Europos Sąjungai daugiau nebevadovauja politikai, turintys elementarių istorijos žinių, blaiviai vertinantys globaliąją tikrovę bei suvokiantys savo ilgalaikius interesus. Jei norite įrodymų, – tai sankcijos, kurios buvo pritaikytos Rusijai, siekiant ją nubausti.
Žiniasklaidos priemonės palaiko tą beprotybę. Jei kokie nors politikai laikydavosi kitokios nuomonės arba jiems kildavo abejonių, tai žiniasklaidos priemonės pasirūpindavo jų kompromitavimu.
Tikrovės matymas ES daugiausiai būdavo formuojamas per tragiško įvykio su Malaizijos lėktuvu bei siaubingos jo keleivių žūties nušvietimo laikraščiuose ir TV kanaluose prizmę. Buvo kopijuojamas anglų bei amerikiečių žiniasklaidos priemonių požiūris. Naujienos būdavo pateikiamos remiantis nepagrįstais įtarimais bei kaltinimais.
Įtakingieji leidiniai, antai – anglų „Financial Times” bei olandų „NRC Handelsbad”, kuriame aš 16 metų išdirbau korespondentu Rytų bei Pietryčių Azijoje, ne tik pasigaudavo anglų – amerikiečių žiniasklaidos skelbtas žinias, bet ir privesdavo visa tai iki beprotiškų išvadų.
Šie apsišaukėliški žiniasklaidos ekspertai bei leidėjai nuėjo taip toli, kad aš jau negaliu prisiminti panašios isterijos spaudoje, per kurią yra siekiama politinių tikslų. Itin iššaukiantis pavyzdys – 2014-jų metų liepos 26 dieną laikraštyje „Economist Magazine” paskelbtas straipsnis, nukreiptas prieš Putiną. Šis straipsnis buvo parašytas Šekspyro personažo – karaliaus Genricho Penktojo, raginusio savo karines pajėgas imt Aginkurą per puolimą prieš Prancūziją, stiliumi.
Bendrų Europos žiniasklaidai priemonių nebuvimas
Nėra nei laikraščių, nei kitokių žiniasklaidos priemonių, kurios būtų prieinamos visoms ES šalims bei kuriose politika besidomintys europiečiai galėtų pagvildenti svarbiausias tarptautines problemas. Tie, kas domisi politika, dažniausiai skaito „New York Times” arba „Financial Times”. Klausimų bei atsakymų, liečiančių geopolitines problemas, formavimas priklauso nuo to, ką Niujorke bei Londone esantys vyriausieji redaktoriai laiko svarbiausiu.
Kiek kitokių nuomonių galima rasti „Der Spiegel”, „de Frankfurter”, „Allgemeine Zeitung” bei „Handesblatt”. Bet visa tai yra Vokietijos leidiniai. Mes nematome Europos žiniasklaidos priemonių, kur būtų gvildenami pasaulinės politikos klausimai, turintys įtakos pačios ES interesams.
Olandijos visuomenė, anksčiau ramiai žvelgusi į pasaulio įvykius, buvo šiurkščiai pažadinta savo 193-jų tėvynainių ( kartu su 105-iomis aukomis iš kitų šalių) žūtimi, kai buvo numuštas lėktuvas.
Olandijos žiniasklaida be jokių svyravimų, ir pagal Amerikos nurodymą, parodė pirštu į Rusiją.
Tendencinga interpretacija, nesant jokių įrodymų
Bet koks kitoks įvykių aiškinimas, kuriame nebūtų kaltinimų Rusijos prezidentui, buvo nepriimtinas. Tuo tarpu Olandijos žiniasklaida ėjo prieš savo šalies ministrų kabineto pirmininko liniją. Premjerui buvo daromas pastebimas spaudimas, kad jis eitų ta pačia kryptimi. Tačiau jis reikalavo sulaukti tyrimo, kaip viskas vyko iš tikrųjų, baigties.
TV programos, kurias aš matydavau iš karto po katastrofos, kviesdavosi pasisakyti neokonservatorių bei prieš Rusiją nusiteikusių jėgų atstovus, kurie pateikdavo supainiotą įvykių vaizdą bei sukeldavo visuomenei šoką.
Nyderlandų užsienio politikos ekspertas paaiškino, jog Užsienio reikalų ministras bei jo pavaduotojas negali nuvykti į katastrofos vietą (kaip tai padarė Malaizijos atstovai), kad susigrąžintų žuvusiųjų olandų palaikus, nes tai esą taps netiesioginiu „separatistų” diplomatinio statuso pripažinimu.
O kai ES vienbalsiai pripažįsta režimą, įsigalėjusį per amerikiečių kišimąsi į valstybės reikalus, tuomet jie jaučiasi visiškai įsitekę diplomatijos rėmuose.
Aplinkinių vietovių gyventojai bei kovotojai prieš Kijevo chuntą, apsilankę katastrofos vietoje, per vaizdelį „You Tube” buvo pateikti kaip nusikaltėliai, atsisakiusieji bendradarbiavimo. Daugeliui žiūrovų tai irgi tapo jų kaltės įrodymu.
Tai buvo šiek tiek pakeista vėlesniais tikrų žurnalistų pranešimais, kuomet buvo parodyti sukrėsti bei giliai susirūpinę vietos gyventojai. Neatitikimas prieš tai parodytam „vaizdeliui” taip ir nebuvo paaiškintas. Nebuvo jokios objektyvios analizės.
Visi kaltinimai prieš šiuos žmones nepalikdavo vietos apmąstymui tų priežasčių, dėl kurių jie kilo į kovą. Tendencingosios Twitter bei You Tube „naujienos” tapo pagrindu oficialiam Nyderlandų pasipiktinimui Rytų ukrainiečiais.
Tokiu būdu susidarė bendra nuomonė, jog reikia ką nors daryti, kad būtų atkurtas teisingumas. Įsigalėjusio nusiteikimo buvo prieita, rodant žuvusiųjų palaikų pargabenimą namo (dalyvaujant Malaizijos atstovams),- gedulingą bei iškilią ceremoniją.
Aš niekur neišvydau net užuominų į tai, jog pilietinį karą sukėlusi krizė buvo pradėta neokonservatorių bei R2P fanatikų (Responsibility to Protest ) iš JAV Užsienio reikalų ministerijos ir Baltųjų rūmų, gavusių tokią galimybę prezidento Obamos dėka.
Olandijos žiniasklaida žino, jog katastrofa buvo paversta politiniu futbolu, pasitarnaujant JAV Baltųjų rūmų bei Valstybės departamento siekiams.
Putinas galimai buvo teisus, kalbėdamas, jog šios katastrofos galėjo ir nebūti, jei būtų priimti pasiūlymai nedelsiant nutraukti ugnį. Bet juk būtent Kijevas 2014-jų birželio 10-ją pažeidė sutartį dėl ugnies nutraukimo pilietiniame kare su rusakalbiais ukrainiečiais.
Tie žmonės nenorėjo, kad jiems vadovautų kriminalas, Ukrainos nacių palikuonys bei oligarchai, gulėdavę viename patale su ES bei Tarptautiniu valiutos fondu (TVF).
Šie vadinamieji „teroristai” sureagavo į etninio valymo operacijos pradžią, į nepaliaujamus bombardavimus bei žvėriškumus. Juk virš trisdešimt ukrainiečių buvo Ukrainos karinių pajėgų gyvi sudeginti, tačiau apie tai beveik neužsimindavo Europos žiniasklaida.
Penki milijardai dolerių politiniam destabilizavimui
Aišku, mažai tikėtina, jog JAV nevyriausybinės organizacijos, anot oficialių pranešimų, išleidusios 5 milijardus dolerių politiniam destabilizavimui, nulėmusiam 2014-jų metų vasario perversmą Kijeve, netikėtai dingtų iš Ukrainos. Taip pat mažai tikėtina, jog amerikiečių karo patarėjai bei specializuotieji kariniai daliniai pasyviai lauktų, kai tuo tarpu Kijevo kariškiai bei milicija kurtų pilietinio karo strategiją.
Tie nauji „blogieji berniukai” formuoja režimą, išgyvenantį Vašingtono, ES, bei TVF finansinių injekcijų dėka. Mums visiems yra žinoma, jog Vašingtonas skatina masines žudynes pilietiniame kare, kurį jis pats ir inicijavo.
Vašingtonas nuolat išlošia propagandiniame kare prieš savo priešininkus, atsisakančius žaisti pagal JAV taisykles bei prieštaraujančius tam, kuo mus nori priverst tikėti dauguma žiniasklaidos priemonių. Vašingtonas vieną po kitos siunčia propagandines bangas, idant sukurtų vaizdą, esą Putinas, būdamas užvaldytas nacionalizmo idėjų bei susirūpinęs dėl tarybinės imperijos žlugimo, vis mėgina sugrąžinti Rusijai ankstesnes sienas.
Dar labiau į avantiūras linkę apsišaukėliški ekspertai karštligiškai-neokonservatoriškai tvirtina, jog Rusija siekia Vakarų apsupties.
Europiečiams yra diegiama, esą Putinas atmeta bet kokius diplomatinius žingsnius, nors jis kaip tik ir siekia jų. Ši aktyvi propaganda formuoja įspūdį, jog visa tai vyksta ne Vašingtono dėka, o vien tik todėl, kad Putinas yra toks pavojingas bei radikalus politikas. Kiekvienas, kas tik turi tokią liniją atitinkantį požiūrį, yra Nyderlandų vyriausiųjų redaktorių laukiamas išskėstomis rankomis.
Be abejo, Rusija taipogi veda savo propagandinį karą. Tačiau tikriems žurnalistams nėra sudėtinga išanalizuoti prieštaringą propagandą, bei įvertinti, kiek joje tūno melo ar tiesos. Tokius mėginimus rasti tiesą aš tam tikra prasme regiu tik Vokietijoje.
Karelas van Volferenas
Vertė Sergejus Sokolovas
B.d.
