Spalio 18 dieną Europą pasiekė netikėta žinia: JAV įvedė pirmines sankcijas… Vengrijai. Tiksliau, uždraudė atvykti į JAV daliai Premjero Orbano aplinkos žmonių, valstybinės mokesčių inspekcijos kai kuriems pareigūnams ir net atskiriems stambiems verslininkams. Jūs ką nors suprantate? Aš – nelabai.
Vengrija – ES ir NATO šalis, niekas neabejoja jos demokratiškumu, kaip niekas šios valstybės nekaltina kokiais nors žmogaus teisės pažeidimais, o Premjeras – laisvais visuotiniais rinkimais laimėjusios partijos lyderis. Tai kokia čia velniava? Ir tada prisiminiau rugsėjo mėnesį pasirodžiusį grupės Lietuvos seimūnų atvirą laišką Vengrijos Premjerui.
Atrodė keista, nes dar taip neseniai Lietuvos konservatoriai giedojo ditirambus šiam užsienio politiniam veikėjui, statė vienon greton su tokiu „žymiu disedentu“ kaip Landsbergis, įvardindami juos abu vienais iškiliausių Europos politinių veikėjų.
Prabėgo metai, pasikeitė geopolitinė situacija Europoje ir dabartiniai Vengrijos Premjero prieštaravimai šiandienos ES veiksmamas Rusijos atžvilgiu sukėlė mūsų konservatoriškoje aplinkoje neigiamą ir net smerktiną pastarojo vertinimą. Šitiems akliems amerikietiškoje globoje išaugintiems vietinės mūsų politikos kačiukamas tapo nepriimtinas, nesuprantamas ir net smerktinas Vengrijos Premjero savitas požiūris.
Realiai premjeras Orbanas tada nieko nepasakė, kas nebūtų žinoma bent kiek mąstančiam jo šalies ar net mūsų valstybės piliečiui. Jo pragmatizmas paremtas rūpesčiais ne tik apie savo valstybės tolimesnį vystymąsi, bet ir persmelktas nerimu dėl visos Europos ateities. Tai buvo absoliučiai logiškas politinis pareiškimas, nes Vengrijos Premjeras pirmiausiai privalo rūpintis Vengrijos ateitimi. Tai turi būti ir, matyt, yra svarbiausia jo politinė užduotis. Politiko, kuris vaikšto žeme, o ne skraido padebesiais, užduotis ir tikslas.
Būtent tokie veiksmai atitinka normalią patriotizmo sąvoką, kas mūsų konservatoriams, kurie jau seniai iš patriotų virto primityviais nacionalistais ir patriotizmą beveik pakeitė nacizmu, kuriems svarbiau ne savo tautos, savo valstybės likimas, o kitos tautos žeminimas ir niekinimas, Premjero Orbano veiksmai lieka už supratimo ribos.
Beje, tokias pažiūras išreiškia ne tik Vengrijos, bet ir Čekijos bei Slovakijos Premjerai. Apie pastaruosius linksmama kol kas nutylėti, o vengriškam kertama iš peties.
Tiek to, visą tą laišką buvo galima priimti su tam tikrais pajuokavimais ar net švelnia pašaipa bei numoti ranka, kas ir įvyko, tik toje rašliavoje galima įžvelgti perdėto puikavimosi savimi, absoliutaus negebėjimo arba nenorėjimo suprasti niūdienos realių geopolitinių aktualijų ir jų tikrųjų priežasčių, kas taip būdinga daugeliui „kreždučių”.
Aišku, menkos grupelės lietuviškų seimūnų viešas laiškas – tuščias burnos aušinimas ir tik pačių savęs susireikšminimas, bet JAV sankcijos – tai visai kas kita. Tai jau rimta. Iš to galima manyti, kad Europos Sąjungoje bręsta prieštaravimai.
Atvirai sakant, to ir reikėjo laukti. Juk dar spalio 3 dieną JAV viceprezidentas, su kuriuo visai neseniai savo vizito į JAV metu susitiko ir mūsų Premjeras, viešai ir aiškiai pasakė: „Tiesa ta, kad jie nenorėjo šito daryti. Bet pasinaudodamas JAV lyderiavimu, JAV Prezidentas privertė paklusti. Dažnai, tiesiog darydamas milžinišką spaudimą Europai, kad ši išsitiestų ir prisiimtų sau ekonominį smūgį,priimdama sankcijas.”
O štai viceprezidentas Bidenas Harvardo universitėte: „Nuo pat pradžių sankcijos prieš Rusiją – tai mūsų inciatyva. Europiečiai skeptiškai į tai žiūrėjo. Reikėjo įkalbėti. Kai to nepakako, į „mūšį” buvo mesta sunkioji artilerija – Prezidentas. Jis net buvo priverstas Europą pastatyti į nepatogią padėtį.”
Nebūkime naivūs, dauguma aiškiai suprantame, kad tokie ES valstybių „įkalbinėjimai” vyksta nuolat, bet apie juos garsiai netauškiama ir nesigiriama, o šį kartą „lyderio draugiški patarimai” įgavo viešą atspalvį, nes, matyt, buvo susidurta su ypač atkakliu pasipriešinimu.
Kalbėkime atvirai: ekonominės sankcijos šaliai, su kuria metinė prekybos apyvarta didesnė nei 400 milijardų, ir sankcijų įvedėjams, kai kurių ekonomistų paskaičiavimais, gali kainuoti apie 125 – 137 milijardus per metus – ES sukels nemenkus sunkumus.
Mūsuose ir kai kuriose kitose Europos valstybėse garsiai raminama, kad šios sankcijos nebus ypač sunki našta, nes dalinai jos bus kompensuojamos iš bendro ES biudžeto. Deja, bet kompensacijos negali pašalinti to nusivylimo, kai tavo pagaminta produkcija tampa niekam nereikalinga, kad vietoj darbo užmokesčio daliai žmonių teks tenkintis socialinėmis išmokomis, kad valstybių biudžetai neteks dalies savo pajamų, o išlaidos vis vien padidės ir rezultate valstybėms teks ištiesti ranką bei dar labiau padidinti skolų naštą.
Tačiau visa tai yra tik emociniai pasvarstymai. Dabartiniame pasaulyje eilinis žmogėnas – tik darbo jėga, o darbo jėga – viena nors ir svarbių, bet tik sudedamų kapitalizmo sistemos dalių.
Tiesą pasakius, jei ši dalis buvo labai įtakinga sistemai XIX amžiaus pabaigoje ir beveik visą XX amžių, tai šiandien ji jau dalinai virto problema. Globaliam kapitalui sukelianti vis didesnį galvos skausmą. Taip, ji – labai svarbi taip vadinamos rinkos dalis, bet paslaptis ta, kad žmonija gali vystytis ir be šios ekonomistų sukurtos teorijos. Būtent ši teorija yra kapitalizmo kertinis akmuo, jo prisitaikymo esamoms sąlygoms ir globalaus kapitalo – saujalės žmonių veiksmų viešas pateisinimas. Tiek to, ne apie kapitalizmą kaip reškinį šis rašinys.
Taigi, aiškiai galime įžvelgti ES egzistuojančius nesutarimus ir JAV baigiančią išsekti kantrybę, kuri vis labiau tampa akivaizdžia net viešai nebeslepiant pastangų diktuoti Europai savas salygas bei priversti ją paklusti. Kodėl? Europai, kuri iki šiol tebeįvardijama kaip svarbiausia Amerikos sąjungininkė? O su sąjungininke jau net nebesislapstant elgiamasi kaip su satelitu, kaip su eiline kolonija. Kas verčia JAV nusimesti kaukę ir viešai demonstruoti savo veidą?
Laikas. Laikas, kuris jau tiksi ne jos, kaip globalizacijos centro, kaip globalaus lyderio, naudai. Be kardinalių pokyčių, be labai rimtų ir svarbių globalių sprendimų dominavimo nebeišlaikyti. Tačiau bet kuris sprendimas neišvengiamai bus skausmingas. Imperijos paprastai žlunga todėl, kad jos pačios savo dominavimo tam tikroje erdvėje metu sukuria tokius aplinkos pokyčius, kurie nebetelpa į įprastus geopolitinius jų rėmus ir reikalauja pokyčių pačios imperijos mąstyme bei veikime, o ši negali to padaryti dėl perdėto vidinio konservatoriškumo. Tuo labiau, jei ji remiasi iki gyvo kaulo įsiėdusia ideologija – kokiu nors mesijizmu.
B.d.
