„Medininkų byloje nuteistam K.Michailovui – Rusijos dovanėlė“, – taip vadinasi sekmadienį vadinamoje sisteminėje žiniasklaidoje paskelbtas BNS pranešimas, kuriame teigiama, kad „už Medininkų žudynes kalėti iki gyvos galvos nuteistas Latvijos pilietis Konstantinas Michailovas įgijo ir Rusijos pilietybę“ ir kad „rugsėjo 1 d. buvo išplatintas pareiškimas, kuriuo Rusija ragino Lietuvą Medininkų byloje iki gyvos galvos nuteistam K.Michailovui (Nikulinui) suteikti tinkamą medicinos priežiūrą“.
BNS savo pranešime cituoja ir Generalinės prokuratūros prokurorą Rolandą Stankevičių: „Kiek girdėjau neoficialiai, gavo Rusijos pilietybę, jam ji buvo suteikta“. Tačiau daugiau K.Nikulino pilietybės klausimą prokuroras komentuoti atsisakė.
Ir iš tiesų – ką čia bekomentuosi, kai tokioje rezonansinėje byloje teismui atiduotas ir nuteistas asmuo, net nenustačius jo tapatybės.
Iš prokuroro R.Stankevičiaus komentaro ir BNS pranešimo pavadinimo galima suprasti, jog bandoma visuomenei pateikti tokią versiją: esą prokuratūrai sėkmingai ištyrus Medininkų žudynių bylą ir teisme pavykus pasiekti apkaltinamąjį nuosprendį Latvijos piliečiui Konstantinui Michailovui, dabar kaip koks Pilypas iš kanapių išdygo Rusija, nuteistajam padovanodama Rusijos pilietybę, ir pareiškusi, kad jis ne Michailovas, o Nikulinas, taip nori sugriauti Medininkų bylą. „Bet Rusijai toks triukas nepavyks, nes tos pavardės ir pilietybės jokios įtakos baudžiamajam procesui neturės“, – taip galima suprasti BNS cituojamus neįvardintus teisininkus.
Į paprastą žmonių kalbą tų neįvardintų teisininkų komentarą būtų galima išversti taip: koks skirtumas, ką teisti, svarbu, kad būtų nuteista, ir tas, nepaisant nieko, bus padaryta (kaip žinia, jau treti metai, kai K.Nikulino skundas nagrinėjamas Apeliaciniame Teisme).
Tačiau sugrįžkime prie Konstantino Nikulino tikrosios tapatybės ir pilietybės ir panagrinėkime BNS išplatintą melą.
„Medininkų byloje nuteistam K.Michailovui – Rusijos dovanėlė“ – suprask, Rusija „tik ką“ padovanojo Konstantinui Michailovui Rusijos pilietybę, o su ja – ir Nikulino tapatybę. Ir dabar esą gavosi taip, kad teisė Michailovą, o nuteisė Nikuliną.
Tačiau realybė yra kiek kitokia: jeigu Rusija „padovanojo“ Konstantinui Nikulinui Rusijos Federacijos pilietybę, tai buvo padaryta 1993 m. gruodžio 24 d. Nes ne nuo „dabar“, o nuo tos datos Konstantinas Nikulinas oficialiai yra Rusijos Federacijos pilietis.
Šis faktas turėtų būti žinomas ir Lietuvos Apeliaciniam Teismui, nes ši data – 1993 m. gruodžio 24 d., nuo kada Konstantinas Nikulinas yra RF pilietis, paminėta šių metų vasario 4 d. RF ambasados Lietuvoje
notoje Lietuvos URM, ir būtent šios notos pagrindu Lietuvos Apeliacinis Teismas suteikė leidimą RF konsulinio skyriaus darbuotojams jau po kelių savaičių, t. y. vasario mėnesį, susitikti su Konstantinu Nikulinu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.
Taigi, faktas, kad Konstantinas Nikulinas yra ne Latvijos, o Rusijos pilietis, ir ne Michailovas, o Nikulinas, iš Rusijos Federacijos notos Lietuvos Apeliaciniam Teismui (ir prokuratūrai) jau turėjo būti žinomas vasario mėnesį – ne iš rugsėjo 1 d. Rusijos URM pareiškimo.
Visos šitos painiavos, kas iš tiesų nuteistas, galėjo ir nebūti, jeigu Vilniaus apygardos teismas, Konstantino Nikulino gynėjams paprašius dėl esminių kaltinamojo akto pažeidimų sugrąžinti kaltinamąjį aktą ir bylos medžiagą į prokuratūrą, būtų ne turavojęs Generalinės prokuratūros prokurorams, įpareigodamas advokatus „netrukdyti teismui“ bei atsakius, kad „kaltinamojo tapatybė nekelia abejonių“, o rimtai pažiūrėjęs į advokatų prašymą. Kodėl?
Todėl, kad Konstantinas Michailovas – neegzistuojanti tapatybė. Tai Konstantino Nikulino priedanginė tapatybė pagal Latvijos liudininkų apsaugos programą, kuri K.Nikulinui buvo paskirta po to, kai jis liudijo rezonansinės žmogžudystės byloje prieš Latvijos nusikalstamo pasaulio autoritetą, pravarde „Konj“, ir kai po liudijimo iškilo rimta grėsmė jo gyvybei.
Būtent dėl to, kai Lietuvos teisėsaugininkai siuntinėjo užklausimus į Latviją, norėdami apklausti Konstantiną Nikuliną, – kaip, beje, byloje buvo apklausti ir kiti buvę Rygos omonininkai (pavardės redakcijai žinomos) ir po pokalbių su jais Lietuvos teisėsauga daugiau jiems klausimų neturėjo, iš Latvijos buvo gaunami atsakymai, kad tokio piliečio – Konstantino Nikulino Latvijoje nėra.
Latvija negalėjo atskleisti, kad Konstantinui Nikulinui pagal liudytojų apsaugos programą buvo suteikta Konstantino Michailovo tapatybė.
Beje, kai 2003 metų pabaigoje Konstantinas Nikulinas kartu su kitais buvusiais Rygos omonininkais buvo teisiamas dėl įgaliojimų viršijimo, jis buvo teisiamas kaip Konstantinas Nikulinas, ne kaip Konstantinas Michailovas.
Taigi, Latvijos teisėsaugai užteko proto į teisiamųjų suolą nepasodinti neegzistuojančio Konstantino Michailovo – nepaisant liudininkų apsaugos programos, per teismo procesą jam buvo grąžintas Konstantino Nikulino pasas ir jis buvo teisiamas kaip Konstantinas Nikulinas.
Jeigu mūsų teisėsauga būtų atkreipusi dėmesį į K.Nikulino gynėjų prašymą dar pirmuose teismo posėdžiuose išsiaiškinti ir patikslinti kaltinamojo tapatybę, tai šį faktą tikrai būtų išsiaiškinę.
Taigi, kyla klausimas: kodėl Latvija pas save Konstantiną Nikuliną dėl įgaliojimų viršijimo teisė kaip Konstantiną Nikuliną, o Lietuvai perdavė kaip Konstantiną Michailovą?
„Karšto komentaro“ versija: galimai dėl to, kad pats Konstantino Nikulino sulaikymas buvo „nešvarus“.
Štai kokią hipotezę mums pateikė šaltiniai iš Latvijos VRM: „Po to, kai Konstantinas Nikulinas paliudijo prieš „Konj“, K.Nikulinui buvo labai rimtai pagrasinta. „Konj“ įkalinimo įstaigoje buvo įspėtas, o K.Nikulinui pagal liudininkų apsaugos programą buvo pakeista tapatybė, išduotas ginklas. Naujoji K.Nikulino tapatybė buvo Latvijos valstybės paslaptis.
Tačiau po liudijimo teisme K.Nikulinas tapo „taikiniu“.
Du pareigūnai, žinomi kaip „Konj“ interesų „lobistai“, tapo itin dažni svečiai VRM. Jie visas neišaiškintas Latvijos žmogžudystes bandė pritempti prie Konstantino Nikulino. Matėsi akivaizdus interesas: tu liudijai prieš „Konj“ nužudymo byloje, tai pats sėsi už žmogžudystę. Tie pareigūnai paišydavo neišaiškintų nužudymų schemas, bandydavo į jas įkomponuoti K.Nikuliną, tačiau nieko nesigaudavo.
Kaip tik tuo metu iš Lietuvos buvo gautos užklausos dėl Konstantino Nikulino: kad jis paieškomas Medininkų byloje. Kadangi Konstantinui Nikulinui buvo paskirta liudininkų apsaugos programa ir jis Latvijoje gyveno Michailovo pavarde, Latvijos teisėsauga atsakydavo, kad tokio Konstantino Nikulino Latvijoje nėra.
Lietuvos teisėsauga, manydama, kad Konstantinas Nikulinas negyvena Latvijoje, o gyvena kur nors Rusijoje, o Rusija savo žmonių neišduoda, paskelbė Latvijoje Konstantino Nikulino paiešką.
Čia korumpuotiems pareigūnams pasitaikė auksinis šansas.
„Konj“ interesų lobistai žinojo, kad Konstantinui Nikulinui pritaikyta liudininkų apsaugos programa – pakeista tapatybė, per savus „kanalus“ išsiaiškino priedanginę K.Nikulino tapatybę, ir vieną dieną prasivėrė Rygos susisiekimo paslaugų įmonės autobusų parko, kur dirbo K.Nikulinas, poilsio kambario durys, įvirto sulaikymo grupė, kurioje, beje, buvo ir tie du schemas VRM paišę pareigūnai, ir Konstantinas Nikulinas buvo sulaikytas – tik kaip Michailovas, su priedangine tapatybe.
Tada jie taip skubėjo kuo greičiau „iškišti“ Lietuvos teisėsaugai Konstantiną Nikuliną, kad ir išdavė pagal liudininkų apsaugos programą suteiktą neegzistuojančią Michailovo tapatybę“.
Taigi, „cherchez le contrebandiers” („Ieškokite kontrabandininkų“) – taip būtų galima perfrazuoti garsųjį prancūzų posakį „cherchez la femme” („Ieškokite moters“), norint atsakyti į klausimą: kodėl būtent Konstantinas Nikulinas, o ne kas nors kitas, atsidūrė teisiamųjų suole Medininkų byloje, ir kas kaltas, kad žlunga visa oficiali valstybės politika rezonansinėje Medininkų žudynių byloje.
Ir pabaigai – dar labai didelis klausimas, ar „Medininkų byloje nuteistam K.Michailovui – Rusijos dovanėlė“, ar vis dėlto „Konstantino Nikulino nuteisimas Medininkų byloje – Lietuvos teisėsaugos dovanėlė Latvijos nusikalstamo pasaulio autoritetui „Konj“?
