„Putinas, Putinas, Putinas” – rėkia valdžia, po keletą straipsnių per dieną rašo žiniasklaida. Lietuvos valdžios politinis populizmas, naudojant karingą retoriką vidaus gyvenime, po kurios toliau naikinamas smulkus verslas ir plečiamas viešas sektorius, panašus į opiumą liaudžiai.
Karingos retorikos netrūko ir iš 1939 m. valdžios atstovų, generaliteto, iš politikų populistų, netrūko „meilės” Lietuvai deklaravimo, bet kai į mūsų kraštą pajudėjo Raudonoji armija, tų drąsuolių, tiek daug kalbėjusių apie patriotizmą, neliko ir į miškus jau po antros okupacijos reikėjo išeiti eiliniams žmonėms ginti savo valstybę. Kaip žinote, miškuose valdžios atstovų, nei jų vaikų, nei generolų nebuvo.
Labai nenorėčiau, kad ir dabartinės Lietuvos „didžiųjų patriotų” drąsą išbandytų istorija, bet manau, kad šalies stiprybė yra ne skambūs šūkiai ar pareiškimai, o dideli rimt darbai, kuriant stiprią ekonomiką ir telkiant sąjungininkus savo pozicijai.
Tačiau kai kurie populistai politikai žino, kad jų saldi ar karinga melo retorika susižavi jau eilę metų nesubrendusios visuomenės dalį, o tada ir rodo savo kiškio drąsą ar dalina saldų melą, nepaisant to, kad ta karinga retorika neduoda jokių rezultatų vidaus politikoje, o saldus melas, visiems žadant ir nieko nedarant, tik suteikia daug problemų Lietuvos žmonėms. Bet apie tai šios retorikos naudotojai nepagalvojo. Jų atlyginimų dydis juk nepriklauso nuo žmonių pragyvenimo lygio, o rinkimai vėl artėja ir vėl reikia garsiai rėkti ar gražiai atrodyti, juk tokius visuomenė myli labiausiai.
Taip 25 m. neanalizuojame situacijų, nesprendžiame savo esminių problemų, o visuomenės dėmesį nukreipiame į kuriamus išorės priešus, už tos retorikos užmaskuodami vidaus problemas. Lygiai taip pat ir dabar – per daug kalbame apie Putiną ir per mažai apie esmines problemas. Ir visai niekas nekalba apie pagrindinę Lietuvos problemą.
O pagrindinė Lietuvos problema yra kasmet vis plečiamas viešas sektorius. Jis Lietuvai kainuoja 27 milijardus ir tampa vis sunkiau mums pakeliama našta. Per viešo sektoriaus nekontroliuojamą plėtrą kenčia visi: pensininkai, visi dirbantys ir sąžiningas verslas. Kad išmaitintume tingų, neefektyviai veikiantį viešą sektorių, mes turime skolintis ir negalime kelti algų ir didinti pensijų.
Pakeisti viską yra labai lengva, deja, tam nėra pasiruošusi pati visuomenė ir nėra politinės valios. Visuomenė nesuvokia, kad 450 000 darbuotojų viešajam sektoriuje – per didelė prabanga Lietuvai ir tai maitinama iš mūsų kišenių, o politikai suvokia, kad darydami viešo sektoriaus reformas, prarastų savo rinkėją, kurie jau 25 metus balsuoja už juos.
Todėl politikams patogiausia nieko nekeisti, lengviau ieškoti užsienio priešų ar populistiškai tik žadėti. Dar prieš rinkimus atsiranda Lietuvos „gelbėtojai”, kurie mus „išgelbės” iš blogos valdžios gniaužtų, nors esminių problemų jie nesiūlo keisti, lengviau garsiai rėkti.
Taip 25 metus mes balsuojam tai už vienus, tai už kitus, praskiesdami radikalais „gelbėtojais”, taip ir nesuvokdami, kad mumis manipuliuoja ir vaiko kaip avių bandą.
Tai gal Ožkos, avies metais pradėkime mažiau tikėti populistais ir pradėkime mąstyti, ar pradėti girdėti ne populistus, bet žmones ne populistiškai rėkiančius, bet argumentuotai pateikiančius faktus ir konkrečiai siūlančius išeitis. Tada tapsime stiprūs ir neįveikiami.
Sigitas Martinavičius
