Latvijos prisiekusysis advokatas Oskars Rode abejoja, ar šiandien Konstantinas Nikulinas Medininkų byloje būtų įkalintas iki gyvos galvos, jeigu Latvijos teisėsauga, paskyrusi Konstantinui Nikulinui liudininkų apsaugos programą ir pagal ją pakeitusi pavardę į Michailovo, būtų nenuslėpusi K.Nikulino nuo Lietuvos teisėsaugos ir leidusi jai susitikti bei apsiklausti, kaip ir kitus buvusius Rygos omonininkus. „Tų asmenų, su kuriais Lietuvos pareigūnams pavyko susitikti ir pasikalbėti Latvijoje, atžvilgiu joks baudžiamasis persekiojimas nevyksta“, – pažymėjo Oskars Rode. Tuo tarpu Konstantino Nikulino atžvilgiu, advokato nuomone, vyksta tikrų tikriausias „bezpredelas“.
Apie tai, kokiais įrodymais pagrįsta Medininkų byla, kokia ten painiava dėl K.Nikulino pavardės ir kokios juodos dėmės sutepė Latvijos teisėsaugos mundurą, kalbamės su Latvijos prisiekusiuoju advokatu Oskars Rode.
-Gerbiamas advokate, rugsėjo pradžioje Lietuvoje kilo skandalas: Rusijos Užsienio reikalų ministerija pareiškė rimtą susirūpinimą „dėl neleistinos situacijos, susiklosčiusios ties K. Nikulinu – Rusijos piliečiu, laikomu Lietuvos kalėjime pagal kaltinimą dėl Medininkų muitinės posto sušaudymo 1991 metais.“ Tačiau iš Latvijos jis Lietuvai 2008 metais buvo perduotas kaip Latvijos pilietis Konstantins Michailovs. Ir nuteistas pirmos apygardos teismo Medininkų byloje kaip Latvijos pilietis Konstantinas Michailovas. Gal jūs galėtumėte paaiškinti, kokia čia painiava su ta K.Nikulino pavarde ir pilietybe?
-Pilietybių ir pavardžių klausimas iškilo dar Konstantino sulaikymo metu. 2007 metų lapkričio 30 dieną, kada Latvijoje, Rygos centrinio rajono teisme buvo sprendžiamas jo sulaikymo klausimas, jau tada aš kėliau klausimą: jeigu Lietuva reikalauja išduoti Konstantiną Nikuliną, kodėl suole, kur sėdi sulaikytas asmuo, yra Konstantinas Michailovs? Kodėl tokie neatitikimai? Į tai man buvo atsakyta: pirštų antspaudai abiejų asmenų – tiek Nikulino, tiek Michailovo – sutampa, tai vienas ir tas pats asmuo.
Aš žinojau, kad iš esmės tai yra vienas ir tas pats asmuo, tačiau mane domino, kaip tai legalizuojasi, jeigu reikalaujama išduoti Nikuliną, o išduodamas Michailovas. Į šį klausimą man nebuvo atsakyta.
2009 metais Konstantino gynėjai Vilniaus apygardos teisme taip pat kėlė klausimą: tai ką gi teisia – Nikuliną ar Michailovą? Sakė, kad šitą klausimą būtina išsiaiškinti, jog būtų nustatytas ir priimtas teisingas nuosprendis konkrečiam asmeniui. Tačiau teismas taip pat paaiškino, kad teismui jokių abejonių, jog tai skirtingi asmenys, nėra, kad teismas įsitikinęs, jog tai vienas ir tas pats asmuo, taigi, teisia tinkamą asmenį.
Tačiau klausimas: ką iš tiesų teisia – Konstantiną Nikuliną ar Latvijos pilietį Konstantiną Michailovą, o, kaip galiausiai paaiškėjo, Rusijos pilietį Nikuliną, – iki galo taip ir nebuvo išsiaiškintas.
Šiuo momentu vienintelis dalykas, ką aš, remdamasis kompetentingais organais iš Latvijos – Generaline prokuratūra, galiu pasakyti: Konstantinas nėra Latvijos pilietis Michailovas. Tokį atsakymą iš Latvijos Generalinės prokuratūros turi Konstantinas.
-Nuo kada ne Latvijos pilietis?
-Tai gana įdomus klausimas. Kaip rašoma Latvijos Generalinės prokuratūros atsakyme, tai atsitiko 2003 m. gegužės 27 d. – tą dieną jam buvo nutraukta liudininkų apsaugos programa ir nuo to laiko jis nelaikomas Latvijos piliečiu.
Tačiau, kaip mes žinome, iki 2007 metų jis buvo Michailovas, jį sulaikė kaip Michailovą, areštą jam skyrė kaip Michailovui ir galų gale čia, Lietuvoje, jis nuteistas irgi kaip Michailovas.
Kaip Michailovas jis gavo ir naudojosi vairuotoju pažymėjimu, kaip Michailovas jis kandidatavo į Europos Parlamentą, kaip Michailovui jam buvo išduotas nuolatinis leidimas nešiotis ginklą. Kaip Michailovas jis dirbo, kreditus banke gavo irgi kaip Michailovas.
Tačiau, kaip paaiškėjo, nuo 2003 metų jis visai ne Michailovas.
Taigi, ar tokio asmens atžvilgiu gali būti laikomas teisingu nuosprendis, jeigu niekas nežino, ką nuteisė?
-Gaunasi, kad Vilniaus apygardos teismas nuteisė neegzistuojantį asmenį? Nes Rusijos Federacija pateikė Lietuvos Užsienio reikalų ministerijai Konstantino Nikulino paso kopiją – pasirodo, K.Nikulinas yra RF pilietis… nuo 1993 metų gruodžio 24 d. O Konstantinas Michailovas – tik priedanginė tapatybė, kuri jam buvo suteikta Latvijoje pagal liudininkų apsaugos programą?
-Michailovo pavardę jis gavo pagal liudininkų apsaugos programą ir ta pavarde naudojosi iki pat jo sulaikymo. Visur jis figūruoja kaip Konstantinas Michailovas, buvęs Nikulinas.
Ir tai iš esmės parodo visą šitos situacijos cinizmą: kad Lietuvos teisingumui nesvarbu, ką jie teisia, bet svarbiausia – ką nors nuteisti už kokius nors veiksmus. Man tai atrodo tragiška.
Kas ką nuo ko nuslėpė?
-Gal galite plačiau papasakoti apie tai, kaip K.Nikulinas tapo liudytoju rezonansinėje nužudymo byloje ir dėl ko jam buvo pritaikyta liudytojų apsaugos programa bei pakeista pavardė? Nes Lietuvoje, pavyzdžiui, teisėsauga aiškino, esą K.Nikulinas pavardę pasikeitė dėl to, kad slapstėsi nuo Lietuvos teisėsaugos Medininkų byloje. Tačiau tas faktas apie jam paskirtą liudininkų apsaugos programą čia buvo nutylėtas.
-Latvijoje asmuo, kuris turi galiojantį teistumą, negali pakeisti pavardės. Įstatymai to paprasčiausiai neleidžia: kad žmogus negalėtų paslėpti savo praeities.
Nikulinas nekeitė pavardės dėl to, kad pasislėptų nuo Lietuvos teisingumo. Jis net 2007 metų pavasarį buvo Lietuvoje – per Lietuvą vyko į Lenkiją. Ir tai man žinoma.
O dėl tos bylos, kurioje jam buvo pritaikyta liudytojų apsaugos programa, tai kažin, ar galėčiau detaliau papasakoti: toje byloje nesuteikiau Konstantinui jokios teisinės pagalbos, todėl smulkmenų nežinau. Žinau tiek, kiek jis yra pasakojęs: kad jis liudijo pagal tam tikrą nusikalstamą veiką, liudijo žinodamas, kad tai gali turėti rimtos įtakos jo interesams, ir valstybė nusprendė taip įvertinti jo veiksmus – jį apsaugoti, pritaikant jam liudytojų apsaugos programą.
Liudytojų apsaugos programa numato daugybę aspektų: asmens identifikacijos pakeitimas – tik vienas iš aspektų. Kiti aspektai gali būti ir fizinė asmens apsauga, ir finansinė parama – kad žmogus, pavyzdžiui, galėtų pakeisti gyvenamąją vietą.
Konstantinas su atitinkamomis kompetentingomis tarnybos sutarė, kad jo atžvilgiu bus imtąsi būtent tokių apsaugos priemonių – bus pakeista jo tapatybė.
Kalbant apie tai, ar Konstantinas slapstėsi nuo Lietuvos teisingumo, ar ne, jūs, kaip žurnalistai, galite užduoti tiek Lietuvos, tiek Latvijos tarnyboms labai nepatogius klausimus: kiek kartų ir kada Lietuvos tarnybos siuntė užklausimus į Latviją dėl Konstantino Nikulino ir kokius gaudavo atsakymus: ar nustatytas toks asmuo ir ar toks asmuo randasi Latvijoje?
Mano žiniomis, Lietuva kreipėsi į Latviją, prašydama surasti konkrečius asmenis – pasikalbėti. Ir prašė surasti ne vieną Konstantiną Nikuliną, bet ir kitus asmenis. Lietuvos teisėsaugai buvo sudarytos sąlygos susitikti su kai kuriais asmenimis Latvijoje. Tačiau dėl Konstantino Nikulino buvo duotas atsakymas, kad toks asmuo Latvijoje nenustatytas.
Aš manau, kad tai dar viena iš tragiškų situacijų ar sutapimų: tų asmenų, su kuriais Lietuvos pareigūnams pavyko susitikti ir pasikalbėti Latvijoje, atžvilgiu joks baudžiamasis persekiojimas nevyksta. Tačiau Konstantino Nikulino atžvilgiu, kurio atveju Latvijos tarnybos Lietuvos tarnyboms atrašė, kad tokio asmens nustatyti nepavyko ir kad tokio asmens Latvijoje nėra, baudžiamasis persekiojimas vyksta.
Tai kas tokiu atveju nuo ko slapstėsi ar kas ką nuo ko nuslėpė, klausimas jau ne Konstantinui.
Kelionė kaip priedangos operacija?
-Kodėl būtent K.Nikulinas pateko į mūsų teisėsaugos akiratį?
-Darbinė versija, kad Medininkų žudynėse dalyvavo Rygos OMON’as, atsirado jau pačioje pradžioje. Tačiau niekas iš Rygos OMON’o pareigūnų ir neslėpė, kad įvykio išvakarėse į Vilnių iš tiesų buvo atvykę Rygos omonininkai. Turbūt dėl to tokia darbinė versija ir egzistavo, ir tos versijos rezultatas dabar yra teisme.
Deja, mano nuomone, tai iki šiol tik ir likę kaip versija.
-Kokiomis aplinkybėmis Konstantinas Nikulinas Medininkų įvykių išvakarėse atsidūrė Lietuvoje? Beje, dar labai įdomus tas faktas, kad 1991 m. liepos 31 d. jis ryte drauge su kitais Rygos omonininkais buvo nuvežti į Vilniaus geležinkelio stotį, kur kelias valandas laukė traukinio, tarsi būtų reikėję, kad kuo daugiau žmonių juos pamatytų, kad būtų „apsišviesta“, jog tam tikru momentu jie tikrai buvo Lietuvoje… Tas faktas sukelia tam tikrų minčių.
-Taip, tą rytą jie buvo nuvežti į Vilniaus geležinkelio stotį, kad į Latviją grįžtų traukiniu. O į Lietuvą atvyko vykdydami Rygos OMON’o vado įsakymą – kad reikės lydėti iš Vilniaus į Rygą krovinį.
-Ir kas po to? Gavo įsakymą vykti į Vilnių parlydėti krovinio ir…?
-Atvyko ir liko miegoti, o Rygos OMON’o vadas ir dar keli grįžo į Rygą. O ryte buvo gautas Rygos OMON’o vado įsakymas grįžti atgal į Latviją. Be kokių nors paaiškinimų: reikės lydėti krovinį, nereikės. Statutinė struktūra, įsakymas gautas ir jis nebuvo svarstomas, o buvo vykdomas. Ir iš Vilniaus geležinkelio stoties Rygos omonininkai grįžo į Daugpilį, o iš ten – jau į Rygą.
-Tai čia labai panašu į priedangos operaciją…
-Aš galėčiau kelti tokią prielaidą, kad jų atvykimas galėjo būti specialiai suorganizuotas – jie čia pilnai „apsišvietė“, kad jie čia buvo. Ar tai buvo padaryta turint tikslą po to ant jų suversti kaltę, ar supainioti tyrimą, sunku pasakyti, tačiau to atmesti negaliu. Kadangi kolegų atvažiavimas į Vilniaus OMON’ą iš kito padalinio tikrai negalėjo būti nepastebėtas.
Tačiau vėlgi – ir tai mes galime matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos: Vilniaus OMON’as buvo sekamas, ir kažkokios grupės išvažiavimas naktį iš bazės negalėjo būti nepastebėtas. Jeigu sekimas buvo vykdomas, tai viskam tolimesniam turėjo būti pakankamai liudininkų. Kur jie? Byloje to nėra.
„Duokit žmogų, o straipsnį mes jam surasim“
-Tai kuo pagrįsti kaltinimui K.Nikulinui?
-Iš esmės, pagal liudininkų parodymus, kad tą naktį Rygos omonininkai buvo Vilniuje. Pagal parodymus asmens, kad jis tris jam nepažįstamus asmenis nuvežė į Medininkų pusę. Tačiau tarp tų trijų jam nepažįstamų asmenų jis Konstantino Nikulino negalėjo nurodyti. Jis Konstantino Nikulino apskritai nepažino – pasakė, kad tą žmogų mato apskritai pirmą kartą gyvenime. Tai yra, čia nėra net kokių nors abejonių, kad „aš neprisimenu, nežinau, ar tai jis“, bet jis labai aiškiai pasakė: „Šį žmogų aš matau pirmą kartą“.
Tačiau tyrimas ir pirmos instancijos teismas nusprendė, jog yra įrodyta, kad mažiausiai trys asmenys – ir konkrečiai kokie asmenys, buvo atvežti į Medininkus. Nors aš, tiesą sakant, nesuprantu, iš ko jie padarė tokias išvadas, kadangi pagal bylos medžiagą negalima nustatyti, kad į Medininkus buvo atvežti būtent Nikulinas ir dar du asmenys iš Rygos OMON’o. O toliau… Jokių įrodymų, kas vyko Medininkų muitinės punkte, apskritai byloje nėra!
Jeigu apie trijų nepažįstamų asmenų atvežimą kalba bent vienas žmogus, tai toliau nėra nė vieno asmens apskritai, kuris pasakoja, kas ten įvyko ir ką kiekvienas asmuo konkrečiai darė.
Aš spėju, kad ta versija – tai tyrėjų fantazijos pasekmė, ir dėl man nesuprantamų priežasčių pirmos instancijos teismas ja patikėjo. Nors, skaitydamas pirmos instancijos teismo nuosprendį, aš iki šiol nesuprantu: kur įrodymų bazė, įrodanti, kad būtent taip viskas ir įvyko?
-Duodamas interviu „Karštam komentarui“ buvęs Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V.Landsbergis sakė, kad tuometiniam Rusijos Prezidentui B.Jelcinui buvo perdavęs įtariamų žudikų Medininkuose sąrašą ir B.Jelcinas buvo pažadėjęs tuos asmenis Lietuvai perduoti. Gal teko girdėti apie šį sąrašą – kokios pavardės ten minimos?
-Deja, man neteko matyti nei paties sąrašo, nei, labai gaila, neteko pabendrauti nei su ponu Landsbergiu, nei su Borisu Jelcinu. Taip, kad aš į šį klausimą atsakyti negaliu ir man tai nežinoma. Tačiau gali tik pabandyti spėti, kad tas sąrašas nesusideda iš trijų ar keturių asmenų, o yra kur kas ilgesnis. Tuo tarpu Medininkų byloje kažkodėl kalbama tik apie keturis asmenis. Be to, iš kurių vienas gyveno Latvijoje, o ne Rusijoje, ir su B.Jelcinu turbūt neturėjo jokio ryšio…
-Tai įrodymų byloje nėra? Tai kuo tuomet ta byla pagrįsta? Istorija, politologija? Kuo?
-Geriausiai į šį klausimą būtų galima atsakyti senu posakiu, griovusiu žmonių gyvenimus 30-ais, 40-ais, 50-ais metais: „Duokit žmogų, o straipsnį mes jam surasim“.Yra Konstantinas Nikulinas, štai, ir įvykis atsirado, ir straipsnis atsirado.
Dėl įrodymų, jau sakiau: aš įrodymų, įrodančių Konstantino dalyvavimą Medininkuose, nematau. Geriausiu atveju, jeigu tikėtume liudininku, kad jis tikrai nuvežė ten tris jam nepažįstamus žmones ir darytume prielaidą, kad tarp tų trijų buvo ir Konstantinas – nors liudininkas kategoriškai tvirtino, kad jis Konstantiną pirmą kartą gyvenime pamatė teisme, tai geriausiu atveju būtų buvę galima bandyti kalbėti, kad įrodytas Konstantino buvimas Medininkuose, bet ne dalyvavimas tolesniuose veiksmuose.
Jokių kitokių įrodymų byloje nėra. Yra nukentėjęs, kuris, ačiū Dievui, išgyveno, bet ir jis niekada neparodė į Konstantiną.
Iš karto po nuosprendžio aš pasakiau: šitas nuosprendis neturi nieko bendro su jurisprudencija. Deja…
Beje, man kyla klausimas: kuo tyrėjai buvo užsiėmę ikiteisminio tyrimo periodu nuo 2003 iki 2007 metų? Per keturis metus nebuvo atliktas nė vienas tyrimo veiksmas. Jeigu 2003 metais byloje buvo sulaikytas visai kitas asmuo, kuris, jeigu neklystu, birželį buvo paleistas, o jo atžvilgiu byla – nutraukta, ir jeigu iki 2007 metų byloje nebuvo atliktas nė vienas veiksmas, tai kas pasikeitė, kad 2007 metais Latvijos buvo paprašyta išduoti Konstantiną Nikuliną? Jeigu tokių įrodymų Konstantino atžvilgiu nebuvo iki 2003 metų, ir iki 2007 metų niekas nebuvo daroma, kas pasikeitė?
Šis klausimas man yra mįslė iki šiol ir aš iš baudžiamosios bylos medžiagos nerandu į jį jokių atsakymų.
Jeigu tyrimas galvoja, kad dar iki 2003 metų Konstantino atžvilgiu buvo turimi įrodymai, tai kodėl iki 2003 metų taip pat nieko nevyko?
Tuos klausimus aš sau užduodu, kai skaitau bylos medžiagą. Ir skaičiau ne kartą, ir dabar vis sugrįžtu prie bylos medžiagos, bet atsakymų į šiuos klausimus nerandu.
-O kaip dėl K.Nikulino alibi? Juk ji teisme buvo patvirtinta dar 2003 metais?
-Jeigu asmens, kuris buvo sulaikytas 2003 metais, atžvilgiu baudžiamasis persekiojimas buvo nutrauktas teismo sprendimu, ir jeigu tame teismo sprendime yra nuoroda į Konstantiną Nikuliną, kad jis visą naktį miegojo Vilniaus OMON bazėje, ir jeigu Konstantino parodymai teismo sprendimu pripažinti kaip alibi kitam asmeniui, tai tuomet turbūt yra ir paties Konstantino alibi, ar ne? Tačiau teismas šito nenori pripažinti.
Čia – akivaizdus prieštaravimas: tai, kad Konstantinas visą naktį buvo su kitu asmeniu, priimama už gryną pinigą, tačiau dabar bandoma pasakyti, kad paties Konstantino toje vietoje nebuvo. Kaip nebuvo, jeigu jūs patys tai pripažinote, kad jis buvo su kitu žmogumi?
Latvija į Lietuvos „bezpredelą“ nesikiša
-Kaip vertinate tą faktą, kad kaltinamajame akte įtrauktas ir K.Nikulino teistumas Latvijoje – už tarnybinių įgaliojimų viršijimą? Gaunasi taip, kad jis dar kartą teisiamas ir už tai, už ką Latvijoje jau seniai yra atlikęs bausmę?
-Pirmiausiai reikėtų atskirti, kas yra charakterizuojantys duomenys ir kas yra nusikaltimo sudėtis.
Jeigu jo teistumas Latvijoje priskiriamas prie charakterizuojančių duomenų, tada, manau, valstybinis kaltinimas turi teisę tai nurodyti. Ir teismas gali į tai atsižvelgti, skirdamas bausmę.
Tačiau jeigu veika, už kurią Konstantinas buvo nuteistas Latvijoje, vėl įskaitoma jam Lietuvoje, aš manau, kad tai grubus teisingumo principų pažeidimas, jog du kartus už tą patį žmogaus teisti negalima.
Tai aš nurodžiau Latvijos Generalinei prokuratūrai, kai sprendėsi klausimas dėl pakartotinio Konstantino Nikulino išdavimo pagal naują kaltinimą. Latvija leido teisti Konstantiną Nikuliną pagal naujus kaltinimus, tačiau uždraudė Lietuvai naudoti tai, kas susiję su Konstantino veika Latvijoje.
Tačiau Lietuvos teisingumas ignoruoja tai, ką nurodė Latvija.
Aš pakartotinai mėginau atkreipti Latvijos Generalinės prokuratūros dėmesį į tai, kad tie susitarimai nevykdomi, tačiau Latvijos Generalinė prokuratūra vadovaujasi tarptautinių susitarimų principu, kad kiekviena šalis įsiklauso partnerių nuomonės. Ir Latvija nurodė: „Lietuva pažadėjo to nedaryti, ir Latvija neturi pagrindo manyti, jog kas nors pasikeitė“.
Nors, kaip jau sakiau, aš manau, kad Lietuva grubiai pažeidžia, piktnaudžiauja Latvijos leidimu teisti Konstantiną Nikuliną pagal naują kaltinimą, nes tame naujame kaltinime yra įtrauktos ir jo veikos Latvijoje, už kurias jis jau kartą buvo nuteistas.
-Jūs sakėte, kad kreipėtės į Latvijos Generalinę prokuratūrą. Tačiau, jeigu K.Nikulinas yra Rusijos pilietis, ar nereikėjo kreiptis į Rusijos Generalinę prokuratūrą?
-Čia kalbame apie tai, kas jį išdavė Lietuvai. Išdavė Latvija, taip? Ir nesvarbu, kokios valstybės jis pilietis, kokia valstybė į jį pretenduoja: Latvija, Rusija ar dar kokia trečias šalis. Lietuvos teisingumui K.Nikuliną atidavė Latvija. Ir Latvija tuo klausimu gali nuspręsti, ką nori.
Kadangi dabar ir Latvijai žinoma, kad Konstantinas Nikulinas yra Rusijos pilietis, ir kad Rusija į jį pretenduoja, spėju, Latvija nesuinteresuota į šį klausimą, grubiai tariant, įsikinkyti.
Iš esmės Latvija taip atsako: kad ji niekaip negali sutrukdyti Lietuvai vykdyti „bezpredelą“. Tikėdama, kad Lietuva, kaip gera Latvijos kaimynė, laikysis susitarimų.
Aš matau, kad Lietuva susitarimų nesilaiko, spėju, kad Latvija tai puikiai supranta ir nuspėja, o kištis į situaciją nenori, nurodydama, kad nėra jokių teisinių metodų Lietuvą priversti atsakyti.
Aš su tuo nesutinku. Tarptautinėje teisėje yra tokie svertai. Tačiau Latvija nenori į tai veltis.
-Bet jeigu Konstantinas Nikulinas yra Rusijos pilietis, o Latvija jį išdavė Lietuvai kaip realiai neegzistuojantį Latvijos pilietį Michailovą, nes tokia tapatybė, kaip Michailovas, Latvijoje panaikinta 2003 m. gegužės 27 d. Ar tai nėra neteisėtas asmens išdavimas?
-Latvija gali kitai šaliai išduoti žmogų, kuris sulaikytas Latvijoje teritorijoje. Ir nesvarbu, ar jis yra Latvijos, ar kokios nors kitos šalies pilietis. Tai yra, šalis išduoda jos teritorijoje sulaikytą asmenį. Net jeigu jis tada buvo Rusijos pilietis, nelaikoma neteisėta: jis buvo Latvijos teritorijoje, buvo sulaikytas ir teismo sprendimu perduotas paieškos iniciatoriams.
O klausimas: ką išdavė – Nikuliną ar Michailovą? – visada liks juoda dėme ant Latvijos teisingumo mantijos. Kadangi iš esmės buvo išduotas žmogus, kuris padėjo valstybei, kuriam valstybė pažadėjo savo pagalbą ir tą grubiai pažeidė.
O dabar bandoma pasiteisinti tuo, kad jokios pagalbos Konstantinui jau seniai nereikėjo tikėtis.
Kaip jau sakiau, valstybė gali sakyti, kad liudininkų apsaugos programa jau seniai buvo panaikinta, tačiau tai, kas realiai buvo – darbas Michailovo vardu, mokesčiai Michailovo vardu, banko kreditai Michailovo vardu, ir, kas baisiausia, valstybė leidžia neegzistuojančiam žmogui oficialiai gauti ir nešiotis ginklą, – rodo, kad Latvija nenori tikėtinai paaiškinti, kas iš tiesų šitoje situacijoje įvyko.
-Tai galima perduoti pasauliui tokį signalą: kad negalima pasitikėti Latvija – nes ji neapsaugo savo liudininkų, ir net išduoda tuos liudininkus, kuriems pagal liudininkų apsaugos programą pakeičiamos tapatybės?
-Tai dar vienas įrodymas, kad valstybės žodžiu ne visada galima patikėti. Valstybė gali pakeisti žaidimo taisykles tada, kada jai reikia.
Ne byla, o … romanas?
-Dar kartą noriu sugrįžti prie įrodymų: tai byloje, kurią sudaro 79 tomai, jūs Konstantino Nikulino kaltės įrodymų neradote?
-Ne.
-Nei liudininkų, nei DNR, nei dar kokių nors pėdsakų ar įrodymų?
-Ne.
-Nei ginklo, nei kulkų?
-Ne.
-Ar Rygos omonininkų tarnybiniai ginklai Rygoje buvo atšaudyti ir sutikrinti su Medininkų byloje esančiais nusikaltimo vietos duomenimis?
-Be jokios abejonės, tiriant Rygos OMON’o bylą Latvijoje buvo atšaudyti visų Rygos omonininkų ginklai. Ir iš medžiagos matosi, kad Latvija tuos duomenis pateikė Lietuvai. Ir nė vienas ginklas, kuris priklausė Rygos OMON’ui, neatitiko toms gilzėms, kurios buvo rastos čia.
Taigi, tokių įrodymų byloje irgi nėra.
-Palaukite – liudininkų nėra, įrodymų nėra, bet žmogus nuteistas ir nuteistas iki gyvos galvos?
-Taip.
-Tai 79 tomai bylos ir nė vieno įrodymo? Istorija? Pasakojimai?
-(sunkiai atsiduso) Būtent.
-Sudėta medžiaga, kas vyko Latvijoje?
-Būtent.
-Tai čia kas – istorinė byla?
-Greičiau pasakojimai apie tuometinę situaciją. Tai savotiškas romanas, paremtas istoriniais įvykiais, kur figūruoja realūs asmenys, realūs įvykiai, tačiau realiai rezultatas – niekinis.
Užtat yra ką parodyti – kuo tyrimas užsiiminėjo daugiau negu 20 metų. Kažkas tai nuteistas, visi laimingi. Išskyrus, aišku, Konstantiną Nikuliną ir jo gynybą.
Manipuliacija Kodekso straipsniais
-Kaip vertinate tą faktą, kad, teisiant K.Nikuliną, buvo pakeistas Baudžiamasis Kodeksas – dabar jis kaltinamas ne nužudymu, dėl ko senaties terminas jau seniai suėjęs, o nusikaltimu žmoniškumui – kam senaties termino nėra?
-Pirmiausia, Konstantino atžvilgiu tai yra didžiausia niekšybė. Ir niekšybė todėl, kad esmė yra ne Konstantine. Nuteisė iki gyvos galvos, nuteisė. Tačiau…
2009 – 2010 metais Lietuvoje buvo labai aštriai keliamas klausimas: kodėl per 20 metų byloje realiai nenuteistas nė vienas asmuo, ir ką dabar daryti, kai artėja patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminas? Ir štai tada atsirado Kodekse pakeitimai, leidžiantys visą likusį gyvenimą persekioti visus asmenis, susijusius ir su sausio įvykiais, ir su įvykiais Medininkuose.
O Konstantinas į tai pateko vėlgi ne savo valia, o dėl vienintelės aplinkybės: jeigu jo nenuteis pagal naujai pakeistą Baudžiamojo Kodekso straipsnį, tai taps precedentu visiems kitiems gintis – kodėl vieną teisia pagal nužudymo straipsnį, kuriam suėjo senaties terminas, o visus kitus – pagal naujai priimtą straipsnį „nusikaltimas žmoniškumui“?
Todėl, kad nebūtų sukurtas precedentas, jog kažkas nuteistas pagal kitą straipsnį, buvo pakeistas kaltinimas ir Konstantino atžvilgiu.
Tačiau tokiu atveju man kyla klausimas: kiek nuo 1991 metų Vilniaus OMON’o, partinių veikėjų atžvilgiu buvo nutraukta bylų pagal veikas, kurios tuomet nebuvo kvalifikuojamos kaip „nusikaltimai žmoniškumui“? Ir kiek tų bylų dabar atnaujino ir pakeitė jose kvalifikaciją?
Jeigu aš teisingai prisimenu, tai dalis Lietuvos Komunistų partijos veikėjų, kurie buvo ant TSKP platformos, vienas iš jų – ponas Burokevičius, buvo nuteisti, atliko bausmę. Ir kaip dabar bus su jais? O kodėl juos teisė ne pagal tą straipsnį? Ar juos teis pakartotinai?
Šitie klausimai buvo pateikti teismui. Tačiau teismas, manau, pasirinks mandagaus pratylėjimo taktiką.
„Visi kiti, išskyrus mus“
-Mūsų spaudoje dar 1992 metais buvo tuometinio Generalinės prokuratūros Medininkų bylos tyrėjo A.Astaškos straipsnis, kuriame jis teigė, jog prokuratūra surinkusi neginčijamus Vilniaus OMON’o dalyvavimo Medininkuose įrodymus. Tačiau galutiniame variante Vilniaus OMON’as iš Medininkų bylos dingo – buvo „išplautas“. Tie asmenys dabar gyvena Rusijoje. Tai gal dabartinė versija – Vilniaus OMON’o pridengimas? Ką jūs apie tai manote?
-Aš neatmetu, kad taip gali ir būti. Aš neatmetu, kad tarp Vilniaus OMON’o ir Lietuvos Respublikos vadovybės tam tikru momentu buvo pasiektas tam tikras susitarimas, kad abi pusės taikiai išsiskiria. Aš to neatmetu.
Skaitant bylos medžiagą, teismo posėdžių protokolus, man kartais kyla mintis, kad man nori pasakyti: „Ne, ne, Lietuvoje to niekas negalėjo padaryti. Visi, išskyrus Lietuvos gyventojus“.
Tačiau netgi jeigu toliau tvirtintume Rygos OMON’o versiją, tuomet dalis Vilniaus OMON’o jiems padėjo, taip? Blogiausiu atveju – tai bendrininkavimas. Tačiau byloje nėra jokių nutarčių tiems, kurie buvo bendrininkai.
Tegul lietuvių tauta ant manęs neįsižeidžia, tačiau kartais man atrodo, jog man nori pasakyti, kad Lietuvoje pas visus marškiniai švarūs, taip negalėjo būti, „visi kiti, išskyrus mus.“ Pagal bylos medžiagą, deja, nelabai yra taip.
Jeigu tai buvo Rygos OMON’as, tai jis Lietuvos teritorijoje negalėjo susitvarkyti be Vilniaus OMON’o dalyvavimo. Ar dar kieno tai čia.
Tiktai vaikui galima papasakoti, kad staiga išmetė tris į nežinomą teritoriją ir jie permušė didesnius skaičiumi, ginkluotus žmones. Tai paprasčiausias blefas.
„Viena boba pasakė“
-Aš norėjau pakalbėti su pačiu Konstantinu Nikulinu, paimti iš jo interviu, tačiau Apeliacinio Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininkas A.Kruopys manęs prie K.Nikulino neprileidžia – leidimo padaryti interviu su K.Nikulinu nedavė. Kadangi negaliu paklausti jo tiesiogiai, tai klausiu jūsų, kaip vieno iš jo gynėjų: kaip jis jaučiasi? Ką jis pats apie tai mano?
-Kada jį Rygoje sulaikė pagal Europos arešto orderį, kad išduotų Lietuvai, mes su juo kalbėjome, kad tai bus pakankamai ilga istorija, kad aiškinimasis vyks mažiausiai trejus metus. Tačiau dabar jau beveik septyni metai, kai Konstantinas yra įkalintas, ir to mes net baisiausiame sapne negalėjome nuspėti – kad per tokį laiką nebus jokio rezultato.
Konstantinas puikiai suprato, kad jo čia nelaukia lengvas pasivaikščiojimas. Jis puikiai suprato, kad byloje greičiausiai bandys ieškoti blogo „blogiečio“ iš už Lietuvos ribų. Ir jis, nebūdamas teisininkas, užduoda pakankamai tikslius ir teisingus klausimus: na, gerai, nors kas nors mane būtų matęs, nors kas nors būtų mane įvardijęs, kad aš galėčiau gintis ir įrodyti, kodėl tas žmogus negalėjo ten manęs pamatyti arba kodėl jis mane apmelavo, tačiau aš net gintis negaliu – nes aš nematau prieš ką gintis!
-Betgi yra du anoniminiai liudytojai. Ką jie sako apie Konstantiną Nikuliną?
-Ką iš esmės parodo anoniminiai liudytojai? Juk jie irgi neparodo, kad Konstantinas buvo Medininkuose, kad jie tai matė ir žino, ir gali papasakoti, kas ten konkrečiai įvyko! Anoniminis liudininkas sako, kad jis, turėdamas gerų draugų, kurie turi gerų draugų Rygos OMON’e, girdėjo.
Suprantate, tokiu atveju tas anonimas turi nurodyti konkrečius asmenis, kad būtų nugalima nustatyti pirminius šitų pokalbių šaltinius. Reikalingas šaltinis. Tačiau, pasirodo, Lietuvos teismui šaltinis nereikalingas. Lietuvos teismui užtenka to, kad aš remiuosi neįvardintais asmenimis iš neįvardintos valstybės ir neįvardintu laiku bei darau nuorodą…
-Palaukite, jūs norite pasakyti, kad Konstantinas Nikulinas „pasodintas“ dėl to, kad „viena boba pasakė“?
-(reikšmingai skėstelėjo rankomis). Aš jums galiu pateikti pirmos instancijos teismo nuosprendį, kad jūs galėtumėte pati tai perskaityti. Ir jeigu to neužteks, galiu pateikti ir bylos medžiagą, kad pati galėtumėte tuo įsitikinti.
Aš, kaip gynėjas, visada noriu geriausio savo klientui. Tačiau aš galiu bet kam, kas nori, duoti šitos bylos medžiagą, kad žmogus pats įsitikintų: perdedu aš ar kalbu taip, kaip yra.
O kaip yra Latvijoje?
-Sakykite, ar čia taip vyksta tik Lietuvoje, ar ir Latvijoje tokių atvejų pasitaiko?
-Nors man Latvijoje neteko susidurti su tokia byla, kuri būtų tokia negailestinga pagal savo esmę, tačiau ir Latvijoje kartais būna, kad įrodymai būna pritempiami „už ausų“.
Aš vis prisimenu buvusio Latvijos Aukščiausio Teismo pirmininko interviu per televiziją. Žurnalistams uždavus klausimą: „Paaiškinkite, kodėl tokias mažas bausmes teismai skiria žmonėms už pakankamai rimtas nusikalstamas veikas?“, buvo pritrenkiantis atsakymas: „Ten su įrodymais taip sunku, dėl to ir tokios mažos bausmės…“
Aš, kaip teisininkas, suprantu: jeigu įrodymų nepakanka arba jų nėra, žmogų reikia išteisinti, o ne skirti „mažas bausmes“.
Aš dažnai sakau savo klientams: mūsų sistema pastatyta ant kompromiso, o kompromisas toks – pripažinsime tave kaltu, kad prokuratūra ir policija ne veltui dirbo, tačiau, kad tau nebūtų labai skausminga, skirsime tau mažą bausmę. Štai čia kompromisas. Ir jis pas mus iš dalies klesti.
Net bylos medžiaga abejonių nekelia
-Jūs tikite, kad Medininkų byloje dar galima rasti teisingumą? Turiu omenyje Konstantiną Nikuliną.
-Tol, kol dirbsiu advokatu, tuo tikėsiu. Kitaip prasmės nebūtų ką nors daugiau daryti. Ar tai bus šiuo konkrečiu atveju? Tikiuosi. Tačiau neatmetu, kad ta byla vis dėlto peržengs Lietuvos ribas ir ją nagrinės Europos Žmogaus Teisių Teismas. Mažiausiai – nenorėjimo patikrinti Konstantino gynėjų liniją kontekste. Nenorėjimo atlikti visus tuos būtinus tyrimo veiksmus, kurie patvirtintų Konstantino nekaltumą. Manau, kad to neatmeta ir Lietuvos teisingumas.
-Jūs įsitikinęs, kad Nikulinas nekaltas?
-Aš nebuvau 1991 metais nei Vilniuje, nei Medininkuose, savo akimis nieko nemačiau. Tačiau aš neturiu pagrindo netikėti tuo, ką man sako mano klientas. Jis man sakė, kad jis to nusikaltimo nepadarė ir aš nematau pagrindo juo netikėti. Ir byloje aš neradau nieko, kas galėtų man dėl to sukelti abejonių.
-Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Giedrė Gorienė
