Naivu buvo tikėtis, kad neturėdami vilčių vėl būti išrinkti Seimo valdančios koalicijos ir jos Vyriausybės nariai ims ir patys save “paleis”. Todėl tai, kas vyko praėjusią savaitę Seime – vieniems (opozicinėms partijoms) buvo patogi ir nemokama agitacija, tarnaujanti ir savivaldybių rinkimų sėkmei, kitiems – valdantiesiems ir savo ateitimi būsimuose Seimuose netikintiems įvairių frakcijų atstovams – kova už būvį, galimybę dar du metus “darbuotis” Seime ir Vyriausybėje. Žmogiškai juos būtų galima suprasti, bet tik ne pateisinti.
Jau beveik dveji metai, kai net ir politika nesidomintis, mažiau išsilavinęs žmogus tikriausiai supranta, kad ši Seimo dauguma ir A.Kubiliaus Vyriausybė gerai moka tik keletą dalykų:
-Skolintis tol, kol dar kas nors skolina, ir ne palankiomis sąlygomis, o iš užsienio bankų dvigubai aukštesnėmis palūkanomis. O kas gi jam – premjerui, kuriam tikrai neteks rūpintis valstybės skolų grąžinimu, nes tas rūpestis teks jau kitoms – būsimoms vyriausybėms. Per du metus šios skolos išaugo dvigubai – nuo 17 mlrd.lt (2008 m.) iki 35 mlrd.lt – dabar. Ir toliau augs. Galime nesunkiai įsivaizduoti, kaip iš savo vargšo “įpėdinio” netolimoje ateityje tyčiosis tas pats A. Kubilius ir jo bendražygiai, piktindamiesi, kad ta po jų atėjusi -Vyriausybė, kuriai kilpa jau dabar neriama, per mėnesį ar metus neištemps Lietuvos iš pačių konservatorių nemokšiškumu ir savanaudiškumu sukelto gilaus nuosmukio.
Švaistyti ir taip jau sumenkusio biudžeto lėšas (nacionalinio biudžeto pajamos nuo 24 mlrd.lt 2008 m. smuko trečdaliu – iki 16 mlrd. lt šiemet). Tačiau ir tokios aplinkybės netrukdo Vyriausybei dosniai apdovanoti geidžiamiausius užsienio investuotojus kad ir ne tokiomis stambiomis “dovanomis”, kaip savo laiku tas pats tuometinis Seimo vicepirmininkas A.Kubilius kartu su bendrapartiečiais apdovanojo “Wiljamsą”. Nepasidrovėjo premjeras ir savo rezidencijai keleto milijonų. Kas besuskaičiuos visus panašius “projektus”, tiesiog nespėtų skaičiuoti …
-Proteguoti savuosius, apdalinant juos postais – net ir tuos, kurie būdami visiškai “žali”, ateina nekompetetingai dirbti ar mokytis . Būtų dar gerai, kad mokytųsi ir ugdytų savo gebėjimus realioms problemoms spręsti. Deja, atėję nepelnytai pagal partijos malonę, jie mokosi visai kitų dalykų – taip daryti, kaip Andriukas daro – išvalyti aplinką nuo “ne savų” – nuo profesionalų ir surinkti savo mėgėjišką komandą. Tai prilygsta sudėtingos operacijos darymui nesant ne tik chirurgu, bet ir mediku apskritai.. Kas po tokių Lietuvai daromų “operacijų” nutiks, kas jau vyksta – knygose tikrai bus rašoma. Bet vargu, ar sulauks A. Kubilius bei jo aplinka palankių objektyvių ir profesionalių istorinių vertinimų, nebent jų pačių avansu inicijuotų straipsnių ir knygelių ar milijonais pamalonintų užsienio investuotojų saldžių liaupsių.
-Vienintelė sritis, kurią premjeras profesionaliai išmano, nes turėjo gerų mokytojų – tai sistemingai mulkinti Tautą ir pasaulį. Nuolat ciniškai tvirtinama, kad Lietuvoje ir jos finansuose viskas klostosi sėkmingai, kad Vyriausybės “ypatingų” pastangų ir gebėjimų dėka šalies finansai „išgelbėti” ir krizė jau beveik įveikta. O tuo metu auga ne tik skolos, bet ir skurdas, didėja bedarbystė (pernai ji buvo 15 %, o dabar jau siekia 19 %), darbingi Lietuvos žmonės baigia išsivažinėti svetur, o “Sodros” reikalai – dramatiškai prasti, tokia pat ir pensijų situacija. Todėl skolinamasi ne naujų darbo vietų kūrimui, o gausėjančių bedarbių bedarbystės pašalpoms mokėti ir t.t. ir pan.
-Turėtume Vyriausybės griežtai paklausti – iš kokių ateities pajamų ir kada tos drastiškai augančios skolos bus grąžintos, kai mūsų vaikų ir anūkų karta nuo tos atsakomybės traukiasi išvažiuodami dirbti ir pildyti svetimų valstybių biudžetus? Juk šią savaitę Lietuvos valstybės – vadinasi ir mūsų visų bendra skola – jau pasiekė 34,9 mlrd. Lt. Tau, Lietuvos pilieti – suaugęs ir naujagimi, tenkanti skolos dalis sudaro net 10 710 lt., -o kasmet mokamų palūkanų suma – 588 lt. A.Kubiliaus ranka nesudrebės šias sumas ir toliau didinant bei džiaugsmingai skelbiant – mums pavyko, mums pavyko… vėl pasiskolinti. Ar tai ir yra tikroji Lietuvos sėkmė? Kiek nesėkmių ir dramų ji užkoduoja ateičiai ir kas už visą tą atsakys? Net ir šis klausimas, kaip ir pati niekieno neatšaukta atsakomybė už valstybės ir žmonių likimą, nublanksta prieš aklą konservatorių troškimą išsaugoti valdžią ir godumą nuo jos skinamiems vaisiams. Muistymasis nuo dažnėjančių “įkyrios” spaudos ir žmonių klausimų bei raginimų trauktis, paprastai pasireiškia demagogišku pareiškimu – „matote, mus išrinko tauta, mes turime teisę ir pareigą dirbti visą kadenciją“. Tai toks, kitoks nei žmonės tikėjosi, atsakomybės ir darbo supratimas, kuriame, deja, nėra naudingo rezultato ir gėrio žmonėms.
