Kaunietį mokytoją V.J. yra užgriuvęs toks problemų, susijusių su baudžiamąja psichiatrija kalnas, kad belieka stebėtis, kaip vyras nepalūžta ir kovoja toliau. Pasak V. J., policininkai jį ir mušė, ir korė diržu, nuolat persekiojo, fabrikavo ATP bylas, prievarta kišo į psichiatrinę ligoninę, o dabar V. J. dar ir teisia už policininkų „įžeidimą“.
Balandžio 2 d. Kauno apylinkės teisme baigta nagrinėti baudžiamoji byla, kurioje V. J. kaltintas įžeidęs net keturis Kauno apskrities VPK pareigūnus. Ši byla yra ir eilinė, standartinė baudžiamosios psichiatrijos byla, bet kartu turi ir savo ypatumus. Dar daugiau, nuosprendis šioje byloje parodys, kokia bus tolimesnė teismų praktika baudžiamosios psichiatrijos bylų atvejais.
V. J. situaciją komplikuoja tai, kad šiuo metu jis dar teisiamas Panevėžyje ir Kauno apygardos teismo teisėjų „įžeidimą“ ir „nepagarbą“ jiems. Išteisinimas netiesiogiai prieštarautų savo kolegoms, viršininkams – Kauno apygardos teismo teisėjams, nes bylos Kaune ir Panevėžyje iš principo yra analogiškos.
Kaltinimai mokytojui
Kauno apygardos prokuratūros Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2012 07 27 dienos „Kaltinamajame akte“ rašoma, kad V. J. kaltinamas tuo, kad 2011 m. gegužės 15 d. laikotarpiu nuo 15 val. iki 15 val. 33 min. Kauno rajono apylinkės teisme, esančiame Kęstučio g. 29, Kaune – įžeidė valstybės tarnautojus – Kauno apskrities VPK Garliavos policijos nuovados pareigūnus, o taip pat Kauno apskrities VPK Kauno rajono PK Kelių policijos poskyrio viršininką, išvadindamas juos nusikalstamo susivienijimo nariais, kriminaliniais nusikaltėliais, banditais, nusikalstamas veikas atlikusiais asmenimis, pavojingais asmenimis, t. y. „žodžiais, žeminančiais jų garbę ir orumą“. Kaltinimas grindžiamas policininkų parodymais bei 2011 gegužės 18 d. Kauno rajono apylinkės teismo, nagrinėjusio V. J. administracinio teisės pažeidimo bylą, posėdžio protokolu.
„Kaltinamajame akte“ teigiama,kad „nukentėję policininkai S.K., E.R, A.E., V.F. yra labai pasipiktinę ir labai įžeisti, bei labai stipriai pažeminti dėl tokių V. J. pasisakymų, nes V. J. labai stipriai pažemino ne tik juos, bet ir visą policiją, kaip instituciją.“
Dar „kaltinimas“ grindžiamas ir liudytojo S.S., Kauno VPK Garliavos PN viršininko, parodymais. Šis papildo, kad „V. J. ne tik tiesiogiai įžeidinėja jo nuovados pareigūnus dėl jų einamų pareigų, bet įžeidžia ir netiesiogiai – per kitas institucijas – per Kauno VPK, per Kauno rajono apylinkės teismą, bei dar kitas institucijas – nes rašo toms institucijoms skundus.“
Kaltinimas laiko svarbiais ir liudytojo R.O.,Kauno VPK Kauno rajono PK viršininko, teiginius, kuris parodė, kad į jo vadovaujamą policijos komisariatą dažnai kreipiasi V. J. Kaltinamasis daugiausia rašo skundų dėl tų anksčiau paminėtų policijos pareigūnų veiksnių, kurie buvo jį nubaudę ar tyrė jo skundus ar pareiškimus. V. J. skundai, pasak Kauno rajono PK viršininko R. O., dažnai gaunami ir per Kauno apskrities VPK raštinę, todėl apie tokius įžeidinėjimus sužino dar didesnis ratas žmonių, kurie gali suformuoti klaidingą nuomonę apie jo vadovaujamą policijos komisariatą. Todėl Kauno rajono PK viršininkas R. O. Mano, jog V. J. tokiais savo veiksmais žemina ne tik tuos policijos pareigūnus, kuriuos tiesiogiai įvardindamas įžeidžia dėl jų einamų pareigų, bet žemina pačią instituciją bei mažina policijos pareigūnų motyvaciją dirbti, kadangi minėti V. J. įžeidinėjimai nesibaigia ir jis už tai nėra baudžiamas.“
Apibendrindama aukščiau išdėstytus „įrodymus“, Kauno apylinkės prokuratūros 3-iojo NVT skyriaus prokurorė daro išvadą, kad baudž. byloje Nr. 20-2-00283-II yra pakankamai duomenų, leidžainčių manyti, kad V.J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 209 str., ir bylą perdavė teismui.
Nekreipiant dėmesio, nesigilinantį labai emocingus pareigūnų „įsižeidimus“, jų „manymus“, hiperbolizuotus išvedžiojimus apie tai, kas gali įvykti ateityje, su „kaltinimo“ pabaiga niekaip nesinori sutikti. V. J. buvo kaltinamas pagal BK 290 str. (pareigūno įžeidimas), o, štai, jo bylą teismui perdavė jau pagal BK 209 str. (nusikalstamas bankrotas). Gal tai „rašto klaida“, bet ji patvirtinta prokurorės parašu. Ši klaida pražiūrėta ir kitų Kauno apylinkės prokurorų, ir tas akivaizdžiai parodo, kaip atmestinai, paviršutiniškai, skubotai buvo suruošta baudžiamoji byla V.J.
Kas nutylėta kaltinime?
Prokurorė „kaltinime“ nieko nerašo apie V. J. teigiamai charakterizuojančias aplinkybes. O juk V. J. – neeilinis žmogus. Tai Lietuvos patriotas, dar gūdžiais sovietmečio laikais nepasidavęs okupantų savivalei, nepasidavęs ne tik dvasiškai, bet ir konkrečiais veiksmais. 1986 m. jis atsisakė eiti į sovietų kariuomenę, nes nenorėjo tarnauti okupantams. Dėl to turėjo daug problemų su tarybų valdžia.
V.J. – inteligentiškas, aukštus mokslus baigęs, anglų ir vokiečių kalbų specialistas, mokytojas. Nors prokurorė „kaltinamajame akte“ teigia, kad V. J. šiuo metu nesimoko – tai netiesa. V. J. šiuo metu dar studijuoja italų kalbą. Tiksliausiai V. J. asmenybę apibūdina organizacijos „Societa Dante Alighieri Conitato di Kaunas“ pateikta charakteristika.
V.J. dalyvauja asociacijos kursuose ir mokosi italų kalbos nuo 2010 m. Komitetas įsteigtas 1990 m. Kaune Arūno Rakulos – gydytojo, mokslininko, italų kalbos ir kultūros gerbėjo – dėka. Komitetas bendradarbiauja su Italų kultūros institutu Vilniuje bei Italijos Respublikos ambasada. Komiteto pirmininkas Stefano M.Lanza apibūdina V.J. kaip „iš prigimties nepaprastai skvarbaus proto, visada pasižymintį puikiais rezultatais žmogų. V.J. ne tik studijuoja italų kalbą, bet ir dalyvauja komiteto organizuojamuose kultūros renginiuose. V.J. mokslo žmogus, jis nemėgsta švaistytis tuščiais žodžiais, jis nekonfliktiška asmenybė, bet turintis savo nuomonę ir drąsos ją ginti“.
Panašios yra ir kitos V. J. charakteristikos išduotos jo darbovietėje – Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre, kur ir dirba kalbų mokytoju, bei Kauno regiono prekybos ir pramonės rūmuose, kur dirba vertėju – referentu vokiškai kalbantiems svečiams.
O dabar pažiūrėkime, kaip charakterizuoja V.J. oficialios institucijos – Valstybinės teismo psichiatrijos tarnybos – specialistai.
V.J. policininkų iniciatyva įpainiotas į ikiteisminius tyrimus net tris kartus. Tirtas Utenos ekspertiniame skyriuje: pirmą kartą nuo 2013 09 02 iki 2013 09 19, antrą – nuo 2014 02 17 iki 2014 02 27 ir trečią kartą – nuo 2014 11 28 iki 2014 12 12. Visais trim atvejais V.J. pripažintas psichiškai sveiku. Bet tai ne viskas.
Atlikti psichiatrų tyrimai iš esmės patvirtina tai, kas apie V.J. surašyta jo bendradarbių, kolegų charakteristikose. Taip atliekant psichologinius tyrimus, ekspertai konstatuoja, kad „tiriamasis V.J. yra „bendraujantis“. Pokalbio metu ramus, mandagus. Ekspertizės motyvas susiformavęs, tiriamasis nori, kad būtų pripažintas psichiškai sveiku. Užduotis supranta greitai ir teisingai, dirba laikydamasis jam pateiktų instrukcijų. Nuotaikos fonas lygus, tiriamasis ramus, pasitikintis savimi. Emocinės reakcijos adekvačios situacijai. V.J. tyrimo rezultatai nerodo jokio V.J. mąstymo sutrikimo. Visas jam pateiktas užduotis tiriamasis atliko teisingai. Tarpinis atminties koeficientas 92%, kai norma yra 80%, kas rodo gerą sugebėjimą įsiminti ir atgaminti informaciją. Apibendrinimo sugebėjimų lygis pakankamai aukštas, sugeba įžvelgti esmę.“
Tai – pavydėtini rodikliai, atspindintys aukštą V. J. intelektą ir proto skvarbumą. Tačiau kultūringas, ramus, išsimokslinęs, teigiamai tiek bendradarbių, tiek psichiatrų charakterizuojamas mokytojas ėmė ir užkliuvo teisėsaugai. Jos atskiri nariai ir šią dieną oficialiuose savo raštuose V.J. vadina „psichinę negalią turinčiu žmogumi“. Tai kas ką įžeidinėja?
Tenka konstatuoti, kad V.J. – ne pirmas ir ne vienintelis, kuris dėl savo išsilavinimo, intelekto, skvarbaus proto, o svarbiausia – dėl priešinimosi neteisybei neįtiko teisėsaugai ir ši panaudojo baudžiamosios psichiatrijos priemones.
V.J. atveju pasielgta ypač ciniškai – piktnaudžiaujantiems pareigūnams „suabejojus“ V.J. psichine sveikata, šis net tris kartus tirtas Utenos ekspertiniame skyriuje! O kadangi vyras nepalūžo, dabar dar ir teisiamas.
Kaip mokytojas įžeidė policininkus?
Iš prokurorės parengto „kaltinamojo akto“ nėra aišku, kaip V.J. įžeidė 4 Kauno VPK Garliavos PN policininkus. Abstrakčiais parašyta, kad įžeidė 2011 gegužės 16 d. Kauno rajono apylinkės teisme ir dar lyg tai įžeidė siųsdamas skundus įvairioms institucijoms. Taipogi įvardijami nepagarbūs žodžiai, kuriais V. J. išvadino policininkus ir šie dėl to labai įsižeidė.
Faktinės pareigūnų įsižeidimų aplinkybės yra kitokios ir jų žymiai daugiau. V. J. „įžeidė“ policininkus nagrinėjant ATP bylą 2011 m. gegužės 16 d. Kauno rj. apylinkės teisme, kur jis buvo „administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo pagal ATPK 187 str. 2 dalį.“ Iš Garliavos PN pareigūnų surašyto protokolo matome, kad „V. J. 2011 m. sausio 11 d. apie 12 val. 45 min. Kauno r., Garliavoje, Vytauto g., važiuodamas automobiliu VW PASSAT, neprisisegęs saugos diržo, sustabdytas nevykdė teisėtų pareigūnų reikalavimų, nepateikė vairuotojo pažymėjimo ar kito asmens dokumento, atsisakė išlipti iš automobilio ir vykti į Garliavos PN asmenybės nustatymui ir protokolo surašymui“.
Traukiamas atsakomybėn Kauno r. apylinkės teisme V.J. neigė ir ginčijo šiuos Garliavos PN policininkų teiginius. V.J. parodymams, duotiems Kauno r. apylinkės teisme, patekus į prokurorų rankas, jie įžvelgė, kad V.J. įžeidinėjo policijos pareigūnus.
Kaltinimas remiamas tuo, kad nagrinėjant ATP bylą V.J., girdint teisėjai ir sekretorei, išvadino Kauno VPK Garliavos PN policininkus, einančius tarnybines pareigas, nepagarbiais žodžiaisi. O tai, pagal įstatymus, atitinka LR BK 290 str. (savo pareigas einančio valstybės pareigūno įžeidimas). Bet neaišku, kaip V.J. įžeidė policininkus, nes tuo metu, kai V.J. galimai padarė jam inkriminuojamą nusikaltimą, policininkų salėje nebuvo – jie, kaip liudininkai, laukė teismo koridoriuje. Taigi, tiesiogiai, betarpiškai jie V.J. sakomų žodžių negirdėjo. Jei V.J. būtų negražiais žodžiais pavadinęs teisėję ar sekretorę – tada taip. O policininkai posėdžio metu negalėjo įsižeisti, nes V.J. parodymų nesiklausė, sėdėjo atskirai, teismo koridoriuje. Pasak V.J., jie „įsižeidė“ gerokai vėliau, jau po ATP bylos išnagrinėjimo.
Bet prokuratūra „kaltinamaje akte“ nurodo tikslų „įsižeidimo laiką“ – 2011 m. gegužės 16 d. laikotarpis nuo 15 val. iki 16 val. 33 min. Tai irgi netiesa, nes čia užfiksuotas viso teismo posėdžio laikas. O parodymus teisme V.J. davė nuo 15 val. iki 15 val. 30 min. Likusį laiką iki posėdžio pabaigos teisėja paskyrė Garliavos PN policininkų – liudininkų apklausai. Taigi vėl eilinė prokuratūros klaida, kaltinimo brokas.
Mįslė ir tai, kokias tarnybines pareigas policininkai vykdė, sėdėdami koridoriuje, ant suolo, nes V.J. kaltinamas įžeidęs „tarnybines pareigas einančius policininkus?“ Pareigų jie tikrai nevykdė, gal šnekėjo tarpusavyje, gal snaudė, gal rūkė, gal buvo tualete – tai normalu, bet tai tikrai jokiu būdu ne tarnybinė veikla. Į salę, kaip liudininkai, jie buvo įleidžiami po vieną, jau po V.J. parodymų, o užduodamas jiems klausimus V. J. policininkų neįžeidė – to neįžiūrėjo net prokuratūra.
Neaišku, kaip tokių baisių pareigūnų įžeidinėjimų V.J. duodant parodymus neišgirdo bylą nagrinėjanti teisėja ir neužkirto tam kelio. Būtent teisėja yra atsakinga už tvarką posėdžių salėje proceso metu, todėl, girdėdama įžeidinėjimus, ji privalėjo V.J. įspėti ar net pašalinti iš teismo salės. Tačiau teismo posėdžio protokole tokių teisėjos V.M. įspėjimų V.J. nėra.
Gal tie V.J. išsireiškimai ir buvo kiek teisiškai nekorektiški, bet visame parodymų kontekste jie teisėjai V. M. nepasirodė įžeidžiantys pareigūnus, todėl teisėja ir nestabdė V.J. kalbos. V.J. teisėjai V.M. aiškino ir guodėsi kaip per išpažintį, smarkiai susijaudinęs. V.J. teismui aiškino, kad Garliavos PN policininkai jį sisteminai persekioja, kiša į psichiatrinę – tad V.J. emocijos čia natūralios.
V.J. rodė ir per paskutinį išpuolį prieš jį sužalotą ranką, rodė nuotraukas kaip ta ranka atrodė iškart po sužalojimo. Tačiau ko, ko, bet noro tyčia, sąmoningai pažeminti pareigūnus, V.J. parodymuose nebuvo.
O prokuratūra atskirus V.J. žodžius išėmė iš konteksto, kas visiškai iškraipė tų žodžių prasmę, dar kitus „įžeidžiamus žodžius“ nežinia iš kur paėmė (nes 19 lapų teismo posėdžio protokole tokių V.J. žodžių iš viso nėra) ir įkišo į „kaltinimą“. Taip atsirado baudž. byla „dėl įžeidimo“ pagal BK 290 str.
Grįžtant prie pačios ATP bylos, tai V.J. nubaustas 400 Lt bauda pagal ATPK 178 str. Policininkai jį sutabdė už važiavimą be saugos diržų, o nubaustas už tai, kad „nevykdė teisėtų policijos pareigūnų nurodymų“.
Teisėja V.M. tradiciškai patikėjo policininkais, o V.J. parodymus atmetė, nors V.J. teismui aiškino, kad ši ATP byla – tai tik dar vienas, eilinis Garliavos PN policininkų išpuolis prieš jį. Teisėjos nesudomino V.J. aiškinimai. Savo žodžius pagrįsti V.J. įrodymų neturėjo, o ir iš kur galėjo turėti, jei tai, kas vyko Garliavos policijos nuovadoje, nebuvo fiksuojama vaizdo kamerų.
Kadangi V.J. ir dėl šito paskutinio incidento rašė skundus, ieškojo teisybės, tai iš tos ATP bylos jam sumodeliuota baudžiamoji byla.
Gynybos argumentai
Balandžio 2 d. Kauno apylinkės teisme advokatė R.M., sakydama baigiamąją kalbą, pateikė tvirtus V.J. nekaltumo įrodymus. Jos teisiniai argumentai svarbūs ir kitų baudžiamosios psichiatrijos bylų atvejais.
Pirmiausia R.M. pažymėjo, kad tokių bylų, kaip V.J., Lietuvoje daugėja ir tai jau kelia teisininkų bendruomenės susirūpinimą. Jeigu žmogus psichiškai serga, tai jį reikia gydyti, o ne tampyti po teismus. O dabartinė praktika, kai asmuo įkišamas į psichiatrinę ir dar teisiamas, yra netoleruotina ir ją būtina pakeisti.
Nerimą teisininkams kelia ir tai, kad vis daugiau žmonių Lietuvoje yra teisiami už nuomonės reiškimą. Advokatės teigimu, V.J. byla verta didelio dėmesio ir šiuo aspektu, nes V.J. už savo nuomonę patrauktas baudž. atsakomybėn.
Čia teisininkė R.M. pasiremia dar 1986 m. Europos žmogaus teisių teismo priimtu sprendimu byloje „Lingensas prieš Austriją“. Tuomet ETT teismas konstatavo, kad žmogus turi teisę skelbti savo nuomonę politiniais ir kitais visiems rūpimais klausimais, o visuomenė turi teisę tai žinoti. Nuteisimas už nuomonę pažeidžia naudojimasį minties reiškimo laisve, o žodžio laisvė yra pagrindinis demokratinės visuomės bruožas. Teismas taipogi akcentavo, kad leistinas politiko ar pareigūno kritikos ribos yra daug platesnės negu paprasto mirtingojo. Visa tai tinka ir konkrečios V. J. bylos atveju.
V.J. baudžiamoji byla prasidėjo nuo administracinės bylos. V.J. atvyko į teismą, davė parodymus, išdėstė savo nuomonę. Teisėja V.J. išklausė, nenutraukė, leido kalbėti. V.J. pasitikėjo teismu ir ilgai, nuoširdžiai dėstė savo nuomonę. Jokios iniciatyvos tyčia įžeisti pareigūnų V.J. nerodė, tyčinio veikimo V.J. veiksmuose nebuvo. Vis tik advokatė R.M. tvirtina, kad administracinę bylą nagrinėjusi teisėja privalėjo kai kuriose vietose V.J. kalbą nutraukti (beje, taip darė ir baudžiamąją bylą nagrinėjusi teisėja B.P., kai V.J. imdavo vartoti kiek aštresnius žodžius). Todėl advokatė mato ir administracinę bylą nagrinėjusios teisėjos kaltę – bent keliose V.J. kalbų vietose ji privalėjo V.J. nutraukti – tada nebūtų ir šitos baudž. bylos. Dabar gi iš ilgiausių V.J. parodymų, kalbų, prokurorai išėmė iš konteksto atskiras frazes ir pateikė jas kaip įžeidžiančias pareigūnus.
Advokatė atkreipė dėmesį, kad administracinėje byloje išreikšdamas savo nuomonę V.J. kalbėjo kiek emocingai ir tą reikia suprasti. Žmogus, bendraudamas su policija, patyrė didelį stresą. . Administracinėje byloje kalbėdamas apie apie sumušimus, sužalojimus V.J. jaudinosi, nes nepajėgė to teisiškai įrodyti. Ne V.J. kaltė, kad Garliavos PN nėra filmavimo kamerų, kurių užfiksuotais vaizdais būtų galima įrodyti V.J. pasakojimą. Filmavimo kamerų nebuvimas policijos įstaigose – tai ir visos Lietuvos problema. Bet faktas – V. J. yra žmogus, patyręs fizinį smurtą, sužalotas, be to, ir judėjimo negalių turintis žmogus.
Abejonių advokatei R.M. sukėlė ir nusikaltimo kvalifikacija. Prokurorų pateiktas kaltinimas pagal BK 290 str. (pareigūno įžeidimą) neatitinka LR Aukščiausiojo teismo išaiškinimų, kas yra „įžeidimas“, o kas – „tikrovės neatitinkančios informacijos paskleidimas (šmeižimas)“. Advokatė R M. nurodė kelias Aukščiausiojo teismo išnagrinėtas bylas, kuriose aiškiai apibrėžiama, kas yra „pareigūno įžeidimas“. Ir tai konkrečiai tinka V.J. bylos atveju. V.J. policininkų, einančių pareigas, neįžeidė ir negalėjo įžeisti – pareigūnai sėdėjo atskirai, koridoriuje, ten būdami pareigūnai nedirbo savo darbo, jie tuo metu nėjo pareigų. Tad kaltinimas „įžeidimu“ teisiškai nepagrįstas.
Advokatė R. M. priminė teismui, kad V.J. – puikiai charakterizuojamas žmogus, patyręs daug kančių, net tris kartus tirtas Utenos uždarame ekspertiniame skyriuje.
Tik keli klausimai
Gilinantis į baudžiamąją psichiatriją, iškyla aibė klausimų. Čia apsiribokim vos keliais. Neseniai aukštų policijos pareigūnų paskelbta „prioritetų doktrina“ teigia, kad policija turi teisę pasirinkti svarbiausius nusikaltimus ir juos tirti pirmiausia, koncentruotomis jėgomis.
Su kauniečiu V.J. už pareigūnų įžeidimą teisiasi net 6 Kauno apskrities VPK pareigūnai. Šeši pareigūnai, ir dar su viršininku priešakyje – visas kolektyvas, didelė jėga. Teismai ilgai užtrunka, policininkai negali dirbti tiesioginio darbo, kenčia jų praktinė veikla. Šių, teismuose įklimpusių policininkų dar didesni viršininkai žino šią situaciją ir net skatina savo pavaldinius. Taip pat Kauno VPK Kauno r. PK viršininkas R.O. yra liudininkas V.J. byloje. Ar tai reiškia, kad tokio pobūdžio bylos, kaip V.J., policijai yra prioritetinės?
Kita vertus, o kiek visuomenei, t. y. mums visiems kainuoja tokios bylos? Kiek kainuoja ikiteisminis tyrimas, kiek – teismai? Kai V.J. bylose į teismo posėdžius neatvyksta tai vienas, tai kitas „nukentėjęs“, teismo posėdis atidedamas. Kadangi ikiteisminiai tyrimai prastos kokybės, V.J. teismui pateikia prašymus, daug prašymų – jie nagrinėjami beveik visą dieną. Ir vėl teismas atidedamas, nepajudėjus iš vietos. Dar skiriamos medicininės psichiatrijos ekspertizės, ir vėl teismas atidedamas.
Medicininės ekspertizės uždarame stacionare taipogi yra brangios. V.J. iš viso tirtas net 3 kartus, vieną kartą dėl jo ekspertai į Uteną važiavo net iš Klaipėdos. Kiek tai kainavo?
Tai ar ne laikas kitaip pažiūrėti į baudžiamosios psichiatrijos bylas ir nemėtyti valstybės lėšų? Ar ne tikslingiau būtų už sutaupytus pinigus policijos įstaigose įrengti vaizdo filmavimo kameras, kas bent iš dalies sumažintų pareigūnų ir piliečių konfliktus? Labai abejotina, kad nuteisus V.J. visuomenė pradės labiau gerbti teisėsaugą.
V.J. neabejoja, kad Lietuvos teismai jį nuteis. Jei ne Kaune, tai Panevėžyje tikrai. Todėl jis jau ruošiasi savo kovą perkelti į tarptautinį lygmenį. Europos žmogaus teisių teismas – pirmas tas kovos etapas.
Valdas Valiūnas
P.S. Kai šis straipsnis jau buvo parašytas, sužinojome ir teismo verdiktą: V.J. nuteistas už „pareigūnų įžeidimą“ – jam skirta bauda, kurios suma lygi dienų, praleistų nelaisvėje (įskaitant psichiatrinę ligoninę), skaičiui. Viena „uždaryme“ praleista diena prilyginta 260 Lt (75 eur). Taigi, V.J. mokėti nereikės.
Ką gi, ryškėja tendencija: per asmenį pervažiuoja baudžiamosios psichiatrijos „buldozeris“, tačiau, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika, žmogui neskiriama galutinė laisvės atėmimo bausmė – pritaikomas „barteris“: psichiatrinėje praleistos dienos prilyginamos tam tikrai pinigų sumai, ir žmogui lieka tik teistumas – baudos mokėti nebereikia. Taigi, žmogus tarsi turėtų džiaugtis – juk „nepasodino“. Tačiau ar iš tiesų yra kuo džiaugtis? Priešingai – tendencijos baudžiamosios psichiatrijos srityje neramina.
