Vienoje žiniasklaidos priemonėje Artūras Paulauskas, kalbėdamas apie dabartinę geopolitinę situaciją, pasakė, kad situacija iš tiesų yra rimta, ir kad 1940-1941 metais žmonės irgi nekalbėjo apie jokią okupaciją – kad nebuvo net tokios minties, bet viskas įvyko ir įvyko labai greitai. Po to toje tv laidoje dar sekė replika, kad okupantai buvo sutikti su gėlėmis.
Štai čia ir susimąsčiau. Apie ką? Ogi apie tai, o kodėl taip atsitiko? Juk mes nieko nežinome – visuotinai tik žinome, kad „okupantas buvo sutiktas su gėlėmis“, „be jokio šūvio“ – apie tai, o kokios buvo aplinkybės? Koks buvo tas A.Smetonos režimas, kad po jo valdymo žmonės su gėlėmis sutiko „išvaduotojus“? „Išvaduotojus“ nuo ko?
Ir štai čia reikėtų pavartyti anų laikų laikraščius. Žinot, kai įsigilini, net šiurpas nukrečia – situacija tokia panaši su šiandienine…
Jeigu trumpai – žmonės buvo „perspausti“. Patys pagalvokite – jeigu už „netinkamą“ karikatūrą galėjo laikraštį uždaryti, o redaktorių – „pasodinti“, tai galite įsivaizduoti, koks buvo cenzūros aparatas, kaip buvo persekiojami kitaminčiai. O „perspaudimas“ duoda atvirkščią rezultatą – žmonės nori „išsivaduoti“ nuo „engėjų“. Ir kai ateinas „tas momentas“, jiems jau būna visai nesvarbu, kas tie „vaduotojai“ – savi ar… svetimi.
Tačiau vėl padarykime ekskursą į praeitį: Smetona pabėgo, žmonės su gėlėmis sutiko „raudonuosius išvaduotojus“, o čia vėlgi – prasidėjo trėmimai. Paskaitai 1942-1943 metų Lietuvos spaudą ir ką matai? Nuo sovietų vykdomų trėmimų išgelbėjo Hitleris! Šlovinimai, padėkos, sveikinimai Hitleriui gimtadienio proga, tuntai lietuvių vokiečių uniformomis, vykstantys į frontą – kovon su „raudonuoju maru“ (vykdžiusi trėmimus).
O dabar pasakykite: ar jūs nejaučiate, kad virš mūsų šalies tvyranti atmosfera – kaip kokiais 1938? Ta karinė retorika, cenzūra, kitaip mąstančių persekiojimas, „šnipų“ ieškojimas mokyklose po mokinių suolais… Akivaizdžiai vyksta spaudimas. O jeigu bus „perspaudimas“? Kaip, pvz., kad valdant A.Smetonai? Tada – kas? Istorija pasikartos? (Tik nuo Putino (aną kartą – nuo Stalino) šį kartą Lietuvą vietoj Hitlerio vaduotų Ukrainos „banderininkai“, ar ne?).
Nežinau, kaip jums, bet pažvelgus globaliau ir detaliau, mintys apninka ne kokios. Šiandien persekioja dėl „ne tokio požiūrio“ apie Ukrainos įvykius, o ryt jau – dėl nepritarimo homoseksualų šeimoms ir tokių šeimų vaikų įvaikinimo, anti-europinio žvilgsnio ir pan.?! (Štai, Airija kitų metų gegužės mėn. jau rengia referendumą dėl homoseksualų santuokų įteisinimo). Nes kaip būna: šiandien užčiaups viena tema, ryt jau seks kita ir – bijau būti bloga pranaše, bet, jeigu ir toliau eisime tuo keliu, tai ateitis bus pakankamai niūri: tauta iš tiesų bus „perspausta“. Mintys, pažiūros vėl persikels namuose į virtuvę, o viešumoje turėsime tą patį, kas buvo ir tarybiniais laikais: viena partija (iš esmės taip ir yra, nes tiek socdemai, tiek konservatoriai – vieno ir to paties kūno tik skirtingos rankos), viena nuomonė. Kas mano kitaip, tas – valstybės priešas.
Tačiau gali būti ir kita šitos „propagandinės priespaudos“ pusė: jau ne vienas politikas viešoje erdvėje yra įspėjęs apie tai, kas gresia Lietuvai ir kitoms Europos Sąjungos valstybėms – iki 2022 metų valstybių ES turi nelikti, ES turi tapti „viena valstybe“. Esą link to ir einama, tik garsiai dar apie tai nelabai kalbama.
Na, o per šią prizmę žiūrint, tuomet paveikslas piešiasi jau visai kitoks…
Pamenate, kartą jau rašiau apie vieno politiko neoficialų paatviravimą, kodėl jie lėkė į Maidaną ir rėmė revoliuciją Ukrainoje? „Mes vieni įveikti žydrąją Europos Sąjungą esame per maži, bet jeigu į ES ateitų ir Ukraina, ji mums padėtų sugriauti ES“, – netrukus po Ukrainos revoliucijos paatviravo vienas politikas neoficialiame pokalbyje.
Jeigu kažkur gilumoje iš tiesų yra tokios mintys – kad tik Ukraina gali padėti sugriauti ES, tai tada visai kitomis spalvomis atrodo ir tas Ukrainos rėmimas: galima pamanyti, kad tikri Lietuvos patriotai, žinodami, kad iki 2022 metų Lietuvos, kaip valstybės, turi nelikti, ir kad tik Ukraina gali padėti sugriauti „vienos ES valstybės planus“, „dantimis, nagais ir ragais“ griebėsi už Ukrainos šiaudo – kad tik Lietuva išliktų.
Sąmokslo teorija? Galbūt. Bet tikrai nemanyčiau, kad Ukrainoje „mūsiškiai“ veikia iš patriotizmo, nes, parodyk dolerį, tai ir CŽV kalėjimą pastatys, ir brangiai suskystintų dujų laivą išsinuomos, o tą brangią nuomą ant mūsų visų pečių užkars…
Beje, pas mus žiniasklaidoje kažkaip labai tykiai praslinko tas faktas, kad kartu su Jos Ekscelencija į Kijevą vyko ir mūsų brangaus suskystintų dujų terminalo projekto vykdytojas – energetikos ministras, ir tik viename portale pasirodė tokia nedidelė žinutė, kad jis ten nuvežęs išverstus visus dokumentus, reikalingus suskystintų dujų terminalui Ukrainoje statyti, o Lietuva, kaip jau turinti patirtį (žino, kaip per tarpininkus brangiai suskystintų dujų laivą iš ofšorinės kompanijos išsinuomoti?), pasisiūlė Ukrainos naujajai valdžiai savo „Independence“ pasistatyti (analogišką, koks stovi mūsų uoste Klaipėdoje).
Taigi, atsiprašau, bet patriotiškumu man čia anaiptol nekvepia. Priešingai: toks įspūdis, kad „chebrytė“, užsidirbusi ne vieną milijoną per „konsultacijas“ iš mūsų suskystintų dujų terminalo projekto (ir tą brangią nuomą užkrovusi mums), dabar nusižiūrėjo dar vieną „bananų respubliką“, iš kurios irgi gali ne vieną milijoną užsidirbti. Juk „rusai puola“, todėl Ukrainai verkiant reikalinga alternatyva – suskystintų dujų terminalas – laivas (kokį išsinuomojome mes)!
Aišku, ir visai nesvarbu, kad Turkijos prezidentas pareiškė, jog per Bosforo sąsiaurį dėl saugumo jokių suskystintų dujų laivų į Ukrainą (Juodąją jūrą) nepraleis (ar tai reiškia, kad dabar spalvotosios revoliucijos – a la maidanai prasidės ir Turkijoje, o sisteminėje žiniasklaidoje prasidės Turkijos prezidento demonizavimas?). Tačiau už gerą sumą tarptautiniai finansiniai aferistai ukrainiečių suskystintų dujų laivui turbūt kokius nors vaškinius sparnus sugalvos ir paskutines kelnes tiems vargšams ukrainiečiams vardan tos „energetinės nepriklausomybės“ numaus…
Na, bet, kaip sako toks senas liaudies posakis, „ne mano kiaulės, ne mano pupos“. Nori išparceliuoti savo valstybę ukrainiečiai, tegul parceliuoja. O mums svarbiausia, kad 2015-aisiais būtų taika. Ir kad mūsų valdžia neišprovokuotų karo, o pati, kaip Smetona, paskui nepabėgtų į Vašingtono kraštus..
