Šiuo klausimu liberalas Vytautas Matulas yra kategoriškas – “Kapitalizmas neserga” (“Delfi” 2015 01 03). Jo nuomone, visos tos “metastazės” (krizės, neišbrendamos skolos, didėjantys socialiniai skirtumai..) – ligos požymiai – atsiranda dėl per didelio valstybinio rinkos reguliavimo ribojimais, draudimais. Atrodo, reikia tiek nedaug – panaikinti valstybinius laisvosios rinkos reguliavimus ir “metastazės” liks tik prisiminimuose?
Į šį klausimą atsako buvęs VU teorinės ekonomikos katedros vedėjas, prof. Povilas Gylys straipsniu: “Liberalai – antivalstybinė jėga” (“Gairės” 2014 Nr.10). Jis primena, kad tokių valstybių be “valstybinio reguliavimo” apskritai nėra. Nebent Somalis? Tik jį valstybe nelabai galima vadinti. Nors ir “Somalis dabar bando grįžti iš liberalaus rojaus, o Lietuvos liberalai sakosi, kad norėtų į jį eiti”, – liberalus profesorius pastato į vietą.
Tačiau ir Lietuvoje rasime kovos prieš “reguliavimą” valstybėje absurdiškumo gerų pavyzdžių. Liberalai yra nenuoseklūs ir nekovoja prieš draudimus ir ribojimus “laisvam pasirinkimui” eismo reguliavime? Kiek ten ribojimų ir draudimų?
O gal priešingai, daug kartų eismui suintensyvėjus, jo sureguliavimo pasiekimų pavyzdžiu reikėtų įvesti skolų išreguliuotoje finansų sistemoje griežtą, tikslingą ribojimų ir draudimų sistemą, bei jų pagalba stabilizuoti rinką visų rinkos dalyvių labui?
Yra vienas, visur pasaulyje naudojamas, rinkos ir finansų reguliavimo bei valstybės apsirūpinimo finansais instrumentas – mokesčiai. Liberalams jie – kaip ir nelaimė. O ypatingai liberalai kovoja prieš mokesčių progresiškumą. Nors ekonomikos teorija teigia, kad progresiniai mokesčiai veikia kaip “automatinis ekonomikos stabilizatorius”.
Lietuvoje apie pusę įplaukų į biudžetą – stipriai regresiniai PVM ir akcizai. Jie mums atsieina atvirkščiai proporcingai pajamoms. Taip skriaudžiant mažesnių pajamų mokesčių mokėtojus ir dar labiau didinant skirtumus bei atskirtis. Kai silpnai progresyvūs pajamų mokesčiai sudaro tik apie penktadalį visų mokestinių įplaukų, ir regresinėje mokestinėje aplinkoje nieko nelemia. Todėl ir gauname, pagal Algirdą Butkevičių („Respublika“ 2012 12 22): „Ir sunkmečiu turtuoliai dar labiau turtėja, o vergai spaudžiami toliau“.
Taip ir turime liberalios tvarkos dominavimo pasekmes – daugybę “metastazių”.
Taip ir gauname poreikį keisti liberališką tvarką į progresyvesnę. Kokia ji? Gal bent pradžiai apsibrėžkime: esamą tvarką būtina keisti, ieškant lygsvaros – balanso tarp pajamų ir išlaidų. Gal bent pradžiai pradėkime nuo mokesčių? Jie, pagal Nobelio premijos laureatą Jamesą Mirrleesą, turi būti progresiniai, visur vienodi, paprasti – mažiau landų.
O turint tikslą, gyvenimas jau yra mažiau beprasmis.
Petras Eidukevičius
