„Ekonomika turi būti ekonomiška“ – tai tarybinis šūkis, kuris anais laikais buvo visuotinio pasityčiojimo objektas. Ir dabar tebėra. Tyčiotis yra pagrindo. Bet ne todėl, kad tas posakis yra visiškai neteisingas, o todėl, kad tai, moksliškai tariant, yra tautologija, o folkloriškai šnekant, tai „tas pats per tą patį“.
Sakyti, kad ekonomika turi būti ekonomiška tai tas pats, kas sakyti, kad gražuolė turi būti graži ar kad sviestas turi būti iš sviesto. Taigi, ironija posakio apie ekonomišką ekonomiką grindžiama ta pačia logika, kaip ir ironija frazės „sviestas sviestuotas“ atžvilgiu.
Kita vertus, sakant, kad ekonomika turi būti ekonomiška, omenyje galime turėti nuostatą, kad ekonomikos sferoje galioja tam tikri principai, kurių laikantis užtikrinamas veiklos efektyvumas arba kitaip – ekonomiškumas. Juk gražuolė turi turėti bruožų, kurie leistų sakyti, kad ji graži. Taip pat ir ekonomika turi turėti ekonomiškumo požymių. Visiškai neekonomiška ekonomika nėra ekonomika kaip ir visiškai negraži gražuolė, iš tikrųjų, nėra gražuolė.
Ekonominės veiklos specifinis bruožas yra optimalaus, t.y. geriausio santykio tarp siekiamos naudos ir ribotų išteklių sąnaudų paieška. Jeigu žmonės, firmos, valstybės tikrai suvokia, kad jos veikia išteklių ribotumo sąlygomis, jų veikloje atsiranda ekonominio mąstymo pradas. Jeigu jie svarsto tokius klausimus kaip: AR jie gali skirti turimų ribotų išteklių dalį norimai naudai gauti, KIEK tų išteklių jie gali skirti konkuruojantiems poreikiams patenkinti, o taip pat jeigu jiems pavyksta SUDERINTI įvairių poreikių tenkinimą ribotų išteklių sąlygomis, jų veiklą galima vadinti ekonomiška.
O dabar iš teorinių aukštumų nusileiskime ant žemės ir aptarkime lietuviško metropoliteno projektą. Kai kam jis atrodo išganingas, o kitiems dvelkia Naujųjų Vasiukų stiliaus afera. Paanalizuokime šį prieštaringai vertinamą projektą.
Pradėkime nuo konstatavimo, jog Lietuva nėra turtinga. Ne tik pagal BVP apimtį, bet ir pagal BVP vienam gyventojui esame viena varganiausių šalių Europoje. Kitaip sakant, esame gerokai ribotų išteklių šalis. Antra vertus, neįgyvendintų poreikių yra daug – degraduoja Lietuvos periferija, tebėra norinčių plėtoti atominę energetiką, reikia tiesti elektros tinklus link Europos, tiesti kelius ir geležinkelius, aplinkkelius. Mes vos ne iki vasaros vidurio lopome asfaltą mūsų miestuose ir gyvenvietėse. Poreikių daug, bet ištekliai smarkiai riboti. Norisi visko, tačiau galime toli gražu ne viską. Nes viskam neturime nei pinigų, nei žmonių, nei kitų išteklių. Vadinasi, tenka rinktis – kai kuriuos projektus vykdyti, kitų atsisakyti. Viską daryti į skolą neišeis. Tai nėra protinga. Tam priešinsis ir visuomenė, nenorinti savo vaikams ir anūkams užkrauti skolos naštos, ir Europos Sąjunga. Pastaroji stebi mūsų valstybės skolinimosi limitą.
Metropoliteno idėjos „stūmėjai“ bei jos šalininkai, deja, ir dalis viešąjį interesą turinčių ginti politikų, to deramai nesuvokia. Jie nesupranta, jog reikia pažvelgti į bendrą ekonominį paveikslą, įvertinti poreikių aktualumą, intensyvumą ir turimus šalies išteklius. Primenu, kad kiekvieno miesto – Vilniaus, Kauno ir t.t. – ištekliai yra bendrų nacionalinių išteklių dalis.
Tačiau nežinau, ar sąmoningai, ar ne, jie atsiriboja nuo ekonominės aplinkos, nuo kitų svarbių šalies poreikių. Nors valstybiškai mąstantys piliečiai – Seimo narys taip pat yra pilietis – turi įvertinti poreikių visumą ir resursų apimtį bei struktūrą.
Pavyzdžiui, Vilniuje būtų verta atkreipti dėmesį į mūsų nacionalinę gėdą – dar 1987 metais pradėtą ir dabar dūlijantį, mūsų akyse nykstantį Nacionalinį stadioną. Verta prisiminti ir kitą amžiną statybą – Valdovų rūmus. Kažkada išsprogdinom, bet dabar niekaip negalim atstatyti Panemunės tilto. Beveik visais tais atvejais kažkada buvo klausiama: ar reikia mums Nacionalinio stadiono, ar reikia mums tautinę atmintį ir pasididžiavimą keliančių Valdovų rūmų, ar reikia mums naujo Panemunės tilto? Ir išdrįsk tu, bėdžiau lietuvi, pasakyti „ne“. Todėl lietuvis ir atsako: „Aišku, kad reikia“.
Bėda ta, kad praktiškai visais tais atvejais nebuvo tinkamai įvertintas faktas, kad Lietuvos ištekliai yra riboti ir kad juos turime rūpestingai, racionaliai, ekonomiškai paskirstyti tarp šių ir kitų čia neįvardintų projektų. Jei mes neįvertiname to, kad turime ribotus išteklius, jeigu nesvarstome naudos ir sąnaudų santykio klausimo, mes nesame ekonomistai ir mūsų projektai nėra ekonomiški. Tuomet mūsų svarstymai yra beletristiniai, jie nėra grindžiami naudos ir sąnaudų santykio analize. Kitaip sakant, ekonomine analize.
Tiesa, yra pateikiami kai kurie skaičiai. Jie labai preliminarūs. Be to, iš jų aiškėja, kad jei projektas būtų vykdomas, tiesiant pirmąją metro liniją Pilaitė-Centras privačių investuotojų dalis tesiektų 15 proc. reikalingos investicijų sumos. Visa kita būtų Europos Sąjungos pinigai ir kreditai. Tokia investicijų struktūra neatrodo labai įtikinamai ypač žinant, kad ES biudžetas ateinantiems 7 metams jau paskirstytas. O juk iš ES planuojama gauti apie 50 proc. šios investicijos sumos – 480 mln. litų.
Nesu koks retrogradas ir nesu prieš metropolitenus. Kaip ir prieš tai, kad lietuviški kosminiai laivai raižytų kosminę erdvę. Tai gera transporto sistema. Nesu prieš Valdovų rūmus ir Nacionalinius stadionus. Gerai būtų juos turėti. Tačiau tie projektai turi būti priimami ir tvirtinami vadovaujantis ekonomiškumo principu, nuolat sau primenant, kad nesame aptekę ištekliais. Taip pat turime apsispręsti dėl visumos. Pavyzdžiui, ar, sprendžiant aštrias mūsų miestų transporto problemas, išteklius reiktų sutelkti apvažiavimų, estakadų, tunelių mūsų miestuose statybai, ar metropolitenui? Kuris iš šių dalinai alternatyvių projektų teiks didesnę naudą ir kaštuos mažiau sąnaudų? Visiems šiems projektams lėšų gali pritrūkti.
Ką darysime su Nacionaliniu stadionu? Per kiek laiko baigsime Valdovų rūmus? Kiek mums tai galų gale kaštuos? Atsakant į šiuos klausimus, reikia įvertinti turimus ir ateities resursus. Dabar gi iš viso konteksto ištraukiamas vienas projektas ir jis nagrinėjamas izoliuotai. Be to, neatliekant rimtos, sisteminės kaštų ir naudos analizės. Tai nėra rimtas ekonominio uždavinio sprendimas.
Kai kas gali pasakyti, kad valstybės pinigų šiam reikalui neprireiks, nes tai privatus projektas. Ir iš tikrųjų, iniciatoriai metropoliteno statybą bando pateikti kaip grynai privačią. Esą, tegu valstybė tik suteikia privačiam verslui galimybę ir valstybei šis projektas nieko nekaštuos.
Jau seniai esu viešojo gyvenimo dalyvis ir iš patirties žinau, kad projektai, kuriuose yra akivaizdus viešas interesas, o keliai, geležinkeliai, elektros linijos ir, pridėsiu, metropolitenai priklauso prie tokių, yra susiję su rimtais pavojais. Nes jie yra tinkliniai, infrastruktūriniai. Todėl egzistuoja nemaža rizika, kad projektui pradėjus „šlubuoti“ valstybė nori nenori turės įsijungti į jo įgyvendinimą ir tai atsieis nemažus viešuosius išteklius. Juk bendra projekto vertė, vien preliminariais apskaičiavimais, gali kaštuoti keletą milijardų litų.
Tai rodo ir metropoliteno įstatymo projekto tekstas. Ten kalbama apie tai, kad, cituoju: „Vyriausybė <…> yra atsakinga už projekto įgyvendinimo organizavimą ir kontrolę“. Pabrėžiu – už įgyvendinimo organizavimą ir kontrolę. O už ką ir kokiu laipsniu atsakingi privatininkai, jei už projekto įgyvendinimą atsakomybė gula ant valstybės pečių?
Natūraliai kyla klausimas: kaip galima suderinti kalbas apie nieko valstybei nekainuosiantį projektą ir raštu įstatyme pateikiamą nuostatą, kad valstybė atsakinga už projekto įgyvendinimą? Jeigu Vyriausybė net oficialiai prisiima atsakomybę, tai privačiam verslui patyrus nesėkmę, ji net to nenorėdama turės pasijungti prie projekto turimais viešais, t.y. mūsų visų, bendrais ištekliais. Arba perimti projektą visiškai. Tuomet privatus projektas taps viešuoju. Ir tai valstybei kainuos daug – galbūt šimtus milijonų. Tada jau eurų. Apie šią riziką metropoliteno idėjos „stūmėjai“ nekalba. Todėl projektuose nėra ir saugiklių, kurie apsaugotų valstybę nuo minėtos rizikos, nors tokia rizika yra reali.
Ar jūs, mielas Skaitytojau, neįžvelgiate šiame kalbų ir rašytinių įstatymo nuostatų neatitikime klastos? Aš klastos galimybės neatmetu. Juk gali atsitikti taip, kad, įgyvendinant metropoliteno projektą, nauda bus privatizuojama, o nuostoliai nacionalizuojami. Kitaip tariant, kad verslas pasiims tai, kas pelninga, o nuostolius turės padengti mokesčių mokėtojai. Juk taip Lietuvoje yra buvę ne kartą ir ne du. Jei taip atsitiktų ir šį kartą, praėjus kuriam laikui turėsime pripažinti – negražiai išėjo su tuo gražiuoju metropoliteno projektu.
P.S. Kol kas metropoliteno idėjos šalininkai neįveikė politinių – prezidentūros ir Seimo – redutų. Metropoliteno koncesijos įstatymas Prezidentės buvo vetuotas, o po to Seime jis buvo atmestas. Tačiau drįstu manyti, kad tuo procesas nepasibaigė ir kad diskusijos šiuo klausimu tęsis. Tikiuosi, kad šiame tekste išdėstytos mintys bus naudingos tų ateities diskusijų dalyviams, o taip pat – būsimų metropoliteno ir kitų viešųjų projektų autoriams.
Povilas Gylys
