Visai neseniai Delfyje vėl pasirodė„gevalt“, tik šį kartą truputį kitokio pobūdžio. Atsirado straipsnis, kuriame sakoma, kad kitais metais dujų kaina kils. Ir nemenkai. Per trumpą laiką daugiau kaip tūkstantis komentuojančių manėsi esant reikalą pareikšti savo nuomonę. Vieni rašė, kad „už nepriklausomybę reikia mokėti, tuo labiau, kad Rytai mums jau akivaizdžiai grasina“, bet tokių buvo mažuma. Kiti – įsiutę, kaip savaitę nešerti paršiukai, žviegė, staugė įvairiausiais balsais ir mėtėsi epitetais.
Atvirai kalbant, aš nesupratau, kodėl ir kam reikia rėkti. Kai KK apie tai rašė dar anos vyriausybės paskutinėmis dienomis, kai dar keletą kartų pakartojo per pastaruosius du metus, tai dalis komentuojančių prieštaravo ir „penkta kolona“ vadino. Dabar, kai ima aiškėti, jog būtent taip ir įvyks, tada imame klykti: „mus apgavo“. Niekas mūsų neapgavo. Patys apsimovėme, kaip merga su trečiu vaiku.
Tiesą pasakius, gilumoje daugelis nemanėme, kad tie politikų tvirtinimai realiai gali išsipildyti. Tikrumoje supratome, kad infrastruktūra kainuos. Ir kainuos nemažus pinigus, bet kažkodėl tikėjome, kad šias išlaidas apmokės „geri dėdės“ arba valstybė. „Gerų dėdžių ir tetų“, kurie turėtų pilnas kišenes ir būtų pasiruošę vargšams lietuviams padėti, ir su stipriausiu žiburiu nerasi. O valstybė? Tai mes su jumis ir esame ta valstybė. Mes ir mokėsime. Kaip kitaip?
Nereiktų ginčytis vienu atveju: atsargų būtina turėti. SDS (suskystintų dujų saugykla), didesnė ar mažesnė,- reikalinga. Kiekvienas lietuvis, išskyrus dalį dabarties jaunimo, kuris mano, kad parduotuvių sandėliuose visko tiek prikrauta, kad pakaks, jei taip įvyktų, bet kokį negandų laikotarpį pragyventi, vasaros metu stengiasi susikrauti atsargų žiemai: agurkiukų, svogūnėlių, bulvyčių… Ir tai nepaprastai sveikas mąstymas, nes „Pondeivs – ne bruolis,gal pašaltė ir pasnėgtė“, sakydavo mano a.a. bobutė žemaitiškai.
Valstybė, nepaisant visų liberalizminių marazmatikų reikalavimų nesikišti į ekonomiką,vis vien turėtų elgtis panašiai. Todėl aš neprieštaraučiau saugyklai, nors nuo pat pradžių žinočiau, kad už ją teks papildomai mokėti. Tačiau visa kita… man labiau panašėja į abejotiną ir rizikingą sumanymą. Tai nėra ekonominis būtinumas, tai – politinis žaidimas, kuriame Lietuva daug daugiau praras,nei laimės. Tuo labiau, kad mes pirmiausiai pasistatėme terminalą, „įsigijome“ brangias dujų vežėčias, o saugyklos neturime ir dar greitai neturėsime. Atrodo, bėgsim tartis pas latvius, prašydami mūsų dujas priglausti savose talpose.
Beje, jei bus galutinai nuspręsta mūsuose statyti, tai prie dabarties išlaidų teks pridėti dar vieną milijardą. O jau išleista 2,1.
O dabar pabandykime atsakyti patys sau: kam tas laivas? Aišku, jei jau turime laivą, tai, matyt, būtinas ir terminalas. Tai kam visa tai? „Energetiniai nepriklausomybei“?Pasičiupinėkime aplink save. Nemiegam? Ne? Jei nemiegame, vadinasi, nesapnuojame. Vadinasi, mūsų galvos turėtų veikti, mūsų smegenyse – suktis kažkokie nematomi dantratukai, kažkoks mechanizmas, kuris privalo surasti atsakymą. Kiekvienas mūsų turime suprasti, kad nepriklausomas jautiesi tada, kai būtinas produktas tavo rankose ir jo atsargų pakaks tiek, kad nereikėtų prašyti ar pirkti.
Energetinių resursų mes su jumis neturim, o gaminti energiją iš žvyro ar smėlio, jei teoriškai ir galima, praktiškai kol kas neįmanoma. Tiesa, kažkiek naftos mūsuose išgaunama, bet tuos šaltinius mes jau seniai pardavėme ir jie dirba kitos šalies naudai. Išeina, kad vis vien mes nuo kažkokio šaltinio turime būti priklausomi. Visiškai nesvarbu, ar tai bus Rytuose, ar Vakaruose – už importuotą produktą privalėsime sumokėti. Svarbiausiai turėtų būti kaina. Ar ne taip?
Nepaisant visų trukdymų, berods, Butkevičiaus vyriausybei pavyko dujų kainą iš Rusijos sumažinti 20 procentų. Iki tol mokėjome, ar tai 430, ar 450 dolerių. Suskystintos dujos neišvengiamai bus brangesnės.
Kainos pasaulyje ženkliai nesiskiria. Pridėkime naujai statomą dujų infrastruktūros kainą, aiškų supratimą, kad visas išlaidas privalo padengti galutinis produkto vartotojas, nes kito šaltinio nėra, pervežimo atstumus ir… Jau seniai aišku, kad norvegiškos suskystintos dujos mums kainuos apie 535 dolerius, ir tai gausime tik nedidelį kiekį, nes jų ištekliai riboti ir pardavimo sutartimis jau keletą metų į priekį išdalinti.
Garsiai save raminome, kad, jei neužteks iš Norvegijos, tai vešime iš Kataro. Tikrai, ši šalis dujas parduos, bet jų kaina – jau apie 600 dolerių. Nemanau, kad kur nors iš A.Rytų bus pigiau.
Mums kažkodėl nesakoma, bet iš šio regiono dideliais kiekiais naftą ir dujas perka augantis Azijos biznis ir moka didesnes kainas nei Europa.
Dabar suveskime galus ir gims absoliučiai neginčytinas teiginys: jei dujos dėl kokio nors stebuklo laikinai ir nebrangs, tai jų kaina tikrai nepigs. Tai buvo aišku nuo pat pradžių pradžios.
Taip, nesiginčysiu, tiems politikams, kurie suokė apie mažesnes kainas, galime dabar spjauti į veidą, bet kainos nuo to nesikeis.
Vyriausybės tvirtinimas, kad ji daro viską, kas įmanoma, kad dujos nebrangtų, iš dalies – tiesa. Jei nebūtų antram pusmečiui nusiderėta 17-20 procentų žemesnė kaina, tai naujiena, kurią tas vienas portalas maloniai paskelbė, sukeltų jau ne žviegimą, bet galimai „snukių daužymą“.
Tada kaip čia tikrumoje su ta energetine nepriklausomybe ir koks velnias sugalvotas, jei politikai jau tiek įsidrąsino, kad žinodami, jog meluoja ir tas melas labai greitai išaiškės, vis vien traukia giesmę, kaip tie ubagai karunkas per atlaidus kokios nors bažnyčios šventoriuje?
Taigi, kaip sakiau aukščiau, jei neturi savo vandens, eini semti iš kaimyno šulinio. Nesvarbu pas kurį kaimyną eisi – dešinėje ar kairėje tavosios sodybos, tu vis vien būsi priklausomas nuo jo geranoriškumo arba privalėsi susimokėti. Jei esi sveiko proto, tai pirmiausia paklausi kainos ir, aišku, atsigersi vandens, nes už skonį kai kas taipogi linkęs pridėti.
Iki šiol, beje, ir dabar mes dujas importavome ir importuojame iš Rusijos. Keikiame juos, užgauliojame, bet priversti esame mokėti, nes, kad ir kaip pagarbiai būčiau linkęs žvelgti į biokurą, artimiausioje ateityje, mano galva, niekur nuo energetinių resursų importo mes nepabėgsime. Sutinku, mokėjome, mūsų manymu, brangokai. Daugelis sako, kad mums kaimynai dar į tą kainą įskaičiuodavo ir mokestį už ilgą liežuvį. Gali būti. Nors brangokai, bet tikrai ne brangiausiai.
Deja, norint suprasti esmę, būtina iš vidinio kiemo pasižvalgyti kur kas toliau ir giliau. Norim ar nenorim, bet priežastis – geopolitikoje.
Šūkis „energetinė nepriklausomybė“ pirmiausia buvo mestas ne mūsuose. Net ne Europoje. Jis gimė JAV. Kai milžiniškų korporacijų, priklausančių skirtingiems globalaus kapitalo klanams, tarpusavio konkurencija pasiekė grėsmingą lygmenį ir prasiveržė ekologine katastrofa Meksikos įlankoje, gavyba šiame regione buvo pristabdyta ar suvaržyta papildomais reikalavimais. O JAV verslo sausumoje pradėtas skalūninės naftos bei dujų vajus, kuris sukėlė nemenkus ginčus tarp tų pačių ekologų, reikalavo pateisinimo, reikalavo kažkokio nacionalinio tikslo. Ir jis buvo surastas: „energetinė nepriklausomybė“.
Matyt, ar tai mūsų konservatoriškieji analitikai patys sumąstė, ar tai kokiems vytautukams, andriukams kas nors į ausį šinpštelėjo, o gal tiesiog už gerą tarnystę ką nors pažadėjo, bet neabejotinai savo paskutinių metų elgseną projektavome pagal tai, ką atskiri ekonomistai skelbė dar 2009 metais:
„Amerikiečiams ir visiems, kurie supranta ekonomikos globališkumą, verta bijoti ko kito – egzistuojančios globalios paradigmos rėmuose išnaudotos visos investicinės galimybės, beje, globaliu mastu.
Kaip reaguos atvira globali ekonomika, kai nieko naujo atrasti nebeįmanoma? Simuliuos diktatūras, uždarus protektoratus, kad vėl iš naujo juos užkariautų.
Dar daugiau, krentant dolerio eksporto apimtims, į ką neišvengiamai veda globalus dolerio masės apyvartos smukimas, kažkokiu būdu reikia subalansuoti JAV mokumą, o tai neįmanoma be aiškiai nepopuliarių priemonių, nukreiptų mažinant vartojimą.
Jei nauja vystymo erdvė nebus surasta, jei priemonės išlipti iš šios sisteminės krizės pasirodys neefektyvios, tada neišvengiamai bus prarasta globalios ekonomikos koordinacija, ji ims fragmentuotis į viena nuo kitos uždarytas lokalias rinkas, o tai sukels tarpusavio konfliktines situacijas, aiškiai padidins globalų nestabilumą ir visuotinį nesaugumą.“
Ar reikia dar papildomai aiškinti, kad būtent tokius vyksmus paskutiniais metais mes su jumis ir stebime? Ir ne tik stebime, bet juose ir dalyvaujame. Kodėl? Todėl, kad visiems gerai žinomas ar girdėtas posakis: „politika – tik koncentruota ekonomikos išraiškos forma“.
Puikiai tai suprasdami , kad jau 2014 – 2015 metų žiemą dėl dirbtinai sukeltos krizės Ukrainoje bei kitų veiksnių, kuriuose dalis mūsų valdančiųjų sąmoningai dalyvauja, o atskirais atvejais, pritariant bei skatinant išorinėms jėgoms, ir provokuoja, ES gali būti atskirta nuo įprastų energetinio kuro šaltinių Rytuose, tikėdamiesi iš viso to pasipelnyti, suskubome imtis „energetinės nepriklausomybės“ projekto, kurio rezultatus jau matome Klaipėdoje.
Ar reiktų už tai peikti? Ne. Aišku, jei tai būtų tikrai naudinga Lietuvos valstybei. Taip veikia visi aplink mus ir ypač didžiosios galios, kurios pajėgia projektuoti ir įgyvendinti geopolitinius įvykius. Dirbtinai sukurti krizes, o paskum pasiūlyti pačioms ypač naudingus ir pelningus jų sprendimo būdus. Mes nesame tokia galia, mes tik galime bandyti ir bandome priglusti prie vienos jų ir tuo būdu „išdurti“ kitas.
Deja, realybė yra tokia, kad prie geopolitinės šachmatų lentos visada sėdi nemažiau dviejų žaidėjų. Pats su savimi tik mūsų Lansbergis žaidžia. Garantuoti, kad vieno jų ėjimas neišvengiamai atves į pergalę ir visų svajonių išsipildymą gali tik Ponas Dievas. O jo, kaip žinia, keliai – nežinomi.
Dujų vežėčios – mūsų uoste, terminalas tuoj bus iškilmingai atidarytas, bet neatrodo, kad visa tai kvepia pelnu, bent jau artimiausioje ateityje, o mokėti jau privalome. Kodėl?Todėl, kad tas laivas, kurio sutikimas panašėjo į Popiežiaus, nors ir pristatomas kaip Lietuvos turtas, skambiu pavadinimu „Nepriklausomybė“, nepaisant to, kad į jį jau sukišome dalį savo biudžeto lėšų, tikrumoje mums nepriklauso. Jis – privačių užsienio akcininkų nuosavybė. Galbūt kažkas iš mūsų stambesnių verslo ryklių taipogi ten turi savo dalį, bet ta dalis tokia mizerna, kad nieko nelemia. Mes jį tik nuomojame ir nuomos sąlygų nė vienas iš mūsų nežinome. Keista, kad mokantysis nuomą, nežino už ką ir kiek moka, bet tokia jau dabarties tvarka: naudingas projektas – pelnas privatininkui, nepavykęs – išlaidas padengia visi šalies gyventojai. Tai – duoklė. Duoklė didesniam ir galingesniam, kuris sau pelningomis sąlygomis mums nuomoja mūsų pačių pastangomis įsigytą turtą.
O mes žiūrime ir matome tai, ką norime matyti, o ne tai, kas yra realybėje: ant laivo šono nėra ir niekados nebus lietuviško žodžio „Nepriklausomybė“. Nesvarbu, kad tas angliškas pavadinimas verčiasi būtent taip. Svarbu, kad jo nėra. Ir tai simboliškai atitinka tikrąją ir realią, kol kas dar Lietuva vadinamą, valstybės egzistencijos būseną.
Beje, mums skelbiama, kad mes per dešimt metų turėsime pirmumo teisę šį laivą išsipirkti. Aš tuo labai abejoju. Jei daliai globalaus kapitalo, kurio valstybių trupinimo pirmagalyje stovi JAV, pavyks projektas, tai dujų vežėčios bus pelningos ir vargiai kas jų norės atsisakyti, nes tokios smulkmės kaip mes į didįjį resursų biznį niekas neįsileidžia. Bet jei šitai patirs pralaimėjimą ir Europa atsisakys aukotis vardan vienos galios diktato įsitvirtinimo ar, sakysim, Rusija ims ir pasiduos, tai jos bus paprasčiausia nereikalingos.
Aišku, jei mes tikrai „turime pirmumo teisę“, o ne „privalome“. Sutartis – komercinė paslaptis. O jei ten „privalome“? Tada bus taip kaip su „Mažeikių nafta“.
Gal todėl mūsų valdantieji savo veiksmais užsienio politikoje taip stengiasi, kiek leidžia jų menkos jėgos, įtakoti įtampos Ukrainoje tęstinumą, kas neišvengiamai, anksčiau ar vėliau, turėtų atvesti į išsvajotą „geležinės uždangos“ nusileidimą pagal Rusijos pasienį. Kitaip gali patiems tekti mokėti. Ir stambiai. Labai stambiai. Bet juk tam ir egzistuoja kvailiai, kad apmokėtų kitų avantiūras. Elementaru.
