Iš televizijos ekrano pamačiau keistą vaizdą kaip rašęs pareiškimą savanoriškai būti priimtam į sovietinio režimo, tarybinės Lietuvos KGB, A. Paulauskas pristatė save Nepriklausomos Lietuvos Prezidento rinkiminėje akcijoje, o dar keisčiau kad jį šioje rinkiminėje akcijoje palaikė Tarpukario Lietuvos Atsargos Karininkų LAKS centro valdybos narys I. S. O šios organizacijos karininkai kaip tik kovojo prieš KGB represines struktūras, okupavusias Lietuvą (ar jaunystėje savanoriškai KGB idealizmu susižavėjęs jaunuolis turės daugumos palaikymą Lietuvos piliečių, kai beveik kas antra šeima Lietuvoje nukentėjo nuo KGB? Ne išimtis ir mano šeima) atvirai TSRS karo metu , o okupavus Lietuvą – partizaniniame kare iki paskutinio partizano. Ir šis rinkiminis Prezidento televizinis vaizdas mane morališkai paskatino papasakoti tiems LAKS karininkams, kurie jau neprimato, neprigirdi, nepateikiama informacija ir nelabai jau gali ir duris atidaryti, kai į jas pasibeldžiama ir tik anūkų paprašomi, kad surinkus mano telefono numerį, galėčiau aš jiems plačiau papasakoti, kas vyko ir dabar vyksta su Lietuvos patriotinėmis organizacijomis, netgi sukarintomis, ir kaip norima jas dabar keistais įstatymais padaryti „skuduriniais uabais“, priklausančiais Socialinės rūpybos ir darbo Ministerijai?
Kiek žinoma, tokiai priklausomybei nepritarė „Savanorių kūrėjų“ sąjungos vadai. ( Šaulių sąjungos nariai tai jau aprašė žiniasklaidoje). Mano manymu, jie ne už keletą litų, „numestų“ iš pensininkų pensijų, kūrė Lietuvos Valstybę.
Tarpukario Lietuvos karininkija
Buvo jie, Lietuvos karininkai jauni, kaip ir jauna Tarpukario Lietuva. Išauklėti laisvos nepriklausomos Lietuvos karininkais, kurių karinis statutas netgi reikalavo vadovybės leidimo ir sutikimo pasirenkant tinkamo išsilavinimo žmoną. (Ką ir besakyti, kai po 24 Nepriklausomybės metų Lietuvos karininkas šeimoje gali tik rusų kalba susišnekėti? Aš ne prieš rusų kalbą, kuria kalbėjo A. Puškinas, L. Tolstojus, S. Nekrasovas, Lermontovas, bet prieš tą, kuria kalbėjo Leninas ir Stalinas, ir KGB, ir jiems tarnavę Lietuvos išdavikai). Buvo ir sugrįžusių iš Carinės Rusijos kariuomenės Lietuvos karininkų (ne iš Komunistinės TSRS), kur karininko moralinės vertybės buvo aukštumoje.
Bet neilgai teko džiaugtis laisve ir ją ginti, kaip kad dabartiniai istorikai kalba apie jos pasipriešinimo prasmę ir pasekmes. 1940 metais Lietuvos kadrinė karininkija buvo sunaikinta lageriais, kalėjimais, tremtimis netgi iki mūsų naujos 1990 m. Nepriklausomybės. (Kapitonas J. Rakaitis dokumentaliai buvo laikomas mirusiu. Jis iki 1990 m. dar gyveno tremties sąlygomis).
Kiti karininkai kovėsi partizaniniame kare su okupantu iki paskutinio partizano 1968 m. Kitos likusios karininkų šeimos okupuotoje Lietuvoje, norėdamos išvengti tremties, turėjo išsiskirti, dėl KGB, NKVD, MGB persekiojimų keisti pavardes.
Teko būti teisme liudininku vaikystės draugo – J. Gimžausko karininko šeimos, kad galėtų susigrąžinti savo tėvelio pavardę, kuri slapstantis buvo pakeista. Tad ir išlikusiems gyviems karininkams sugrįžimai jau į sugriautą tėvynę ir šeimą buvo skaudūs.
Lietuvos karininkai – talkininkai okupaciniam režimui
Dar skaudžiau, kad lietuviai ėjo tarnauti sovietiniais karininkais okupantui – į Afganistaną, malšinti pasipriešinimo sukilimus prieš sovietinį režimą Vengrijoje, Čekoslovakijoje. Komunistinį režimą palaikant Kuboje. Stojant į NKVD būrius, MGB būrius, saugant kalinamus lietuvius, kovojančius prieš sovietinį okupantą.
Tad atgavus Lietuvai nepriklausomybę, į jos Laisvę ir ypatingai kariuomenės kūrimą įsijungė išlikę gyvi Tarpukario Lietuvos karininkai, išėję į Baltijos kelią po Lietuvos Atsargos Karininkų Sąjungos Vėliava ir jos atkuriamojo suvažiavimo Vilniuje. Į jos gretas įsijungė ir sovietiniai atsargos karininkai, kurie atsisakė tarybinės priesaikos, tarybinių pensijų. (Kaip į tai žiūri kariuomenes statutas – dviguba priesaika, kai mano klasės draugas sovietinis karininkas, kad pareiškė, kad jis negali laužyti duotos sovietinės priesaikos?). Vėliau, priėmę naują priesaiką, sovietiniai karininkai pagal galimybes sutikę tarnauti ir Nepriklausomai Lietuvai.
Susivienijusi Vokietija buvusiems Demokratinės Vokietijos karininkams jokių privilegijų neteikė ir liepė savo problemas spręsti su Maskva – tais, kam tarnavo. Atrodė viskas puiku.
Atsikuria karinės organizacijos
Kuriame naują Lietuvą, atsikuria patriotinės, tautinės organizacijos. Kaip ištakos iš Tarpukario laikinosios sostinės – Kauno, jos Karininkų ramovėje įsikuria Lietuvos Atsargos karininkų Kauno skyriaus Sąjunga, kuri turi išsaugotą šios organizacijos vėliavą, šios vėliavos saugotojo sūnų A. Dagį, ir šios Kauno Karininkų Ramovės ir rėmėjus gyvus karininkus.
Viskas klostosi gerai, karininkai lanko jaunos kariuomenės savanorius, mokyklas, dalyvauja šauktinių jaunuolių atestacijose, dalyvauja šventinėse rikiuotėse, skaito paskaitas kaip gyvi istoriniai liudininkai.
Aišku, kad jų gyvi liudijimai tampa dar labai neparankūs tiems, kurie nori ne teisingumo, bet viską užmiršti ir tik girtis savo prisiminimuose, kaip jie, lietuviai, tarnaudami sovietiniam okupantui taikliai iš automatų šaudydavo į afganų namus, kad nė vienas iš namo neišbėgdavo. LAKS posėdžių ir susirinkimų metų vis pasigirsdavo nepasitenkinimų, pasipiktinimų vienais ar kitais organizaciniais sąjungos klausimais. Susirinkimai pavirsdavo ne dalykiniais programiniais Pirmininko pateiktais klausimų sprendimais, bet ginčais ir nekultūringomis replikomis.
Didžiausias nepasitenkinimas buvo tuo, kodėl ši organizacija vadinasi Lietuvos Atsargos Karininkų Sąjunga? Tokį nepasitenkinimą reiškė taip vadinami sovietiniai karininkai, reikalaudami, kad organizacija nesivadintų Lietuvos, o tik Atsargos Karininkų Sąjunga – be žodžio Lietuvos.
Kadangi organizacija laikėsi Tarpukario Lietuvos Statuto ir jos tęstinumo, buvo priimtas protokolinis sprendimas (su tam tikrais nežymiais pataisymais, kas susiję su kitose valstybėse tarnavusiais karininkais) laikytis Tarpukario Lietuvos AKS statuto ir organizacijos pavadinimo, patvirtinto 2000 m. Teisingumo Ministerijoje, vadovaujant organizacijos pirmininkui dim. maj. J. Vainauskui ir jam pasirašius.
Nesutarimai dėl organizacijos pavadinimo
Tad dalis nepatenkintų sovietinių karininkų atsiskyrė ir įkūrė kitą panašią Atsargos Karininkų Sąjungą (AKS) su centru Vilniuje. Likusieji sovietiniai kai kurie karininkai vis tik nesilaikė LAKS organizacijos vidaus drausmės ir statuto ir vieną kartą susirinkimo metų jiems keliant sumaištį, susirinkimui vadovavęs pirmininkas garsiai pasiūlė „raudoniesiems“ išeiti iš šios organizacijos ir netrukdyti. Ir jie išėjo, nes suprato, kad tikram karininkui vado įsakymas yra vykdomas.
Bet kaip su LAKS vėliava? Čia buvo įvairių ginčų ir sprendimų. Buvo bandoma netgi AKS kopiją daryti ir t.t. Protokoliniu sprendimu buvo nutarta LAKS vėliavą saugoti Kauno Karininkų Ramovėje – LAKS Kauno skyriaus patalpose, kaip visos Lietuvos AKS organizacijos vėliavą.
Vilniaus LAKS centro valdyboje pasigirsdavo vis dažniau pasiūlymų keisti statutą, užuominų apie LAKS vėliavos saugojimą ar net kad vėliavą tiktų perduoti Valdovų Rūmams, Vilniaus karininkų Ramovei (Vilnius neturi tikrosios Karininkų Ramovės – tai tik patalpų pavadinimas Ramovė), Kauno Vytauto Didžiojo Karo istorijos muziejui ir t.t.
Šie samprotavimai Tarpukario Lietuvos karininkų būdavo užprotestuojami, nes paėmus vėliavą, tai būtų organizacijos kaip ir likvidavimas, atėmus iš jos teisėtą juridinį pagrindą – vėliavą kaip vienijančią organizaciją.
Prieš šią vėliavą, stojantiems į organizaciją, yra priimama priesaika.
Tikriesiems šios LAKS tarpukario karininkams keistai atrodydavo tokie vėliavos atidavimo samprotavimai. Tai tarsi organizacijos išformavimas.
Kadangi į organizaciją vis daugiau įsijungdavo naujų narių, kurie netgi nesidomėdavo statutu arba netgi ištisus metus neatvykdavo atsiimti nario pažymėjimo, arba nedalyvaudavo valdybos posėdžiuose, susidarė nenormali valdybos padėtis, kurios veiklą tarsi „ėmėsi užpildyti“ du karininkai be LAKS Kauno skyriaus pirmininko dim. kap. J. Naviko įgaliojimo ar suderinimo vesti posėdžius. Buvo priimami neteisėti sprendimai, rašomi neteisėti protokolai, įrašant ir nedalyvavusius posėdyje karininkus. Vėliau primygtinai reikalaujant juos pasirašyti, nors asmenys nedalyvavo tokiuose posėdžiuose, tai motyvuojant, kad kažkokiai organizacijai reikia protokolus nešti patvirtinti, kas iki tol niekuomet nebuvo daroma. Visi organizacijos dokumentai buvo saugomi seife, juos neviešinant kitiems asmenims.
Destruktyvi kai kurių karininkų veikla LAKS Kauno skyriuje
Dėl tokios destruktyvios savavališkai priešiškos pulk. Algirdo D. veiklos, ignoruojant teisiškai išrinktą pirmininką, žeminant jo karinį laipsnį ( tai grubus karininko etikos pažeidimas), posėdžiuose kildavo ginčai.
Man , kaip ilgamečiam šios organizacijos nariui, tai priminė buvusiųjų sovietinių karininkų elgesį, kurio jau šioje organizacijoje jiems išėjus nebuvo.
Pirmininkas apie tokią keleto narių elgseną informavo Vilniaus LAKS Centro valdybą ( neteisėti posėdžiai, neteisėti protokolai, finansiniai nesklandumai). Šių karininkų elgesys buvo apsvarstytas išplėstiniame LAKS Centro valdybos posėdyje Vilniuje, dalyvaujant kartu ir Kauno skyriaus valdybos nariams, tad ir buvo priimtas abipusis sprendimas – suspenduoti pulkininko Algirdo D. veiklą LAKS Kauno skyriaus valdyboje.
2013 m. gruodžio mėn. ataskaitiniame rinkiminiame susirinkime, kurį vedė LAKS Kauno skyriaus pirmininkas dim. kap. J. Navikas, pakviesdamas kaip amžiumi garbingą šios organizacijos buvusį pradininką ir patį vyriausią šios organizacijos karininką dim. maj. Juozą V., buvusį keletą kadencijų pirmininku, padėti kaip garbės nariui vesti susirinkimą. Pirmininkas dim. kap. J. Navikas po statutinio pasiruošimo posėdžio vedimui ( vėliavos įnešimas, himno giedojimas , pagerbimas LAKS mirusiųjų karininkų) pranešė viešame susirinkime LAKS Centro valdybos posėdžio protokolinį sprendimą, kad pulkininko Algirdo D. veikla LAKS Kauno skyriaus valdyboje suspenduojama. (Tokiu atveju tikras karininkas vykdo įsakymą ir savo veiklą sustabdo iki kitų procedūrinių veiksmų kuriuos numato statutas). Posėdis toliau vyko pagal statutą.
Suregistruojami LAKS nariai, turintys teisę dalyvauti balsavime. Siūlomi kandidatai į naują Kauno LAKS skyriaus valdybą ir naujo pirmininko rinkimą. Pirmininko, vedančio posėdį, pasiūlomi kandidatai į valdybą pagal sąrašą. Iš salės pasiūlomas kitas sąrašo variantas. Kurį sąrašą priimti balsavimui ar pirmininko ar iš salės, prabalsuota nebuvo? Buvo pradėta balsuoti tik už iš salės pasiūlytą sąrašą. Mat sąraše iš salės buvo įrašytas ir suspenduotas pulkininkas Algirdas D. ir prieš keletą metų palikęs šią organizaciją, ir dar nepriimtas valdybos sprendimu į LAKS narius pulk. Algirdas V.
Vienas iš LAKS statuto skyrių kaip tik reikalauja labai rimto svarstymo pakartotinai priimant išėjusį tokį narį.
Susirinkimas vyko triukšminga netvarka, kad verčiam ir tarsi grobiam valdžią, negerbiant nei pirmininkaujančio, nei garbingo šios organizacijos jubilijato karininko dim. maj. Juozo V. pastabų.
Naujos LAKS Valdybos rinkimas
Pašlijus susirinkimo drausmei, keletas karininkų pasišalino iš susirinkimo ir balsavimo metu pritrūko kvorumo. Tad ataskaitinis rinkiminis susirinkimas skaitomas neįvykusiu.
Pagal Statutą, po tam tikro laiko Pirmininkas turi skelbti kitą susirinkimą, kuriame balsavimą lems jau ne kvorumas, o balsų dauguma nuo dalyvaujančių. Neįvykus ataskaitiniam rinkiminiam susirinkimui, ir tik pasiūlytieji į valdybą, karininkai rinkosi savavališkai ir pasiskirstė pareigomis, pasisavindami neteisėto pirmininko pareigas – pulk. Algirdas D., taip pat ir kiti LAKS nariai, nestatutiškai pasiskirstę pareigybes. Pulk. Algirdas D. vedė Valdyboje posėdį tam, neturėdamas pirmininko įgaliojimo , diskreditavo pačią organizacijos tvarką.
Kas tai? „Trockininkų sabotažas“? LAKS Centro Valdybos išplėstiniame posėdyje pulk. Algirdui D. buvo pareikšta pastaba, kad sovietinis karininkas, imantis Maskvos pensiją, negali dalyvauti tokioje organizacijoje, ir ilgai prašant jį išeiti iš posėdžio, ir jam, kaip karininkui, negerbiant vyresniojo įsakymo ir negerbiant visų, dalyvaujančių posėdyje karininkų, buvo nepagarbiai išvadintas, kas, aišku, išvedė pirmininkaujantį iš kantrybės.
Po keleto dienų mane, kaip LAKS Kauno skyriaus pirmininko pavaduotoją, informavo pulk. Algirdas D., kad yra pavogta skyriaus vėliava.
Kaip jis įėjo į patalpas ir pamatė, kad nėra vėliavos? Pasirodo, kad jis turėjo kabineto raktą, bet vienam iš karininkų Ramovės darbuotojų pastebėjus, kad ne tik suspenduotas pulk. Algirdas D. vaikšto po kabinetą, bet keičia ir kabineto durų spyną? Tad buvo suabejota , ar taip elgiantis nebus bandoma pavogti vėliavą?
Tiek LAKS Centro valdyba, tiek LAKS Kauno skyriaus pirmininkas mane telefonu patikino, kad tikrai dėl įžūlaus pulk. Algirdo D. elgesio yra duotas LAKS Centro valdybos ir LAKS Kauno skyriaus pirmininko įsakymas išnešti vėliavą iš kabineto į saugią vietą, kad nebūtų „perversmininko ar perversmininkų“ vėliava (policijoje tyrime užfiksuotas pulk. Algirdas D.) išniekinta. Policijos pareigūnui parodžius kur saugoma vėliava, tyrimas buvo nutrauktas. Dėl tokios karininko pulk. Algirdo D. elgesio vėliava buvo patalpinta saugioje vietoje.
Į mano išplatintą pareiškimą tarp karininkų dėl tokio žeminančiai nepagarbaus elgesio su vėliava, man neatsakė nei LAKS centro valdyba, nei Kauno LAKS skyriaus valdyba.
Statuto numatytu laiku buvo sušauktas antrasis ataskaitinis rinkiminis susirinkimas.
Dėl susidariusios asmeninės įtampos tarp kadenciją baigiančio pirmininko ir kai kurių LAKS karininkų (kurie net organizavo parašų rinkimą prieš teisėtai išrinktą pirmininką, kas karininkams neleistina pagal garbės statutą taip daryti) vesti pakartotiną susirinkimą ir laikinai eiti pirmininko pareigas, protokoliniu sprendimu buvo įgaliotas ilgametis šios organizacijos narys maj. Alfonsas B.
Organizacija ant skilimo ribos
Matydamas galimą antrą skilimą organizacijoje (jau viena dalis yra atskilusi), pradėjęs susirinkimą aš, dim. maj. Alfonsas B., įpareigotas LAKS Centro valdybos, perskaičiau pakartotinai LAKS centro valdybos posėdžio protokolą, kad pulk. Algirdo D. veikla Valdyboje yra suspenduota ir jis tą patį asmeniškai buvo išgirdęs dalyvaudamas posėdyje Vilniuje, ir maniau, kad jam išėjus bus galima vesti susirinkimą.
Bet neišėjus iš susirinkimo pulk. Algirdui D., nors buvau įgaliotas aš vesti posėdį, vesti susirinkimą atsisakiau ir pasiūliau išsirinkti kitą karininką, kuris vestų susirinkimą.
Tad iš taip vadinamos „Diliūno“ grupės buvo pasiūlytas pirmininkauti prieš keletą metų palikęs šią organizaciją ir dar Valdybos sprendimu jo nepriėmus pulkininkui Algirdui V.
Netvarką rinkimų metu kėlė ir politikai, kurie visiškai nebuvę karininkais bet dėl savo aukštojo mokslo, tik su sovietiniu diplomu gavę ir sovietinį karininko pripažinimą. Tad jie šioje organizacijoje elgėsi ne kaip kariškiai, bet kaip „seimūnai“. ( Pvz., prieš rinkimus man telefonu skambino Seimo narys Arimantas Dumčius ir prašė nebūti pirmininku, nes jis žino, kad mane išrinks? Keistas politiko rūpestis karininkų apsisprendimuose, ką rinkti).
Susirinkimas vyko vadovaujant pulk. Algirdui V. ( dar Kauno skyriaus Valdybos neišrinktam?). Valdyba išrinkta. Iš valdybos dvejų karininkų, gavusių daugiausiai balsų, buvo renkamas pirmininkas. Tai pulk. Algirdas V. (dar nepriimtas į Kauno LAKS skyrių?) ir dim. maj. Alfonsas B. ( ilgametis šios organizacijos narys ir charakterizuotas kaip tinkamiausias karininkas į pirmininkus). Išrinktas pirmininku buvo pulk. Algirdas V. (Tai statuto pažeidimas). O gavęs mažiau balsų turėjo būti skiriamas pirmininko padėjėju.
Po tokių kuriozinių rinkimų pirmame Valdybos posėdyje pirmininkavo pulk. Algirdas V. Kaip sekretorius suspenduotas pulk. Algirdas D. Pavaduotojas kap. Andriuškevičius nedalyvavo. Pulkininkas Algirdas V. iš pirmojo Valdybos posėdžio – pirmininko pareigų raštišku pareiškimu atsistatydino, kartu motyvuodamas, kad jis dalyvauja ir žmogaus teisių organizacijoje. Kartu susipažino su LAKS Centro Valdybos ruošiamu nauju teisiškai netinkamu statutu pažeidžiančiu žmogaus orumą, tad jis neprisideda prie tokios veiklos ir atsistatydino iš Pirmininko pareigų.
Man suprantamas toks jo elgesys pirmiausiai kaip garbingo karininko, kuris pajuto kaip neteisėta karininkų veikla įtraukiant jį į rinkimus, kaip žmogaus ir kaip sąžiningo karininko, su neteisėtu išrinkimu į Kauno LAKS skyrių.
Kiti karininkai ir valdybos nariai laukėme Statute nurodyto atvejo, kaip reikia pasielgti, kai atsistatydino pulk. Algis V. iš pirmininkui iš pareigų, ir sušaukiant nustatytu laiku susirinkimą, paskelbiant, kas bus nauju pirmininku pagal Statute numatytą atvejį, kad daugiausiai balsų rinkimų metu gavęs karininkas turi būti paskelbiamas pirmininku.
Suspenduotas pulkininkas nesitraukia
Laikas bėgo. Valdybos nariai gavome pavaduotojo pakvietimus dalyvauti posėdyje. Man pareiškus, kad Valdybos posėdyje neturėtų dalyvauti suspenduotas pulk. Algirdas D. ir posėdį turėtų apleisti. Pulk. Algirdui D. pareiškus, kad jis neturi raštiško pranešimo, jam raštišką protokolą su jo suspendavimu posėdyje aš asmeniškai įteikiau ir paprašiau sekretoriaujančio užprotokoluoti ir paskelbti pagal rinkiminį ataskaitinį protokolą kas turi užimti pirmininko pareigas. Kilo ginčai dėl statuto interpretavimų, ir ginčijosi tie kurie nežino statuto. Nusiskundė ir pavaduotojas, kap. Andriuškevičius, kad nelaba žino statutą. Tad pasiūliau susipažinti su statutu o mane iš šios dienos Valdybos posėdžio darbotvarkės išbraukti kaip nedalyvaujantį ( kadangi suspenduotas karininkas pulk. Algirdas D. negerbia organizacijos ir dalyvauja Valdybos posėdyje).
Buvo ir ankščiau skaudžių atvejų šioje garbingoje organizacijoje, kai pilietis pasisavino žuvusio karininko pavardę, karinį pulkininko laipsnį, apdovanojimus, kėlė sumaištį organizacijoje, reikalaujant mane, kaip LR Kariuomenės vyr. kapelioną, pasirašyti po jo kuriamu statutu. Šis apsišaukėlis pulkininkas dažnai lankydavosi KAM ir užeidavo pas mane į kabinetą, prašant palaikyti jo skaldytojišką veiklą pasirašant po jo projektiniu nauju statuto variantu. Teko man įsikišti tarp organizacijos autoriteto gynimo ir vieno KAM viceministro, kuris nenorėjo pripažinti šios skaudžios apgaulės, tuo labiau, kad tas apsišaukėlis pulkininkas palaikė sovietinių karininkų skaldytojišką organizacijos veiklą. Teismas išsprendė šią klastą ir tiesa buvo atstatyta, nors netikro pulkininko šeimai teko susitaikyti su skaudžios tiesos tikrove.
Buvo ir kitų skaldytojiškų veikų dėl politikų įsikišimo, ir kad nežemintų organizacijos veiklos, keletas karininkų garbingai paliko šią organizaciją ir garbingai pagal statuto reikalavimus sugrįžo. Tai tikrai yra verti karininko garbės.
Bet laikas – kaip pakalnėn paridentas akmuo. Per metus į amžinybę palydima po keletą tikrų Tarpukario Lietuvos karininkų. Priimami nauji karininkai, net ir ne karininkai, kaip VRM pareigūnai ar kaip institutus baigę medikai ir gavę tada sovietinį karininko laipsnį. LAKS skyriai turi savo skyrių statutus. Įsikuria Vilniuje LAKS centro valdyba kaip LAKS skyrius vienijanti organizacija. Skyrių atstovai susirenka kartkartėmis į Vilnių bendriems posėdžiams.
Skaudžią netektį išgyveno Kauno skyrius, kai autostradoje pėsčiųjų perėjoje Seimo narys automobiliu užmušė du dimisijos karininkus. Byla užbaigta miglotai, nevertinant ekspertų išvadų, o be to daugelis karininkų tą vakarą grįžo iš Vilniaus autobusu ir šiuos karininkus kaip tik išlaipino prie pėsčiųjų perėjos.
Netektys tokių karininkų, kaip pulk. Enčeris, jaunimo korporacijos NEOLITUANUS globėjas, pulkininkas A. Malijonis. Kapitonas V. Bražėnas, pulk. Narinkevičius ir daugelis kitų. Tad jų vietas papildo kiti. Tad ir minčių apie šią organizaciją jau atsiranda keistokų. Netgi norima priimti narius kandidatus, priimti rėmėjus ar net KAM dirbusius pasauliečius darbuotojus, neturint nieko bendro su karininko tarnyba. Tam yra labdaringos organizacijos kaip Caritas, Šaulių organizacija, Krašto apsaugos bičiulių klubas. Paremti LAKS galima ir nebūnant jos nariu. Tad atsiradus tokiems siūlymams, jiems nebūdavo pritariama ir atsirasdavo iš kai kurių karininkų nepasitenkinimo.
Organizacija išsilaiko tik iš nario mokesčio
Organizacija nesiremia jokiu papildomu išlaikymu ir nereikalauja jokių paramų, išskyrus savanoriškas aukas. Mokamas nario kuklus mokestis, kurio kartais per metus esant kelioms laidotuvėms neužtekdavo netgi lėšų didesnei gėlių puokštei. Laidojimo išlaidas apsimokėdavo velionio artimieji. Mūsų karininkų buvo tik padėkos išraiška už karininko tarnybą, užuojauta šeimai, giminėms ir padėjimas palaidoti, nekrologas žiniasklaidoje. Netgi kartais pilnos paramos kaip kariškiai laidojimo atributikai nesusilaukdavome iš KAM, o šie karininkai visą trumpą džiaugsmo ir ilgą kančios gyvenimą atidavė Lietuvos kariuomenei.
Nepamiršdavome mes jų gimtadienių, vardadienių ir kitų jubiliejų proga, kad ir negalios paliestų namų aplinkoje, ar jau regėjimui nusilpus, anūkų atvežtų į mūsų posėdžius, bet prašant kitų, kad paskaitytų jų mintis, tinkančias galbūt posėdžiui.
Ilgai mačiau šios intelektualios organizacijos gyvenimą ir, lygindamas su užsienio šalių panašių organizacijos karininkų gyvenimą, tai mes „ubagėliai“.
Tokį susikaupusį skaudulį vieno visos Lietuvos LAKS karininkų suvažiavimo ir Lietuvos Kariuomenės šventės metu susirinkusiems Kariuomenės ir Bažnyčios nariams išsakė ilgametis šios organizacijos karininkas dim. maj. J. Vainauskas. Viskas kaip į vandenį. Būdavo, kad karininkai atsinešdavo kartais savo kukliame apipavidalinime atspausdintų prisiminimų ir pasidalindavo tarp bendraminčių, kiek leisdavo lėšos.
Rašau paragintas tų karininkų kurie išgyvenę skaudžias netektis, o šiandieną dar skaudžiau mato per televiziją kaip LAKS Centro Valdybos narys palaikė rinkiminėje kovoje dėl Prezidento posto buvusį savanori į KGB A. Paulauską.
Tad, mielieji karininkai, iki kokio lygio pažemintas šios organizacijos autoritetas, kad buvusios aukos savo buvusius budelių vaikus renkasi vadais? ( Teisiškai vaikai neatsako už tėvus, bet kad ir vaikas norėjo pasekti savanoriškai blogio pėdomis ). Palaikomi „maištininkai“ , viešai nuskambėję vagystėmis, ar teistumą turintys karininkai šioje intelektualioje karininkų organizacijoje? Čia jau ne tik kad „kiaulės akys“, bet įnešamas ir sovietinis chamizmas.
Anuose, kai buvo jų daug, Tarpukario Lietuvos karininkų posėdžiuose buvo atsiklausiama, ką pasakys ar patars vienu ar kitu klausimu kapelionas, nes jis kiekvieną dieną būdamas KAM turėdavo naujos informacijos apie kariuomenės veiklą. Šiandieną jau ir statutas nuvertinamas.
Nemalonu man pasakyti, kad ne visi „sąžiningai“ duodantys priesaiką, lieka jai ištikimi, bet susiklosčius tokioms aplinkybėms reikia pasakyti.
Netikra priesaika
Netiesa, kad visi, kurie davė lojalumo priesaiką tarnauti Lietuvai, liko jai ištikimi. Kai amžinybė pasibeldžia į duris, šeimą, širdį tik tada atvirai prabylama į kapelioną ir rodydamas spintoje pakabintą su sovietiniais medaliais kgebistinį mundurą sako: „Kad aš pasilaidosiu, va, su šita uniforma“. Tai ne posėdis, ne ginčas, tai tarsi ideologinis sąmonės sujauktas testamentas, kurio jau jiems nesinori keisti, bet bent laidojant tuomet nederėtų dar antrą kartą išdavikiškai sulaužusiam priesaiką, karstą uždengti Valstybine vėliava.
Pamastykite, į kokią organizaciją ir su kokiu tikslu jūs einate?
Sėdėjau balandžio mėn. Politkalinių ir tremtinių suvažiavime, nes turėjau padaryti susikaupimo įžangą, prisimenant žuvusius ir palaiminant gyvųjų Politkalinių – tremtinių likimus. Priėjo prie manęs politikas Arimantas Dumčius, save taip pat laikantis LAKS Kaunos skyriaus nariu (nors pasipuošia ir Šaulio uniforma tik guosdamasis, kad nejauku jam su tokia uniforma kaip „seimūnui“ stovėti prie KAM Ministro, gal koks pulkininko laipsnis tiktų? Tai, va, medikai, uniformuoti sovietiniai karininkai -„seimūnai“ ir norėtų, kad LAKS laipsnius dalintų. Aš, pagal mano išslavinimą suteikto sovietinio karininko laipsnio atsisakiau ir man būtų buvę gėda stoti į tokią garbingą Tarpukario Lietuvos Karininkų organizaciją su sovietinio karininko laipsniu) ir sako: „Kodėl tu ne karininkų susirinkime? Šiandieną ten renkamas šios organizacijos pirmininkas ir juo bus Kapitonas Andriuškevičius? ( O aš žinau, kad tariamasi dėl kito dar „solidesnio“ pirmininko – pulk. Z. V.). Jie, politikai, jau žino kas bus, net nepakviesdami į balsavimą ( Tik nedrįsta paskelbti, kad pagal organizacijos statutą jau yra išrinktas pirmininkas ) ir kas pagal juos turėtų būti? Ne visai mieli toki karininkai ir Maskvos malones, ordinus, medalius ir naujas išdavystes į karstą besinešantys Lietuvos „karininkai.“ Šito manęs klausia tie sąžiningi Lietuvos karininkai, kuriems nuo kai kurių jūsų koloboravimo, tarnavimo okupantams, o jiems, kovojusiems prieš jūsų pirmtakų parsidavusių tautiečių okupaciją su ginklu už Lietuvos Laisvę, buvo skaudu ir dabar jiems skaudu jūsų „nesusigaudymo“, į kokią organizaciją Jūs įstojate, netgi jau turėdami tikslą vadovautis ne organizacijos statutu ir atvirai žeminant šios organizacijos pirmininką, kad jo kaip karininko žemas laipsnis ir pasiliekant tik garbingą organizacijos pavadinimą o esmę pritemti prie sovietizmo ko nepadarė apsišaukėliai „pulkininkai butkai, algiai, juozapai“ ir t. t., nes juos išvijo tada dauguma principingų karininkų garbe ir orumu jiems pasakant: – Išeikit! Kokia etikos moralė pašalins šiuos?
Didžiuojuosi karininku maj. Jonu U. kuris, tikrai žinau, kad tik dėl politikų kaltės ir politikų intrigos, nenorėdamas žeminti organizacijos iš jos pasitraukė kaip garbingas karininkas ir vėl garbingai sugrįžo. Sugrįžo ir kiti.
Sugrįžti niekada nevėlu. Niekas mūsų neatleis nuo eismo ar priešgaisrinių taisyklių pažeidimo. Taip ir niekas negali atleisti žeminant organizaciją, negerbiant statuto ir vadų įsakymo, laužant priesaiką.
Taip ir perskaitykite, mieli anūkai, savo tikriesiems laisvės kovotojams – seneliams, kas čia parašyta, o LAKS Kauno skyriaus etikos komisijai išdrįsti „saviesiems“ pasakyti – išeikite, arba kreiptis į prokuratūrą dėl karininkų pareigybių neteisėto pasisavinimo, protokolų kaip dokumentų klastojimo, neaiškiomis vagystėmis ir tikslais niekinant organizacijos vėliavą.
Pagarbiai,
LAKS Kauno skyriaus buvęs vicepirmininkas, laikinai ėjęs pirmininko pareigas, LAKS Kauno skyriaus valdybos narys dim. maj. A. Bulotas
