Šiandien internete radau „Maidano” televizijos, Hromadske.tv, vaizdo įrašą, kuriame ukrainiečio kario „Kiborgo” tėvas kreipiasi į sukilėlių vadą Zacharčenką dėl savo sūnaus, kuris papuolė į nelaisvę Donecko oro uoste. Neslepiamo skausmo atodūsis ir prašymas pasiimti jį vietoj sūnaus.
Tėvas sako, kad visada auklėjo sūnų elgtis teisingai ir todėl, kai vaikas gavo šaukimą į karinį komisariatą, jis tuojau pat (skirtingai nei Ukrainą valdančių chazarų vaikučiai) nuėjo tarnauti.
Tėvas sako, kad jau septynias dienas nieko nebevalgo ir surūkė tiek, kiek per visą gyvenimą nebuvo rūkęs. Jis prašo paleisti sūnų ir pasiimti jį patį vietoj sūnaus, nes jo motina jau net nebeturi ašarų verkti.
Baisus kreipimasis, kai pastatai save į to tėvo vietą.
Peržiūrėjęs šį vaizdo įrašą aš perskaičiau mūsų šalyje labai gerbiamo profesoriaus Vytauto Lansbergio straipsnį „Tavo bočiai prie Giedraičių kirtos…”. Šiame straipsnyje buvęs sovietinis marksizmo leninizmo dėstytojas be užuolankų Lietuvos jaunimą kursto: „….kad pirmą kaukėtą įsibrovėlį neaiškia uniforma, taip pat svetimą ginkluotą kareivį „be atpažinimo ženklų“, lendantį, kur nereikia, dera nušauti nedelsiant (estų receptas), ir kad jo sėbrai tai žinotų. Juokų laikai baigėsi.”
Štai taip mielieji, pagal geriausias chazarų bolševikų tradicijas: „Без суда и следствия, к стенке” (Be teismo ir tyrimo, prie sienos).
Argi po to dar kam nors nėra aišku, kodėl geri Lietuvos vaikinai, kurie gyveno normalų gyvenimą ir ankščiau niekada nebuvo žiaurūs, nei iš šio, nei iš to, ypatingai žiauriai nužudo žmogų, vien už tai, kad jis atsako (nesvarbu, nuoširdžiai ar juokaudamas), jog jam patinka Putinas. Kas labiau kaltas: ar jaunuoliai, kurie nužudė Tomą Dobrovolskį ar valdžią ir įtaką turintys asmenys, kurie per visas žiniasklaidos priemones kursto: „čia ne žmonės, o teroristai, „vatnikai”, „koloradai”, todėl juos reikia nudėti nedelsiant”?
Įsivaizduoju šių jaunuolių ir jų tėvų skausmą, nes jų gyvenimas, ateitis ir svajonės sunaikintos negrįžtamai, todėl šiuo atveju kurstytojai užmušė ne tik Tomą Dobrovolskį, bet sunaikino dalies mūsų bendruomenės žmonių gyvenimus.
Įdomu, kiek dar tokių nužudytų žmonių ir sunaikintų gyvenimų bus ateityje, nes šie žmonės nesustoja, jie tik didina kurstymų apimtis ir keičia formas.
Nė vienas iš mūsų nebėra saugus, nes naudojantis socialinės inžinerijos įrankiais, per socialinius tinklus ir žiniasklaidą kurstytojai kuria informacinę aplinką, kurioje net geriausi žmonės nejučiomis virsta monstrais, kol kas tik internete komentaruose besidžiaugiančiais Odesoje gyvais sudegintų žmonių mirtimis ir ruselių „koloradų”, „vatnikų” žudynėmis Donecko ir Lugansko srityse.
Kas bus toliau, jei mūsų bendruomenė nesustabdys šių kurstytojų? Kiekvienas turi atsakyti sau į šį klausimą, nes jei jiems pavyks įplieksti karo ugnį, tuomet jau bus vėlu.
P.S. Kažkas iš senovės išminčių yra pasakęs: „Jei kariai žinotų, už ką jie kariauja, nebūtų kam kariauti”. Už ką kariauja Ukrainos kareiviai? Siūlau pasižiūrėti dar vieną hromadske.tv reportažą iš Kijevo karo ligoninės, į kurią atvyko vyriausiasis JAV Sausumos pajėgų vadas Europoje. Atkreipkite dėmesį į be rankos likusio kareivėlio prašymą: „Mano rankos protezavimui reikėtų apie 100 tūkstančių eurų, tokių pinigų aš neturiu”. Į tai amerikietis nusišypso ir įteikia invalidui, JAV karinių pajėgų Europoje atminimo ženkliuką, kurio kitoje pusėje išgraviruota, jog ženklelį įteikė pats vyriausias JAV pajėgų Europoje vadas. Kai delegacija išėjo pas kitus Herojus, likęs palatoje su žurnalistu kareivėlis, vartydamas rankoje šį ženkliuką sako, kad jo vaikams tai bus atminimas apie tai, jog jų tėvas buvo HEROJUS.
Vladimiras Troščenka
