schacht ir Gustav Krup von Bolen und Halbach.
Tiesa, su kaltinimais susipažino tik 22 kaltinamieji, kadangi nacionalsocialistų partijos kanceliarijos vadovas, A. Hitlerio asmeninis sekretorius M. Bormannas, buvo teisiamas „už akių“, neturint patikimos informacijos apie jo likimą – nežinant, ar jis gyvas, ar miręs.
E. Kaltenbrunneris stojo prieš teismą vėluodamas, o R. Ley, Vokietijos Darbo fronto vadovas, spalio 25 d. nusižudė savo vienutėje.
Išvengė teismo nuosprendžio ir G. Krupas, koncerno „Frydrich Krup“ direktorius ir bendravaldis, Reicho pramonės susivienijimo prezidentas. G. Krupas buvo atiduotas teismui, bet jį ištiko paralyžius. Tribunolas jo bylą sulaikė, o paskui G. Krupas mirė.
Visi kandidatai į svarbiausius karinius nusikaltėlius buvo sugrupuoti dvejuose stovyklose: amerikiečių Liuksemburgo teritorijoje ir anglų netoli Frankfurto prie Maino.
Apie teismą
Niurnbergo Tarptautinis karo tribunolas iš tikrųjų buvo ne tarptautinis ir net ne karo tribunolas – trijų Vakarų valstybių vyriausybės parinko tris civilius teisėjus. Šie buvo ne nepriklausomi, palaikė kaltintojų pusę. Nebuvo kasacinės instancijos. Be to, pasirodė, kad Niurnberge viena iš kaltintojų, Sovietų Sąjunga, taip ir nepripažino tarptautinės konvencijos, kuria rėmėsi teismas. Taigi teisiamieji buvo kaltinami tuo, ką darė ir kaltintojai – karų sukėlimu, belaisvių ir civilių žudymu.
Specialiai pagrindiniam Niurnbergo procesui buvo sukurpti kaltinimai, kurie buvo taikomi tiktai nugalėtiesiems.
Pagrindinė kaltinimų medžiaga buvo atrinkta iš Vokietijos vyriausybės karinės, diplomatinės ir ekonominės dokumentacijos. Dauguma procesui pateiktų įrodymų buvo dokumentai, kaltintojų atrinkti iš daugybės tonų oficialių dokumentų. Kaltinimas ieškojo tiktai inkriminuojančius dokumentus ir panaudojo juos tendencingai. Gynyba turėjo priėjimą ir galėjo pasinaudoti tik tais dokumentais, kuriuos kaltintojai skaitė svarbiais šiam teisminiam tyrimui. Kaltintojai sąmoningai slėpė nuo gynybos dokumentus, kurie įrodinėjo teisiamųjų nekaltumą.
Tribunolas prasideda
1945 metų spalio 18 diena Berlyne įvyko pirmasis Tarptautinio Karinio Tribunolo posėdis, kuriame jis iš Pagrindinių kaltintojų komiteto priėmė 24 aukštųjų nacionalsocialistinės Vokietijos valstybės ir karo vadovų bei NSDAP sukurtų organizacijų: nacionalsocialistų partijos, Reicho vyriausybės, aukščiausiosios karinės vadovybės (OKW) ir Vokietijos ginkluotųjų pajėgų generalinio štabo, SA, SS, saugumo tarnybos (SD) ir valstybinės slaptosios policijos (gestapo) vadovų bylos kaltinamąjį aktą. Tądien kaltinimas buvo įteiktas pagrindiniams įtariamiesiems, kad jie galėtų iš anksto pasiruošti gynybai.
Kaltinamiesiems buvo suteikta galimybė apsiginti nuo pateiktų kaltinimų: jie visi turėjo teisę pasirinkti bet kurį iš 27 siūlomų prityrusių advokatų vokiečių ar 54 jų padėjėjų. Kaltinamųjų kreipimaisi į teismą nebuvo ribojami. Buvęs reichsmaršalas H. Goeringas davė parodymus 8 dienas iš eilės.
Trečiojo Reicho vadovai savo kalbose rėmėsi šiais gynybos argumentais:
– Vokietija, spręsdama karo ir taikos klausimus, buvo suvereni valstybė, todėl niekas iš šalies negali teisti už tai šalies vadovybės teisme. Tačiau Niurnbergo principai tarptautinį įstatymą iškėlė aukščiau nacionalinio suverenumo;
– niekas negali būti persekiojamas pagal įstatymus, negaliojusius nusikaltimo padarymo momentu. Pripažintas tarptautinis kriminalinis teismas neegzistavo iki 1945 metų. Į šį argumentą teismas atsakė, kad jis kodifikavo seniai egzistuojančius tarptautinės teisės principus;
– jie tik vykdę įstatymus. Atsakomybė turėjo, pasak jų, tekti A. Hitleriui ir SS vadovui H. Himmleriui, kurie nusižudė. Šis argumentas taip pat buvo paneigtas Niurnbergo principuose;
– jie nežinoję, kas vyksta. Tačiau teismas nepatikėjo, kad Vokietijos lyderiai galėjo nežinoti apie beveik 200 koncentracijos stovyklų ir milijonų žmonių žudynes Rytų Europoje;
– jie teisūs, nes nugalėtojai taip pat vykdė karo nusikaltimus. Tačiau teismas nagrinėjo tik kaltintojų pateikiamus kaltinimus.
Tarp karo nusikaltėlių saugotojų – ir lietuviai
Specialiai teismo posėdžiams rengti buvo parinkti ir suremontuoti karo metais nukentėję Niurnbergo Teisingumo rūmai, prie kurių buvo pristatytas ilgas keturių aukštų kalėjimo korpusas. Tai kainavo 10 milijonų markių. Pastatą supo sargybinių voros, pirmoji – vokiečių policininkų, po to puslankiu – MP, Amerikos karinių policininkų, vora.
Įkalintus karo nusikaltėlius saugojo ir lietuviai, kurie tarnavo svetimšalių daliniuose. Dar 1944 metų pabaigoje amerikiečiai ėmėsi formuoti baltijiečių kuopas, kurios pakeisdavo į namus grįžtančius amerikiečius.
Pirmąją Vytauto Didžiojo vardu pavadintą baltijiečių kuopą Šeinfeldo karo pabėgėlių stovykloje subūrė buvęs Lietuvos kariuomenės pulkininkas inžinierius Stasys Birutis.
Niurnberge amerikiečiai buvo dislokavę dvi baltijiečių sargybos kuopas. Viena jų saugojo kalėjimo pastatą ir kameras, kuriuose sėdėjo teisiami Vokietijos vadai. Kaip rašė žiniasklaida, sargybinių tarpe buvo buvęs kaunietis Antanas Laukaitis, Vytautas Grybauskas, Aleksas Meirūnas, B. Nainys.
Apsaugos priemonės buvo nebeprasmės. Kaip rašė 1946 metų vasario 5 dieną „The Stars and Stripes“, prie Niurnbergo teismo rūmų buvo užtikta 50 kg dinamito ir dvi dviejų metrų ilgumo torpedos. Jų sprogimas būtų susprogdinęs ne tik teismo rūmus, bet ir žymų skaičių aplinkinių namų.
Pasklidus gandams, kad išlikę esesininkai gali įsiveržti ir išvaduoti įkalintus Reicho vadus, baltijiečių kuopoms teko tvirtinti Niurnbergo kalėjimo apsaugą, o vėliau sukalti medinį ešafotą.
Hanau mieste vokiečių pogrindžio kariai nušovė kelis amerikiečius, kaip atsakymą į Niurnbergo teismą.
B.d.
