Dėl Ukrainos krizės santykiai tarp Rusijos ir ES pasiekė žemiausią tašką nuo Šaltojo karo laikų. Tačiau, nepaisant tarpusavio rietenų ir vienakrypčių konfliktų, Rusijai ir ES vis dar reikia vienai kitos: Europa šildosi rusiškomis dujomis, o Rusija savo ruožtu turi pajamų.
Todėl, artėjant žiemai ir Rusijos kapitalo nutekėjimui pasiekus pavojingą lygį, Rusija ir ES ateityje turėtų suartėti, rašo „The Conversation“.
„Gazprom“ yra vienintelis rusiškų gamtinių dujų tiekėjas į Europą. 2013 metais jis eksportavo 161,5 milijardų kubinių metrų (bcm) dujų į likusį žemyną (didžiausi gavėjai – Vokietija, Turkija ir Italija). Tai sudaro maždaug 30 proc. Europos vartotojų rinkos. O tai savo ruožtu reiškia, kad Europos vartotojai yra atsakingi už maždaug 40 proc. „Gazprom“ metinių pajamų.
Šiuo metu Rusija eksportuoja dujas į Europą penkiais maršrutais: per Ukrainą (aprūpina Slovakiją, Čekiją, Vengriją, patiekia į Vakarų Europą, o taip pat į pietryčių Europą ir Turkiją); per Baltarusiją į Baltijos šalis, Lenkiją ir Vokietiją; per „Blue Stream“ dujotiekį tiesiai į Turkiją; ir per „Nord Stream“ dujotiekį tiesiai į Vokietiją ir Suomiją.
Abi pusės – Rusija ir ES – yra nepriklausomos ir turi apjungti bendrą veiksmų planą bendradarbiavimui, kad uždirbtų, laimėtų iš tarpusavio santykių. Tačiau šalių priklausomybės – skirtingos. Dauguma Rytų Europos tautų priklauso nuo rusiškų dujų, kai tuo tarpu kitos, pvz., Ispanija, Portugalija, Airija ar Danija, visai jų neimportuoja, pažymi „The Conversation“.
Pavojingiausia yra toms šalims, kurios visiškai priklauso nuo rusiškų dujų importo per Ukrainą. Ypatingai didelis pavojus – Bulgarijai. Ji turi labai mažą dujų rezervą (5 bcm, 2010 m. statistikos duomenimis) ir importuoja 94 proc. savo ūkio reikmėms, turi labai nedideles saugyklas, ir visiškai yra priklausoma nuo rusiškų dujų importo per Ukrainą. Moldova taip pat yra labai pažeidžiama.
Po dujų tiekimo sutrikimų iš Rusijos 2006 ir 2009 metais, ES išsikėlė tikslą – atsijungti nuo rusiškų dujų. Jungtys tarp nacionalinių dujų tinklų buvo sukurtos tam, kad šalys turėtų atsarginį planą, jeigu vėl kiltų kokie sutrikimai.
Rusiją buvo siekiama pakeisti naujais dujų tiekėjais. 2013 metais Europa importavo 48,5 bcm gamtinių dujų iš Vakarų Afrikos, 13 bcm – iš Irano ir Azerbaidžano, ir 46 bcm suskystintų dujų (LNG), daugiausia iš Kataro.
Tačiau net ir sudėjus visus tuos skaičius kartu, Europai dujų vis tiek neužtenka -vien tik „Gazprom“ šiais metais planuoja Europai parduoti 157 bcm dujų, pažymi „The Conversation“.
Visi nauji Europos energetinio aprūpinimo variantai turi savų problemų. JAV didžiuliai skalūninių dujų rezervai gali baigtis bešildant Europos namus, tuo pačiu abiejose kontinentų pusėse turi būti pastatyti LNG terminalai, kad per Atlantą būtų galima transportuoti didžiulius kiekius. Panašu, kad artimiausioje ateityje tas neįvyks. Tai reiškia didžiules išlaidas į investicijas, kurios būtų perkeltos ant Europos vartotojų ir pramonininkų pečių – ES gali nepatikti Rusija, bet ES vis dar patinka pigi jos energija.
Dujos iš Afrikos ir Viduržemio jūros galėtų padėti, bet tam reikėtų milijardų naujiems gręžiniams, perdirbimui, uostams ir saugumui.
Pasiūlymas tiekti dujas iš Vidurio Rytų ir Kaspijos jūros regiono į Europą per Turkiją taps realybe iki 2018-2020. Šis pietinis koridorius yra dar vienas variantas, tačiau vėlgi – tam reikia įveikti daug logistikos ir saugumo kliūčių.
Iš tiesų Europos pasirinkimas yra ribotas. Įvairesnis tiekimas – vis dar tolima perspektyva. ES tiekimo sutartys yra ilgalaikės ir tai neleidžia daryti trumpalaikių pokyčių, kuriuos gali lemti politiniai veiksniai – Rusija garantuoja stabilius dujų pardavimus mažiausiai iki 2022 metų, pažymi „The Conversation“.
Atskiros šalys ne daug ką pačios gali padaryti, kadangi 1998 ES direktyva sumažino nacionalinių vyriausybių galias. Pvz., Italija negalėtų staiga pasirašyti didžiulę sutartį su Namibija, prieš tai nesikreipus į ES kanalus.
Po TSRS žlugimo, Rusija pati panoro diversifikuoti savo eksportą, sumažindama jo priklausomybę nuo dujų tiekimo per Ukrainą. Dėka naujų vamzdynų per Baltarusiją ir Juodosios jūros dugnu tai jau vyksta: 1990 metais maždaug 90 proc. dujų iš Rusijos į Europą buvo eksportuojama Ukrainos vamzdynais, 2007 m. – sumažėjo iki 70 proc. , o 2013 m. – iki 50 proc. Kai „South Stream“ dujotiekis per Bulgariją bus pastatytas, eksportas per Ukrainą dar labiau sumažės, tačiau vis tiek išliks reikšmingas.
Akivaizdu, kad Rusijos ilgalaikis sprendimas yra surasti alternatyvius dujų pirkėjus kitose pasaulio vietose. Tai paaiškina nesenus Rusijos ir Kinijos energetinius sandorius.
Vis dėlto Europa vis dar reikalauja daugiau energijos, negu besiformuojančios ekonomikos, ir ji turi geresnius ryšius su Rusija. Šiuo metu, nepaisant Rusijos pastangų, Europa yra pagrindinis „Gazpromo“ pajamų ir pelno šaltinis. Todėl vargu, ar Rusija artimiausiu laiku atsijungs nuo eurų ir dolerių, rašo „The Conversation“.
Parengė Vėtra Radavičiūtė
