Pastaruosius kelis mėnesius stebėjome savotišką rinkiminį spektaklį. Tik dėl žmonių dėmesio ir palankumo varžėsi ne politikai, o būsimoji Lietuvos valiuta. Greičiausiai tokio masto viešinimo kompaniją regėjome tik prieš stojimą į Europos Sąjungą.
Reklama mane pasiekė netgi naudojantis nemokama interneto skambučių programa dalyvaujant Peru konferencijoje dėl klimato kaitos. Ir tai yra gerai.
Naujausios „Lietuvos banko“ užsakymu atliktos apklausos rezultatai skelbia, kad pirmą kartą dauguma Lietuvos gyventojų pritarė euro įvedimui – 53 proc. (39 proc.
neigiamai, 8 proc. neturi nuomonės). Pagal tą pačią apklausą iš 10 apklaustųjų 9 gyventojai teigia, jog jaučiasi pakankamai arba gerai informuoti apie eurą, apie neatšaukiamą lito ir euro keitimo kursą žino 94 proc. apklaustųjų. Tai yra geri geros informavimo kompanijos rezultatai.
Kai kas galėtų sakyti, kad 53 proc. pritariančių vis tiek per mažai, tačiau demokratinėje valstybėje tai daugiau nei pakankamai.
Prieš metus vyko diskusijos ar nereiktų rengti referendumo euro klausimu. Tebemanau, kad referendumo visgi reikėjo. Nors dabartinis pritarimas eurui, kai pritaria daugiau nei pusė gyventojų, pakankamas, bet toks pat rezultatas referendume būtų buvęs dar tvirtesnis.
Referendumo reikėjo ne tik dėl to. Jo reikėjo iš principo. Atotrūkis tarp valdžios ir žmonių – didelis, kaip niekada. Šviežio oro gūsis bus tiesioginiai mero rinkimai.
Netobulai šis gūsis bus pūsteltas (bet apie tai kada nors vėliau), bet didesnis galios suteikimas piliečiams, sprendžiant kas turi būti valdžioje, visuomet bus teigiamas dalykas. Kaip ir sprendžiant pačius svarbiausius šalies gyvenimo klausimus.
Anuomet ir dabar būčiau agitavęs pritarti eurui. Tai teisingas pasirinkimas, kuris naudos duos tikrai daug. Apie tai jau be galo daug šnekėta, tačiau suprantu ir tuos, kurie dar jaučia nerimą. Pradžioje nedidelio chaoso tikriausiai neišvengsime: bus sunku persiorientuoti skaičiuojant ir vertinant kainas, dėl menkiausio nesusipratimo skeptikai badys pirštais ir sakys „ar mes nesakėme?“, nevengs tuo pasinaudoti ir įvairaus plauko sukčiai. Jau teko girdėti, kad smarkiai suaktyvėjo vaikščiojantys po butus ir siūlantys litus keisti į eurus santykiu 1:1. Telefoniniai sukčiai rodosi irgi naują gyslą užčiuopė.
Tačiau Latvijos ir Estijos patirtis su euru ramina. Nors vos jų kišenėse atsiradus eurams buvo visko, bet šiandien negirdime pasipiktinimo šūksnių ar reikalavimų grįžti prie nacionalinės valiutos. Nes euro nauda atsvėrė laikinus nepatogumus. Ir skeptikų buvo, ir ten buvo apklausų, kurios rodė, kad gal vis tik žmonės ir nenori naujos valiutos, bet neilgai trukus ginklus jie sudėjo– pasirodė, kad euras ne toks jau ir baisus.
Už mažiau nei trijų savaičių ir mūsų kišenėse cirkuliuos tas baubas euras.
Simboliška ir svarbu, kad prieš pat jo atėjimą didesnei daliai žmonių jis jau nebe baubas. Neabejoju, kad visuomenės nuomonė bus stebima ir toliau, o valdžios
institucijos padarys viską, kad nubaustų tuos, kurie sieks pasinaudoti pokyčiais. Po pusmečio ar metų įvertinsime eurą ir galėsime pasakoti dar viena šalies sėkmės istoriją, o bambekliai bus priversti ieškoti kokios nors kitos didžiosios blogybės.
Valentinas Mazuronis – Europos Parlamento narys
