Igoris Strelkovas, praėjusių metų rugpjūtį pasitraukęs iš Donecko, savo interviu serbų dienraščiui „Pečiat“ prisipažino, kad jo atsistatydinimas iš „Donecko liaudies respublikos“ „gynybos ministro“ posto nebuvo susijęs su viešai paskelbtu jo „sužeidimu“.
„Aš nebuvau sužeistas, nors, atvirai kalbant, egzistavo planas mane nuversti, tačiau dėl puikios mano apsaugos jis nebuvo įvykdytas. Negaliu pasakyti, kad aš pasitraukiau savo noru – man pagrasino, kad baigsis tiekimas iš Rusijos, o be tiekimo kariauti neįmanoma. Kremliuje įsiviešpatavo į taikos derybas orientuota politinė linija ir tam reikėjo sukalbamų žmonių (supratimu tų, kurie užsiiminėjo tuo klausimu). O aš, suprantama, jokio nuolankumo susikalbėjimui nerodžiau ir todėl jų reikalavimų neatitikau. Štai ir turėjau palikti savo postą“, – interviu serbų dienraščiui „Pečiat“ sakė Igoris Strelkovas.
Anot jo, atviras melas – ir po jo išvykimo iš Donecko viešai paskelbtas pranešimas, kad „Strelkovas išvyko atostogų ir po kelių mėnesių sugrįš“.
„Tai buvo atviras melas. Ir, aišku, aš tai žinojau. Žinojau, kad niekas man neleis ten sugrįžti, kad atsistatydinimas galutinis. Tačiau kadangi didesnė dalis Slaviansko brigados buvo labai geros nuomonės apie mane – jie mane vadino ne paprastu vadu, bet „vadovu“ – ir jiems mano atsistatydinimas buvo šokas, dėl to ir buvo sugalvotas toks melas. Be abejo, kariniu požiūriu mano išėjimas neturėjo prasmės, tačiau kadangi tai vis dėlto įvyko, taip pranešti buvo patogiau“, – apie savo pasitraukimą iš Donecko serbų dienraščiui sakė I.Strelkovas.
„Paliaubos naudingos tik Ukrainos pusei“
I.Strelkovas prisipažino nesąs idealistas, tačiau visiškas pragmatikas. „Jeigu aš būčiau tik idealistas, tai nebūčiau galėjęs sukurti nors kokią armiją. Mano išėjimo momentu mano pavaldume buvo beveik penki su puse tūkstančio žmonių – tai pakankama pilietiniam karui armija, tuo labiau Donbase“, – sakė I.Strelkovas.
Pasak jo, tuo metu nė vienas iš Donecko ir Lugansko vadų toli gražu neturėjo savo pavaldume tokio kiekio karių.
„Problema vis dėlto ne tai, kad aš idealistas, o būtent tai, kad, jeigu pažiūrėtume iš praktinės pusės, aš buvo kategoriškai prieš tą kryptį, prieš tą planą, kuris buvo patvirtintas“, – teigė I.Strelkovas ir paaiškino kodėl.
„Aš nemanau, kad ta kryptis pragmatiška – visiškai priešingai, ji antipragmatiška. Ji veda į bedugnę. Negali tartis su tais, kurie iš principo nenori susitarti. Galiausiai mes gavome paliaubas, kurios buvo naudingos tik Ukrainos pusei – juk ukrai buvo ties visiško žlugimo riba“, – serbų dienraščiui sakė Rusijos FSB pulkininkas I.Strelkovas.
„Paliaubos praktiškai išgelbėjo juos nuo totalinio žlugimo ir greičiausiai netgi Kijevo valdžią išgelbėjo nuo kritimo. Jeigu mūsų puolimas būtų plėtęsis toliau, jis būtų pasiekęs Donecko ir Lugansko sienas. Vietoj to ukrams davė galimybę atsivesti pastiprinimą, pastatyti naują fronto liniją – nors jie visiškai nepakeitė savo pradinių tikslų. Jie nebuvo pasirengę jokioms nuolaidoms. Jokioms! Jie ruošėsi kariauti“, – savo versiją dėstė I.Strelkovas.
Jo nuomone, paliaubos buvo savotiškas sabotažas. „Ir sąmoningas sabotažas. O tie žmonės, kurie tai padarė, suklaidino Rusijos prezidentą. Jie pateikė viską taip, neva Ukraina nusiteikusi derėtis. Ne, ukrainiečiai tik siekė laimėti laiko ir daugiau nieko. Laiką laimėjo, išsprendė savo klausimus ir buvo toliau pasirengę kariauti“, – sakė I.Strelkovas.
Anot jo, tos situacijos, kokia šiandien yra Donbase, moderatorius – Vladislavas Surkovas. O situacija, pasak I.Strelkovo, tokia, kad „turime besitęsiantį karą, kuris palaipsniui verčia Donbasą į išdegintą dykumą“.
„Tai, be jokios abejonės, jo kaltė, kadangi jis vadovavo paliauboms. Kaip jūs suprantate, tikrojo tikslo galima siekti skirtingais keliais. Jis pasirinko kelią į tikslą – padaryti Rusijai didžiausią žalą minimaliu rezultatu. Tokia jo politika: minimalus tikslas – maksimalūs praradimai. Aš apskritai manau, kad tas žmogus veikia prieš Rusiją“, – serbų dienraščiui „Pečiat“ sakė I.Strelkovas.
Jo nuomone, V.Surkovas sąmoningai sabotuoja Rusijos prezidento nurodymus ir sąmoningai stato Novorusiją į pavojų.
„Įvedama kažkokia „karinė demokratija“, išreikšta banditizmu“
Igoris Strelkovas prisipažino, kad Novorusija, kaip materija, tokia neegzistuoja – nėra nei teritorijos, nei sienų, nei pinigų. Tai greičiau tik idėja.
Tačiau tiksliausiai tai, kas vyksta Donecke, I.Strelkovo nuomone, būtų galima pavadinti „anarchija ir „machnovščina“.
„Faktas – kad dabar ten anarchija ir „machnovščina“. Tačiau vis dėlto nepamirškime pagrindinio bet kurio karo įstatymo: karui reikalingi generolai – tiek karo lauke, tiek ir už jo ribų. Bet kuris karas reikalauja diktatūros. O pas mus bando kariauti nepereidami į karo padėtį. Dar daugiau, sukuria sąlygas, kuriose jokio karo padėtis negali būti įvesta. Atitinkamai mes gauname visapusišką „machnovščiną“, t. y. krūva ginklų, krūva ginkluotų žmonių, krūva ryškių asmenybių tarp vadovaujančių ir visiškai jokios valdžios su pakankamais įgaliojimais. Norint įvesti tvarką Novorusijoje, reikalinga karinė padėtis, būtina diktatūra. Vietoj įvedama kažkokia „karinė demokratija“, išreikšta banditizmu“, – apie padėtį Donbase kalbėjo I.Strelkovas.
Jis pažymėjo, kad turi omenyje „vietinės reikšmės diktatūrą“. „Aš net pasakyčiau, ne diktatūra, o savivalda. Anarchija – tai karinė anarchija, be to, susidariusi dėka mūsų Vladislavo Jurjevičiaus Surkovo, kuris iš visų jėgų priešinosi Donecko ir Lugansko respublikų susijungimui į bendrą valstybę. O vietoj to jis kuria kažkokias išblaškytas, fragmentiškas respublikas, kurios dar veikia ir jėgos centrai. Pavyzdžiui, atamanas Kozycin (Antracito vadovas) pareiškė, kad jis į Lugansko respublikos sudėtį neįeina, nes turi savo atskirą „kazokiją“ ir kuria ten savo alternatyvią valdymo sistemą. Ir taip tęsis, deja, tol, kol nebus pripažinti amžini principai. Netgi senovės Romoje karo metu įvesdavo diktatūrą. Senovės Graikijoje – tas pats. Ir niekada niekas tam neprieštaravo. Ir visa tai – klasikinės demokratijos šalyse“, – savo požiūrį į tai, kas vyksta Donbase, serbų dienraščiui dėstė I.Strelkovas.
Jo nuomone, tai, kad nėra įvedama diktatūra, yra „kenkimas“. „Kažkada aš dirbau ypatingajame archyve prie CK KPSS su dokumentais ir slapta medžiaga dėl kenkimo Sormovo laivų statykloje. Po to, kai man sako, kad kenkimo SSSR nebuvo, kad sušaudymai tuo metu buvo be teismų, kad šaudė nekaltus – aš tiems žmonėms į veidus juokiuosi. Aš dirbau su tomis medžiagomis, studijavau dokumentus: per tris metus laivų statykla į vandenį nuleido septynis laivus ir visi septyni nuleidimo metu nuskendo. Galbūt nebuvo tiesioginio kenkimo, o buvo nerūpestingumas. Tačiau kai sušaudė direktorių, komisarą ir vyriausią inžinierių ir į jų vietas paskyrė naujus asmenis, visi laivai pradėjo normaliai leistis į vandenį“, – vieną iš „diktatūros“ pavyzdžių pateikė I.Strelkovas.
„Juk aš – FSB pulkininkas“
Paklaustas, kaip I.Strelkovui pavyko atsitraukti iš Slaviansko į Donecką su minimaliais praradimais, o ukrainiečiai nepanaudojo prieš jo koloną aviacijos, I.Strelkovas pasigyrė, kad jis vis dėlto – FSB karininkas ir pulkininko laipsnį gavo ne už gražias akis.
„Esmė tai, kad ukrainiečių vadovybė galvojo, kad mes liksime Slavianske iki mirties. Aš sąmoningai sukūriau jiems tokią iliuziją, taip pat ir savo pareiškimais bei klaidinančiais manevrais. O pats nuolat dirbau, stiprindamas savo karių kovinę dvasią ir privesdamas pasitiprinimą prie Slaviansko, nors jis tuo metu jau buvo pusiau apsuptas.
Taip manė ir komandos, kurios perdėjo Slaviansko, tarsi vėliavos, reikšmę – kad mes kausimės iki mirties, ir ukrainiečiai neteisingai mane suprato ir įvertino. Mane laikė šaltakrauju baltagvardiečiu, o baltagvardiečiai tradiciškai laikomi tokiais, kurie neapgalvotai ieško mirties. Tačiau aš juk iš tiesų ne baltagvardietis, nors neneigiu savo ištikimybės tam tikrai ideologijai ir gerbiu tuos žmones, kurie kovėsi pilietiniame kare 1917-1921 metais.
Vis dėlto aš – karininkas, FSB karininkas, ir pulkininko laipsnį gavau ne už gražias akis. Be abejonės, aš turėjau tam tikrų pasiekimų, žinių, įgūdžių, kurie leido man tarnauti saugumo organuose, iš dalies – kovoti su terorizmu. Todėl natūraliai aš nenorėjau prarasti efektyvią Novorusijos armijos dalį – ir skaitlingiausią tuo metu, ir kaip vadovaujantysis aš atsakiau už tų žmonių gyvybes.
O tie, kurie tą situaciją įsivaizdavo kitaip, buvo šoke, kai mes išėjome“, – apie pasitraukimą iš Slaviansko į Donecką pasakojo I.Strelkovas.
Pasak jo, ir vėliau ukrainiečių veiksmų logika skyrėsi nuo I.Strelkovo. „Jie visada norėjo išlaikyti tai, ką užkariaudavo. Pavyzdžiui, paima kokį strateginį tašką, jį mūsų artilerija ištaško, o jie ir vėl ten atveda savo karius. Ir taip kiekvieną kartą. Matyt, tai nacionalinio psichologijos ypatumas, tik karine išraiška – nieko neatiduoti, stengtis viską išlaikyti («що не зъiм -то пiднадкусываю»). Nežiūrint į tai, kad dar nuo antikos laikų žinoma patarlė: „Kas nori turėti viską, galiausiai neturės nieko““, – serbų dienraščiui „Pečiat“ sakė I.Strelkovas.
„Taip ir jie, kai mes palikome Slavianską, galvojo, kad mes būtinai turi kariauti dėl Kratamorsko – nors ir Kramatorską buvo galima apsupti, kadangi jie užėmė Artiomovską. Aš juk supratau, kad Kramatorsko laikytis nėra prasmės ir priėmiau sprendimą kuo greičiau pereiti į Donecką. Ir tai ukrams buvo netikėta. Visiškai! Jie niekaip negalėjo suvokti, kad po tokios atkaklios kovos Slavianske mes pereisime į Donecką. O man tai buvo natūralu ir, iš karinės pusės žiūrint, teisingas sprendimas. Aš svarčiau taip: beprasmiškai laikyti Kramatorską, kai tuo metu priešininkas gali greitai užimti Donecką, kur situacija buvo beviltiška: ukrai jau buvo užėmę Amvrosijevką ir iš esmės tik dėl tingumo ir visiškos vadovaujančiųjų ukrainiečių nekompetencijos neužblokavo Donecko. O juk Šachtiorsko, Torezo, iš dalies Sniežnovo ir kitų miestų gynyba apskritai nebuvo pasirūpinta. Tiksliau, ten buvo kažkokie mažyčiai padaliniai, kurie nebūtų galėję pasipriešinti ukrainiečių karinėms pajėgoms.
Taigi, aš įvertinau, kad Doneckas yra kertinis gynybos punktas ir kad pirmiausia mums reikia išlaikyti jį, o kad tai būtų – prieiti prie Rusijos sienos.
Aš nuvedžiau ten armiją ir pradėjau organizuoti Donecko gynimą. O jie to nesitikėjo ir dėl to nesudaužė mūsų kolonos. Be to, nereikia pamiršti, kad Ukrainos aviacija virš Slaviansko patyrė nemažų nuostolių: jie prarado virš dešimt straigtasparnių ir du lėktuvus, tiksliau, netgi tris – vieną lėktuvą-žvalgybininką ir du kovinius“, – apie atsitraukimą iš Slaviansko pasakojo I.Strelkovas.
Pasak jo, atvykus į Donecką, jis rado ten tvyrantį visišką chaosą, tačiau ir tokioje situacijoje, net neturėdamas pakankamai resursų, jis sugebėjo organizuoti Donecko gynybą.
„Atvykęs į Donecką per dvi dienas aš paskirsčiau bataljonus po teritorijas: Mospino, Ilovaiską, Šachtiorską, Sniežnoje – ten mes turėjome greitai suorganizuoti gynybą ir padaryti koridorių iki Rusijos sienos. O jau po savaitės mes pradėjo puolamąsias operacijas prie Malinovkos, Stepanovkos ir pasiekėme sieną. Pramušėme nuosavą koridorių, nors ir siaurą, tačiau nors koks nors buvo… Iki tol DLR apskritai neturėjo nė vieno koridoriaus. Visa pagalba ėjo per Luganską, per Izvarino (pasienio punktas Lugansko apskrityje su RF)“, – serbų dienraščiui „Pečiat“ pasakojo I.Strelkovas.
Parengta pagal užsienio spaudą
