Taip, ko gero, šis tvirtinimas nėra be pagrindo. Kam dėti tiek pastangų bandant susitarti su Rusijos kanalo vadovais ar “prispausti” mūsų retransliuotojus? Juk rusiškų televizijų juodąjį darbą puikiai atlieka ir tam tikros Lietuvos televizijos. Pakanka vieną kitą kartą pasižiūrėti “Lietuvos ryto” tv laidas “Nuoga tiesa” arba “Patriotai”.
Šios laidos, vedamos “ypatingos” žurnalistės Rūtos Janutienės, Lietuvos įvykių padangę nušviečia ypač tendencingai. Ko norėti, jeigu jos retorikoje žodis “patriotas” prilygsta patyčias reiškiančiam keiksmažodžiui, o laidų metu žiūrovui susidaro aiškus įspūdis, kad Lietuvos valdžia – tai vagys ir apgavikai. Viskas “mūsyse” blogai – pradedant nuo Nepriklausomybės paskelbimo, Sąjūdžio vadovų ir baigiant dabartine mūsų prezidente Dalia Grybauskaite.
Šią žurnalistę vadinu “ypatingąja”, nes puikiai prisimenu laidas, kuriose ji tarsi “įsikibusi į skvernus” persekiojamam žmogui, nei per žingsnį nuo jo neatsitraukdama, berdavo savo klausimus ir kaltinimus. Mes, žiūrėdami į tai, galvodavome: iš tikrųjų, matyt jis to nusipelnė, jeigu iš nieko susikrovė milijonus, “rūmus” pasistatė. Net ir tada likdavo labai nemalonus prieskonis nuo brutalaus žmonių persekiojimo. Gal jie ir buvo kalti, bet šitaip aršiai užsipulti žmones gali tikra ne kiekvienas žurnalistas, o tik tie, kurie turi “ypatingų” sugebėjimų, o gal ir “ypatingą” statusą. Kas žino? Tiesa, vėliau “ypatingoji” žurnalistė susirado panašių į save padėjėjų.
R.Janutienė, duodama interviu “Lietuvos ryto” tv žurnalistei D.Žeimytei, skundėsi, pasitelkusi nušalintojo prezidento R.Pakso retoriką, kad ją ne tik apvogė, bet apš-ko išplatindami jos knygos “Raudonoji Dalia” angliškąjį variantą Briuselyje. Manau, kad parašydama tokią knygą autorė apdergė pati save. “Ir kam gi tai naudinga?” – detektyvės tonu klausė R.Janutienė.
Galėjome iš karto atsakyti, kad naudinga tik jai pačiai, “ypatingajai” žurnalistei.
Prieš pat prezidento rinkimus išleista knyga, juodinanti prezidentę D.Grybauskaitę, nepasiekė savojo tikslo. Įtaru, kad mažai kas ją skaitė ar bent ja patikėjo. Lietuvos žmonės pasirodė visai nekvaili ir ant “ypatingosios meškerės” neužkibo. Ėmė ir antrąjai kadencijai išrinko Dalią Grybauskaitę. Oi, kiek pykčio ir dantų griežimo teko “ypatingajai”. Net ir dabar, vesdama savo garsiąsias laidas, jeigu tik pradeda kalbėti apie jos nekenčiamus žmones, tiesiog spinduliuoja pykčiu, veidas nemaloniai persikreipia, todėl operatorius verčiau nukreiptų kamerą nuo jos.
Visgi tenka pripažinti – “ypatingosios” žurnalistės pyktis tikrai nuoširdus, einantis iš pačios širdies gelmių. Neabejotina, kad to nepavyktų padaryti dirbant vien tik už pinigus, kad ir labai didelius.
Be abejo, žurnalistė gabi. Kaip puikiai ji sugeba bet kokį dalyką pakreipti į kitą pusę. Kai jos laidoje buvo plakama prezidentė Dalia Grybauskaitė už sakinį, kad Rusija turi visus teroristinės valstybės požymius, nuomonės telefonu buvo paklausta prezidento Valdo Adamkaus. Nors prezidentas net kelis kartus pakartojo, kad D.Grybauskaitė pasakė teisybę ir jis sutinka su jos nuomone, savąją būtų išsakęs kiek kitaip. Vos telefono ryšį atjungus, laidos vedėja nedelsdama reziumavo, kad prezidentas V.Adamkus prezidentės D.Grybauskaitės nuomonei nepritaria. Gal R.Janutienė mano, kad žiūrovai mato ir girdi vien tik ją, vienintelę, “ypatingąją”.
Ką gi, grįžkime prie vadinamojo skandalo Briuselyje. Vargu, ar kam nors ten R.Janutienės knyga buvo ir bus įdomi, net ir išversta į anglų kalbą. Tačiau nekyla jokios abejonės, kad “skandalas” buvo naudingas kaip puiki reklama naujai R.Janutienės knygai apie Landsbergių šeimą. Reikia pripažinti, kad R.Janutienė tikrai suinteresuota sutrypti visą Landsberių šeimyną pradedant seneliais, baigiant anūkais. Iš kur šitokia baisi neapykanta?! Kartais pagalvoju – gal žurnalistė taip pat pretendavo į tą garsųjį tvartelį, kurį V.Landsbergis iš kažko atsiteisė, ir apie kurį buvo tiek daug rašyta ir kalbėta. O gal esama dar kitokių aplinkybių? Juk ne vien už pinigus išugdoma tokia neapykanta.
Paskaičiau R.Janutienės interviu apie jos naująjį „šedevrą“ „Lietuvos ryto“ laikraštyje (kas pamiršo – tai buvusioji „Komjaunimo tiesa“). Interviu ėmė LR korespondentė Asta Kuznecovaitė. Turiu pripažinti, kad mane ir mano bičiulius pribloškė toks baisus cinizmas bei purvo liejimas ant prof. V.Landsbergio ir jo artimųjų.
Mano draugų ratas priklauso kartai, augusiai pokario metais. Mes visi – paprasti viduriniosios klasės inteligentai: inžinieriai, mokytojai, gydytojai, menininkai. Niekas iš mūsų netapo milijonieriais (gal todėl, kad iš mūsų nebuvo nė vieno kolūkio pirmininko), bet neverkšlename, nekeikiame viso, kas lietuviška, ir domimės tuo, kas vyksta mus supančioje aplinkoje.
Puikiai prisimename pirmuosius Sąjūdžio žingsnius ir patys dalyvavome daugiatūkstantiniuose mitinguose. V.Landsbergis visada žengė Sąjūdžio iniciatorių grupės gretose. Ir tikrai, žmonės skandavo: „Lansd-ber-gis – Lie-tu-va!”.
Kaip buvo netikėta išgirsti R.Janutienės teiginį, kad jis ten pateko per nesusipratimą dėl pavardžių. Ir kokie beviltiški kvailiai buvo tie Sąjūdžio iniciatoriai, kad supainioję pavardes, savo pirmininku išsirinko V.Landsbergį. Ir atsitik man taip! Nežinia, gal tie garsieji filosofai, anot R.Janutienės – Sąjūdžio sumanytojai, tuo metu jau buvo užsienyje, todėl nebuvo kam „nesusipratėlių“ klaidų taisyti. Šiaip ar taip, nepriklasomybės kovų verpetuose jie nedalyvavo, nes tada jau buvo įsikūrę užsienyje. O štai V.Landsbergis buvo čia, su mumis. Žmonės prisimena jo aiškius ir drąsius pasisakymus, kuriems visi mitingų dalyviai plojo. Nuo tada ir atsirado šūkis: „Lands-ber-gis – Lie-tu-va!”. Kad ir kokį purvą bepiltumėte ant Landsbergio pavardės, iš mūsų atminties tų šūkių ir tų dienų neištrinsite.
Pavardžių supainiojimai – tai beveik tokia pati magija, kaip ir tai, kad veik prieš dešimtmetį sudegusios sodybos pelenuose, staiga prieš porą metų apsilankiusi R.Janutienė iš degėsių krūvos ištraukė sveiką lagaminą su aprūkusiais, bet išlikusiais slaptųjų bylų dokumentais. Ne kitaip, kaip Švenčiausioji panelė Marija padėjo…Štai ir medžiaga, kurią kadaise R.Janutienė gavo nei tai iš amžinąatilsį Gedimino Ilgūno, nei tai pasitelkusi dedukcijos metodą suprato, kad jos reikia ieškoti komunistų partijos slaptuosiuose archyvuose. Ir štai, dar viena sėkmė, R.Janutienė, kaip pati sako, perėmė komunistų partijos archyvą. Dabar beliko kuo greičiau parašyti knygą.
O kiek įdomybių žmogus gali sužinoti vien pasiskaitęs R.Janutienės interviu „Lietuvos ryte“. Pasirodo, ne tik D.Grybauskaitės tėvas, bet ir V.Landsbergio tėvas V.Landsbergis-Žemkalnis buvo partizanas. Ar tik ne jis dalyvavo raudonųjų partizanų žygyje sudeginant Klepočių kaimą? Kodėl gi nepadarius ir tokios išvados? Juk taip lengvai dėliojasi teiginiai, kad, gink Dieve, ne KP pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas buvo sovietų valdžios stumtelėtas link Sąjūdžio lyderių, o „išlepintas muzikologas” V.Landsbergis.
Tikrai, vieni stebuklai dėjosi Lietuvos kelyje į Nepriklausomybę. O gal visgi jie vyko „ypatingosios“ žurnalistės galvoje, kurstomoje nesuprantamos, bet tikrai nuoširdžios neapykantos.
Ai, ai, ai… kiek daug prirašyta tame nuostabiame R.Janutienės interviu „Lietuvos rytui“. Visko nepakomentuosiu. Tik noriu pasakyti, kad V.Landsbergis visada turėjo savo aiškią nuomonę, nepaisydamas tų „galingų asmenybių“ (gal R.Janutienė turėjo galvoje A.Štromą ir T.Venclova?). Ir tą savo nuomonę jis, „nevyniodmas į vatą“ drąsiai ir gan tiesmukiškai dėstė. Daug kam tai nepatiko! Būtent dėl tiesmukiškos savo nuomonės sakymo ir būtų galima V.Landsbergį ir D.Grybauskaitę pavadinti dvasios broliais. Dar ir dėlto, kad jie visada stengėsi būti Lietuvos pusėje ir bet kokiomis aplinkybėmis ją ginti. Daug kam ir dabar tai nepatinka.
Dar vienas kaltinimas V.Landsbergiui, kad jis „neidavo į mūšį“ vienas prieš vieną. Dar ir kaip eidavo! Atsimenu, kai jį egzaminavo vienas iš to meto garsių Rusijos žurnalistų, prieš kurį neatsilaikydavo rimti politiniai veikėjai. Tačiau V.Landsbergis atsilaikė, dar ir kaip! Tai buvo Persijos įlankos karo metu, Irakui užpuolus Kuveitą. Prisimenu, kad mes su bendraminčiais žiūrėjome laidos transliaciją ir džiaugėmės jo taikliais ir protingais atsakymais. Galėjome tik dėkoti Dievui, kad turime tokį protingą Nepriklausomybės lyderį. Nuo tada mūsų nuomonė apie V.Landsbergį galutinai susiformavo.
Ar „ypatingoji“ žurnalistė R.Janutienė mano, kad jau nebėra gyvų Nepriklausomybės kovų pradžios liudininkų? Pasak jos, jei kas ką ir žino, tai iš vadovėlių. Kitaip nerašytų tokios netiesos, kad tuometinis parlamentas (tarpkitko, tai buvo Aukščiausioji Taryba), vadovaujamas V.Landsbergio, iškėlė rankas ir išsibėgiojo. Ar ji pamiršo, kiek tai Aukščiausiąjai Tarybai teko sunkių išbandymų laikotarpis pradedant Rusijos boikotu, jedinstveninkų puolimu iki pat Sausio 13-osios įvykių. Anksčiau laiko buvo paskelbti rinkimai tam, kad pagal Konstituciją būtų išrinktas naujas seimas (ne Aukščiausioji Taryba). Tą patį, kiek vėliau, padarė ir estai. Tik jie savo Aukščiausiosios Tarybos pirmininką gerb. Riūtelį paskelbė pirmuoju Estijos prezidentu po Nepriklausomybės atkūrimo. Mūsų veikėjai, deja, kiek besiginčijo, to padaryti nesugebėjo. Tačiau faktas lieka faktu – V.Landsbergis buvo pirmasis po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aukščiausiasis vadovas, tai yra prezidentas. Kito tada neturėjome. Užsienio šalių vadovai ir diplomatai taip į jį ir kreipdavosi.
Tarp kitko, tai V.Landsbergiui turime būti dėkingi, kad sugebėjo rasti bendrą kalbą ir įtikinti tuometinį Rusijos vadovą B.Jelciną pasirašyti sutartį apie sovietų armijos išvedimą iš Lietuvos. Tai ir buvo padaryta visų mūsų džiaugsmui.
Kiek purvo bepilstytų ant iškilių Lietuvos žmonių įvairūs rašeivos, kiek bebūtų bandoma persukinėti faktus iš dešinės į kairę ir atvirkščiai (pasitelkiant magiją ar be jos), Lietuvos žmonių atminties ištrinti ir sutrypti, sulyginti su žeme Lietuvai nusipelniusių asmenybių nepavyks. Gal kas ir tikisi su ta purvo lavina išplaukti labai aukštai, bet teneapsigauna. Nemaža dalis Lietuvos žmonių tokiems jaučia tik panieką.
Aušra Skerstonienė
