Pradėsiu nuo statistikos — Lietuvoje yra 270 pripažintų žemės ūkio kooperatyvų, o tokių, kurie nesiekė ir nesiekia pripažinimo, veikia kur kas daugiau. Taigi, skaičiai liudytų, kad kooperacijos situacija Lietuvoje puiki, o sistema veikia. Deja, realybė kitokia, pasitaiko nemažai nesąžiningumo ir piktnaudžiavimo. Kooperacija mūsų žemdirbiams, ypač smulkiesiems, yra ypatingai svarbi. Mums labai rūpi, kad jie ne tik sustiprintų derybines galias su perdirbėjais, bet ir įgautų daugiau pasitikėjimo savimi ir savo darbu. Turėtume noriau burtis į kooperatyvus, pasitikėti jais, gauti iš to naudos sau ir visai kooperacijos bendruomenei. Kooperacijos veikla turėtų būti visiškai aiški ir skaidri, kad mes visi galėtume be jokio nuogąstavimo nuo savo lietuviškojo „aš“ ir „mano“ pereiti prie „mes“ ir „mūsų“. Deja, kooperacijos judėjimas vyksta nepageidaujama kryptimi ir dėl ne visiškai tinkamo Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo, todėl pats laikas jį keisti.
Ne kartą teko įsitikinti, jog kooperatyvų, veikiančių žemės ūkio sektoriuje, veikla galėtų būti sklandesnė, kryptingesnė, lydima didesnės sėkmės, ir žinoma, skaidrumo. Tačiau tam reikėtų patobulinti įstatymo nuostatas, apibrėžiančias pripažinimą žemės ūkio kooperatyvu. Pagal įstatymą pripažinimas kooperatyvams nėra privalomas, todėl pastarieji jo siekia tais atvejais, kai to reikia dalyvaujant žemės ūkio sektoriui skirtose paramos priemonėse arba naudojantis kitomis galimybėmis, taikomomis tik pripažintiems kooperatyvams.
Įstatymo pakeitimus mes inicijuojame, atsižvelgdami į kooperatyvų pripažinimo žemės ūkio kooperatyvais praktikoje sukauptą patirtį, išaiškėjusius trūkumus, redakcinius įstatymo nuostatų netikslumus. Tam tikrų pastabų dėl praktinio įstatymo veikimo turi ir mūsų socialiniai partneriai, tad atsižvelgiame ir į jų pageidavimus. Ne kartą pabrėžiau, kokia svarbi mums pati kooperacijos idėja, kad jos būtų laikomasi, ir kooperatyvas, pripažintas žemės ūkio kooperatyvu, kuo geriau atitiktų kooperacijos vertybes ir principus bei aiškiai skirtųsi nuo uždarosios akcinės bendrovės.
Turiu pastebėti, kad šiuo metu įstatyme nėra nustatyta jokių reikalavimų dėl kooperatyvo veiklos, vykdomos su kooperatyvo nariais ir ne su nariais, proporcijų. Todėl tai leidžia kooperatyvams siekti pripažinimo ir tais atvejais, kai jie didžiąją veiklos dalį — produktų supirkimo, prekių pardavimo, paslaugų teikimo vykdo ne su kooperatyvo nariais. Peržiūrėdami įstatymą, norime nustatyti tokią teisinę normą, jog pripažinimo siekiantys kooperatyvai privalėtų didžiąją dalį, pvz., ne mažiau kaip 50 proc., visos savo veiklos vykdyti tik su kooperatyvo nariais. Tokios nuostatos taikymas kooperatyvui atitiktų įstatyme įtvirtintus veiklos tikslus ir skatintų kryptingai jų siekti.
Norėčiau atkreipti dėmesį, kad įstatymas šiuo metu leidžia siekti pripažinimo ne tik keletą ar keliolika metų veiklą vykdantiems, bet ir naujai įsteigtiems kooperatyvams. Dėl tokio reglamentavimo susiformavo tam tikra praktika, kai pripažinimo žemės ūkio kooperatyvu pageidauja nemažai naujai įsteigtų kooperatyvų, kurie dar nė nepradėjo vykdyti numatytos veiklos ar jų vykdoma veikla yra labai menka. Taip besiklostanti praktika taip pat tampa mums rimtu argumentu keisti esamas teisines normas ir nustatyti tokias, kurios leistų pripažinimo siekti tik veiklą jau vykdantiems kooperatyvams.
Svarbu ir tai, kad įstatyme nėra nustatyta, jog pripažinimo siekiančio kooperatyvo steigėjai negali būti kito ar kelių kitų tokios pat rūšies produktų supirkimu užsiimančių kooperatyvų steigėjai. Kol toks reikalavimas neįteisintas, atsiranda galimybės tiems patiems asmenims steigti po keletą tokios pat rūšies produktų supirkimu užsiimančių kooperatyvų. Ir tai, kad tokia praktika pastaruoju metu susiformavo, taip pat yra vienas iš svarbių argumentų, skatinančių peržiūrėti įstatymo nuostatas. Todėl teisinė norma turėtų būti tokia, kad kooperatyvai, turintys tuos pačius steigėjus, pripažinimo žemės ūkio kooperatyvais galėtų siekti tik tuomet, kai jie verčiasi ne tokios pat rūšies produktų supirkimu. Įstatymo projektu taip pat numatome tikslinti kooperatyvų pripažinimo kriterijus ir įteisinti tuos atvejus, kai kooperatyvai nepripažįstami žemės ūkio kooperatyvais.
Noriu patikinti, kad visus numatomus pakeitimus esame pasirengę aptarti ir derinti su žemės ūkio kooperatyvus atstovaujančiomis organizacijomis, taip pat pripažinime dalyvaujančiomis institucijomis. Viliuosi, kad bendrose diskusijose su socialiniais partneriais įteisinsime tokius Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) įstatymo pakeitimus, kurie užtikrins labiau pagrįstą kooperatyvų pripažinimą žemės ūkio kooperatyvais. Tai leis kooperatyvams dirbti skaidriau, o žemdirbiams suteiks kur kas geresnes galimybes burtis ir dirbti kartu, kad galėtų išsilaikyti ir išlikti nelengvoje konkurencinėje kovoje.
Žemės ūkio ministrė
Virginija Baltraitienė
