Paryžiaus gatvėse – milijoninės minios. Vėl skanduojami „equalite, fraternite, liberte“. Kaip ir prieš pora šimtų metų. Kas tai? Apsisuko istorijos ratas? Epochų kaitos pranašai?
Atkreipkime dėmesį: apsisukęs istorijos ratas pakeitė skanduojamų devizų prioritetus. Pradžioje atsidūrė „equalite“, o „liberte“ nukeliavo į galą. Gal neatsitiktinai? Apie tai bus žemiau. O ir „Epochų kaitos“ poreikis yra akivaizdus. „Teroras“ tik pila druską į žaizdą. Jau iššaukė milijonines minias į Paryžiaus gatves su XVIII a. pabaigos devizais.
Gyvename skolon nemokios ateities sąskaita? Gyvename epochoje be vizijos dėl ateities?
„Švieselės tunelio gale“ nemato Lietuvos ir pasaulio šviesuoliai – mokslo, kultūros iškiliausi atstovai. Ką jie kalba apie tai, ką prognozuoja?
Galima cituoti ir cituoti pesimistines prognozes dėl Lietuvos, ES, JAV ateities. Lietuvos ateitį filosofas Vytautas Radžvilas “Respublikoje” (2014 11 07) mato tamsią: „judama vis gilesnio visapusiško nuosmukio keliu“. JAV prof. B.Thorontonas („Delfi“ 2014 11 30): „Liberali demokratija išgyvena krizę, nes ji negrįsta amžinaisiais dalykais“ Jas apibendrina niūri filosfo Krescencijaus Stoškaus išvada: “Civilizacijos raida liudija, kad visuotinis progresas neegzistuoja, jisai neįmanomas” (“Respublika” 2015 01 09).
Kas tai? Progresas pasibaigė? Istorinis santykių – vergoviniai, baudžiaviniai, rinkos – laisvėjimas atsimušė į sieną? Pasiekėme „laisvės“ absoliutą? Gal priešingai – atsimušėme į „laisvės“, ribojamos pinigais, fikciją ir nežinome, ką daryti?
Verta prisiminti dėl „laisvės“ ir „nuosavybės“ autoritetų perspėjimus.
Dar „laisvosios rinkos“ santykių įsigalėjimo pradžioje Imanuelis Kantas įspėjo: „vieno laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito“.
Tarpukaryje filosofas Antanas Maceina diagnozavo visuotinę kapitalistinės visuomenės ligą – priklausomybę nuosavybei.
Dabar popiežius Pranciškus nesiliauja kartoti apie mūsų „vergovę“ pinigams. Kokia tai nors ir pusinė pagal Kantą „laisvė“, esant priklausomybės ligai ar vergovei?
Minėtos pastabos dėl „pinigų“ visai nereiškia, kad reikia polpotiškai, sekant Leninu, naikinti „pinigus“ ar tarybiškai apriboti „nuosavybę“. Pinigų kaip „darbo pasidalinimo“ – mainų instrumento svarba nekelia abejonių. Tik jų antrinės funkcijos – „kainų mato“ ir „lėšų kaupimo“ – deformuojamos iki sprogimu gręsiančių, rinkos nevaldomų, „burbulų“. Čia be liberalų nuvertintos valstybės neapsieiti.
Ir privačios „nuosavybės“ svarba nekelia abejonių. Tiktai vėl – kam, kokiais tikslais „nuosavybę“ naudoti? Asmeniškai žmogui ji reikalinga: išsilavinimui (protui); buitiniam apsirūpinimui, įskaitant sveikatą (kūnui). Kitu atveju – dvasinės harmonijos, pilnatvės paieškų srityje pernelyg didelė „nuosavybės“ svarba gali net kliudyti? XXI a. iššūkis?
XX a. vyko „liberte“ ir „equalite“ santvarkų susidūrimu. Apie tai filosofo V.Radžvilo gili pastaba straipsnyje „Sujauktos sąvokos kaina: pilietinė ar pilietiška visuomenė?“ („Respublika“ (2014 11 07): „XX a. komunistinis eksperimentas buvo beviltiškas, nevykęs ir galiausiai pragaištingas mėginimas išgydyti pačioje liberalizmo prigimtyje – pamatiniuose jo principuose – užkoduotas iš principo nepagydomas ligas.“ Kokios jos?
„Nevykusį komunistinį eksperimentą“, kai „equalite“ kolektyvistiniu požiūriu buvo paverstas prievartine lygiava, kuria dar taip neseniai „springome“, neverta net prisiminti.
Dabar „springstame“ „liberte“, individualistiniu požiūriu paverstą „pinigų vergija“, kai feodaliniai luomai pakeisti turto luomais, o valstybė liberalų paversta skolų įkaite.
Kas mums beliko iš tų pradžioje minėtų devizų? „Fraternite“? Ką tai galėtų reikšti šiuolaikine interpretacija? Tai – holistiniu (pasaulio darnos, išreikštos žmogaus atrandamais objektyviais dėsningumais, pripažinimas) požiūriu individų bei visuomenės kaip bendruomenės vienybė (pagal mūsų Himną). Šiuolaikiškai būtų: tikrai laisvų ir lygiateisų, vienas kito skirtingumus gerbiančių, individų „integracija“ į gėrio visuomenę.
Kiti devizai taip pat – reikalingi. Tik neišsigimę. Ar tai – nepakankami argumentai šviesuoliams, mąstantiems apie ateitį, pesimizmą keisti optimizmu? Ar tai ne vertas XXI a. iššūkis, skelbiant žygį į tikrąją „equalite, fraternite, liberte“ LAISVĘ?
Petras Eidukevičius
