Devyniasdešimtieji Donbaso žmonėms paliko baimę, kad praeitis gali sugrįžti. Kad jie vėl maitintis vien tik kruopomis ir džiovins džiuvėsėlius.
1998 metais aš šachtoje dirbau meistru ir keturis mėnesiui negavau atlyginimo. Tai buvo laikas, kada virtuvės lentynoje nors kamuolį varinėk, o į darbą nešdavausi tokį savotišką „davinį“ – liesą kvietinę košę „Ramos“ indelyje. Nebuvo net duonos. Aš sėdėjau šachtoje, juodame gabale, ir arbatiniu šaukšteliu valgiau košę. Lempos šviesoje matėsi tik mano dėžutė su neskaniu ir pasibjaurėtinu maistu, o aplink buvo gili tamsa. Beviltiškumo jausmas. Gyvenimo akligatvis.
Po to išmokėdavo po 3-5-10 proc. atlyginimo – užteko lygiai tiek, kad nepakratytume kojų. Algų skolas įšaldė, paprasčiausiai pasakė – užmirškite. O po to „mokėjo“ maišeliais su miltais, cukrumi, kruopomis.
Tie bado, liesi metai paliko Donbaso gyventojų širdyse baimę dėl ateities.
Badas – tai ne tik skirtumas tarp jausmo: sotus tu ar ne? Tai psichologinė trauma, žaizda „dūšioje“, kuri niekada neužgyja – tik nustoja kraujuoti.
Galima sakyti, kad ne karas atskiria žmogų nuo žmoniškumo, nes juk net susidūrimų metu kariai dažnai pasiaukoja, kad išgelbėtų draugus. Sąmoningas pasiaukojimas – savybė, būdinga tik žmogui. Ir ne liga atima iš žmogaus žmogiškumo jausmą: net kentėdami mes galime mylėti.
Būtent badas – pasiutęs, laukinis – naikina žmoguje žmogų. Būtent ūmaus mitybos poreikio tenkinimo metu padaromi absurdiškiausi ir žiauriausi poelgiai. Bado baimė yra mūsų dvasiniame kode, nes tai yra baimė prarasti save ir savo žmogiškąją formą.
Pas mano močiutę, išgyvenusią 1930-1940 badmetį, tvarte visada buvo medinė skrynia – ten buvo saugojami konservai, druska, cukrus. Net gana sočiais sąstingio metais.
Devyniasdešimtieji Donbaso žmonėms paliko baimę, kad praeitis gali sugrįžti. Kad jie vėl pastoviai badaus, maitinsis vien tik kruopomis ir džiovins džiuvėsius. Tai baimė, kad ateitis neateis. Kad laikas vaikščios kažkur aplinkui, o jiems reikės vėl kentėti ir badauti.
Mano giminaitė Maidano pradžioje sakė, kad jos pensija – 800 grivinų, tačiau ji bijo, kad dėl įvykių šalyje nustos mokėti ir tuos grašius. Pagal vietos TV ir regioninių TV pranešimus, taip ir turėjo įvykti. „Neįsiūbuokite valties“, sako mūsų rytų kaimynas. Taip pat mes galvojome ir Donbase.
Tačiau kai situacija Kijeve įgavo naujus atspalvius – „Dangiškoji šimtinė“, pirmos mirtys – Donbasas nesuprato, kam visa tai. Baimė pagimdė nesupratimą to, kas vyksta. Niekas nebandė jiems paaiškinti, kodėl reikalinga revoliucija, prie ko tai prives. Dėl nesupratimo įvyko atmetimas – tu nesupranti, vadinasi, svetimas. O kaip elgiamasi su svetimais, kurie triukšmauja? Teisingai, parodo agresiją. „Maidaniečių“ išpuoliai Donbaso pusėn buvo vis garsesni. Tačiau net ir tuomet Kijevas į tai neatkreipė dėmesio. Viktoras Janukovyčius pabėgo, valdžia pateko į rankas pasimetusios opozicijos, kuri dalinosi portfelius, bet nėjo su atvirais paaiškinimais į žmones.
Tuo metu agresijos ugnis Donbase plieskėsi vis ryškiau ir tą liepsną jau buvo sunku užgesinti. Ir tada atėjo neapykanta – aukščiausias atmetimo taškas. Maidanas, Kijevas, „maidaniečiai“, „ukropai“, Ukraina – visa tai, kiekvienas apibrėžimas, veiksmas, detalė – viskas perleista per siaurą neapykantos grūdelį. Ir atėjo Putinas. Ir prasidėjo karas. Kas buvo toliau – žinote.
Tačiau problema tai, kad proukrainietiški piliečiai iki šiol mato tik viršūnėles, bet nemato šaknelių. Ukraina mato Donbaso neapykantą ir agresiją, tačiau nesupranta, kad to šaknys – baimėje dėl ateities. Tie, kurie save vadina patriotais, pravardžiuoja rytų gyventojus „vatnikais“, „galvijais“ ir t.t. O kai kurie sako, kad donbasiečių dėka supranta, kad jie yra „galvijai“, ir keičiasi. Tai – klaidinimas. Abiejų pusių neapykantos retorika neatneš nieko, išskyrus sustiprėjusį supriešinimą.
O juk reikia būti aukščiau šito. Laimi tas, kuris protingesnis.
Mano giminės nuolat dvejoja: ar jiems būti Lugansko liaudies respublikoje, ar Ukrainoje. Jie ieško pasitikėjimo. Jiems svetimas rusiškas pasaulis. Svetima ukrainietiška nacionalinė idėja. Ir su jais reikia kalbėti kitokia kalba – saugumo ir ekonominio stabilumo kalba. Reikia kalbėti, kad „Novorusija“ – tai dugnas, baisesnis negu 1990-ieji. Kalbėti ramiai, ne isteriškai ir be įžeidinėjimų – pagrįstai ir priimtinai.
Donbasas nori ne to, kad jį išklausytų, bet kam jam pasakytų svarbius ir reikalingus žodžius, suteiktų viltį dėl ateities, dėl rytojaus, dėl galimybės gyventi.
Maksim Budčenko
Pagal užsienio spaudą
