Anuo metu, kai užsiiminėjau žurnalistika, meluodavau apie 10 – 15 procentų teikiamos informacijos. Paskui visai lioviausi, nes seniai lyg ir aišku, kad melo kojos trumpos. Šį tikėjimą pastiprino berods Griciaus pasakymas, kad kai mažiau meluoji, mažiau reikia atsiminti. Tiesos sakymo vedinas ir anksčiau, ir dabar nuolat esu mušamas. Betgi pripranti. Ir kai niekas nespjaudo ant Šliužo, pagalvoju, kad sapnuoju. Lietuvoje melas ir gobšumas – dabar dominuojančios savybės žmonėse ir ypač valdžionžmogiuose. Kompiuteris šį žodžių junginį braukia raudona juostele, tačiau kitaip išreikšti apmaudo mūsų gerbiama visuomene negaliu…
Bemaž visą laiką, kai baigiau vidurinę, judu po Lietuvą. Aplankiau daug kitų kraštų. Ir visur, visada domėjausi, kaip gyvena žmonės. Tad per tą galybę metų labai gerai sudėliojau svarbiausius doro gyvenimo principus. Ir kai juos bandau apčiuopti mūsų krašte, apima tokia neviltis, kad norisi į viską numoti ranka ir liauti būti žmogumi. Betgi prisimindamas klasiką ir tiek daug kitų nenuilstamos kovos pavyzdžių, vėl išsimiegu, nusiprausiu, išsitiesiu ir einu, einu…
Prisistatymui gal pakaks. O kreipiuosi į Tamstas todėl, kad „Karštas komentaras“ V.Paulausko asmeniu bandė analizuoti mano sumodeliuotą visiškai naujos valstybės projektą ir labai menkai tesuprato svarbiausią tikslą. Tad glaustai jį paaiškinti labai norėčiau, nes pagal Krylovo pasakėčią – gal daiktas ir naudingas, įdomus, nemokša pasakys, kad niekam tikęs, o jei nemokša įžymus, tai ir išmes supykęs…
Dvidešimt penki metai parodė, kad svajotoji Nepriklausoma valstybė peraugo į siaubingą partinę diktatūrą, kai nepaprastai didžiuliais tempais naikinama Tauta, visiškai sugriautas savas ūkis, išsigimė švietimo sistema ir kultūros vertė, niekas negali įžvelgti bent kokios garantuotos ateities, suniokota net šeimos samprata. Ir ne dievai ar vadinama geopolitinė situacija tai lėmė, o užprogramuota mūsų šalies raida ydingoje Konstitucijoje. Pagal ją rikiuojasi galybė absurdiškų įstatymų, kurie neparemti realaus bendruomeninio gyvenimo poreikiais, o gobšuolių interesų diktatu. Todėl pirmiausiai gerai išanalizavau pagrindinį šalies įstatymą ir visais požiūriais ir ypač kiekvieno asmens poreikių aspektu. Juk aš, ar kitas lietuvis ir yra pagrindinė Lietuvos sudedamoji dalis.
Ir tegu neįsižeidžia kitų kraštų žmonės, kurie čia gyvena, nes beveik visi jie turi savo valstybes. O lietuvių Tautai lemtis skyrė šį žemės lopinėlį ir jos balsas čia lemiamas. Tad kol kas dar nepanaikinta nuostata, kad suverenumas priklauso Tautai. Ir nereikia pradėt aiškinti, kad tautos samprata apima kur kas didesnį būrį žmonių, nei būtų suprantama pagal kilmę. Toliau galima kalbėti apie piliečius ar nuolatinius bei laikinus Lietuvos gyventojus.
Kad nebūčiau utopistas, pagarbiai primenu, kad ano meto Lietuvoje Konstitucija skelbta 1922, 1928 ir 1938 metais. Tad valstybės modelis buvo nuosekliai tobulinamas pagal visas aplinkybes. Ir man nepaprastai apmaudu, taipogi nesuprantama, kodėl kovo 11-tą nepaskelbta Lietuvos Konstitucija. Ji tai buvo!!! Kam reikėjo gerokai vėliau pakišti ydingą surogatą??? Atsakymas sklando šalia, tačiau partinė diktatūra ignoruoja bet kokį tiesos žodį, kuris turėtų sklisti iš paprastų žmonių lūpų. Tuo tarpu vadinama žiniasklaida parišta ant pinigų virkštelės ir ji taip lengvai valdoma, kad net juokas neima. Ir Konstitucijos vartaliojimu užsiima nesuvokiamo galingumo Konstitucinis Teismas.
Beje, ši institucija, mano manymu, yra tokiose šalyse, kur gaji diktatūros yda. Tad toliau mūsų šalies dabartinėje tvarkoje ir prasideda jovalas, kai valdžia dalijasi Prezidentas, Seimas, Vyriausybė ir Teismas. Kuris pirminis ar pagrindinis, nė pats nelabasis nenustatys. Ir todėl mūsų valstybė tapo ne teisine, o teismine.
Tad naujos subalansuotos respublikos svarbiausias vadovas ir yra TAUTA. Ji renkasi Prezidentą, kuris suformuoja Vyriausybę. Kartu veikia įstatymų sumanymo institucija, kuri teikia Seimui tvirtinti projektus. Seimą sudaro rajonų merai, kuriuos renka kiekvieno rajono žmonės. Yra jame ir kai kurie kiti šalies asmenys, užsiimantys svarbiausiomis profesinėmis sritimis. Tai tokia pradžia nedetalizuojant visos pirminės valdžios formavimo grandinės. Kai bus vietos ir laiko, padėstysim.
Antroji dalis Konstitucijoje turi būti skirta Piliečio sampratai suformuoti, jo pareigoms ir teisėms nustatyti. Naujų detalių čia daug. O pagrindines išskirčiau tokias – piliečiu tampama ne automatiškai su amžiumi, o esant tam tikram brandumo lygiui, kurį reguliuoja konstitucinio minimumo žinios. Taipogi labai svarbi žmogaus garantija turtui, kurį sudaro ir jo gaunamas atlygis už darbą. Čia tironai nenori suprasti, kad negalima prievarta iš žmogaus uždarbio atimti nė skatiko. O nemokšos dar labiau nesuvokia, kad valstybės lėšas sudaro apyvartos mokestis, valstybinio banko uždirbti pinigai (o jie gali būti labai dideli), valstybinių įmonių pelnas, tarpvalstybinių mainų pajamos bei kitokių sandorių gauta nauda. Nuskaityti prievarta dirbančiojo atlyginimo dalį galima tik tokiu atveju, kai jis nenori rūpintis savo vaikais ar privalo mokėti už padarytą žalą.
Viskas. Aš jau išsiaiškinau, kad didžiausi naujos sistemos priešininkai bus spekuliantai ir veltėdžiai. Tačiau protingesni ir jų tarpe suvokia, kad dorai dirbančių žmonių katastrofiškai mažėja ir greitai nebus iš ko lupti devynių kailių. Bet tai irgi tik viena iš naujos sistemos detalių.
Esminė ūkio pertvarkos pataisa turi būti valstybinės ir kooperatinės gamybos priemonių nuosavybės įteisinimas. Dabartinė sistema grindžiama tik privačia nuosavybe. O tai baisus monopolis. Jis jau siaubingai sugriovė mūsų ūkį, kuris turi vystytis tolygiai bemaž visose srityse. Einama vien laikino pelningumo keliu.
Ir akcentuoju labai svarbią nusikalstamą tendenciją – nedarbą. Jis užprogramuotas šioje sistemoje, nes dirbantį žmogų reikia laikyti nuolatinėje baimės būsenoje. Atseit, nekelk galvos, nes už durų laukia būrys bedarbių. Tuo tarpu mūsų krašte tiek atstatomojo darbo, kad jo užteks kelios kartoms.
Brangūs nepriklausomybės skleidėjai pridarė žalos nepamatuojamos ir pinigais. Ypač siaubinga išauginta pašalpų sistema, kuri galima tik labai išskirtiniais atvejais. Čia dar vienas mūsų degradavimo įrankis. Bet ne apie tai daina…
Kartais regisi labai primityviai, bet tai paprasta ir genealu, kai žmonės sako, kad mes esam nepriklausomi. Jie gražiai teisūs – nuo mūsų jau niekas nepriklauso. Tad mano ir panašaus supratimo žmonių siekis – išsiaiškinti, ar tikrai jau pabaiga? Jeigu nesusidarys grupė nesavanaudiškų, negobšių, negarbėtroškų, nemelagių piliečių, galime bandyti ištobulinti naujos valstybės modelį ir jį pateikti susidarius tam tikrai situacijai. O ji gali kilti visai nelauktai. Kaip, tarkime, surogatinės Europos Sąjungos griūtis, arba kokia paklydusi raketa. Juk mūsų veidmainiški valdžionžmogiai tiesiog kasdien provokuoja karui. Patiko anądien garbaus režisieriaus Tumino dėstymas – kai nors vienas politikierius apsivilks margu drabužiu ir pabus prie šaudymo ar grįš luošas, tada jo žodžiais bus galima bent kiek tikėti…
Tad šie metai ir skirti paieškoms. Baisiai apmaudu, kad lyg ir gero išprusimo, ir vertinami Lietuvos žmonės (turiu galvoje menininkus, moksle nemažai nuveikusius) sveikas mintis dėsto labai epizodiškai. Kai pasiūlai jiems imtis rimto darbo pertvarkyti sistemą, jie neria šalin teisindamiesi laiko stoka. Jau nesuskaičiuočiau, kiek tokių kalbinau. Ir drįstu teigti, jog pagrindinė priežastis – tas pats gobšumas ir baimė, kad pinigų virkštelę partinė valdžia užriš.
Mano minėto straipsnio autorius bėdojosi dėl asmenybių stygiaus mūsų krašte ir todėl noriu jį pataisyti. Žmogus garbus ne vien skambesiu viešumoje, o savo supratimu ir noru gyventi dorai. Tad tereikia partinę sistemą panaikinti ir leisti be baimės tokiai asmenybei augti. Taip, sutinku, kad tą padaryti jau beprotiškai sunku. Ir reikia drąsos, ir žmonių, kurie lyg neturėtų ką prarasti.
Aš save įtikinau, kad svarbi misija – užauginti vaikus, įgyvendinta. Turtų kaupti visai neturiu poreikio. Puoštis, lėbauti – tuštybės apraiška. Tad galiu būti laisvu žmogumi ir padėti kitiems atsitiesti. Tik klausimas – ar jie dar nori šito…?!
Pagrindines mintis esame sudėlioję keliuose projektėliuose. Jei žmogus geranoriškas, jam mielai duotume susipažinimui. Naujo organizacinio darinio, kurį aš vadinu partijofagu, branduolėlis dar formuojamas. Stengiamės jį išlaikyti neapkrėstą jau išplitusiomis ligomis, kuriomis visi bando mus tepti. Na, nepavyks, kad ir kaip tą norima padaryti. Ateikit besislapstantys po visokiais vardais, drąsuoliai, į akis pažiūrėt, tada ir pasirokuosim! O balta burė pakelta tam, kad plauktume. Tai ne kapituliacijos ženklas…
Pranciškus Šliužas
tel.nr.8 698 02118
