Diplomatijoje būna įvairūs periodai. Kartais mėnesių mėnesiais gali mirti iš nuobodulio stebėdamas rutininius procesus tarptautiniuose santykiuose. Bet anksčiau ar vėliau diplomatams ateina rimtų iššūkių laikotarpis. Tada procesai tampa ne tik įdomūs, bet ir skausmingi. Kaip tik tada ir paaiškėja, kaip šalies užsienio politikos formuotojai ir jos vykdytojai yra pasiruošę tiems iššūkiams.
Šiandien Lietuva gyvena nepaprastai rimtų tarptautinių išbandymų akivaizdoje. Turiu galvoje kompleksą problemų, susijusių su antruoju „šaltuoju“ karu – karu tarp Vakarų ir Rusijos civilizacijų. Šioje politinio, propagandinio, ekonominio, galimo kibernetinio karo situacijoje išryškėja, kaip tokiems išbandymams yra pasiruošęs elitas (čia man labiau norisi vartoti terminą „nomenklatūra“), taip pat mūsų diplomatinis korpusas.
Apie pastarojo galias ir kompetenciją trumpame rašinyje neturiu galimybių plačiau kalbėti, todėl apsiribosiu dviem pastabom. Pirma, manau, jog šiuo metu mūsų diplomatinis korpusas nepalyginamai profesionalesnis nei, tarkim, prieš dvidešimt metų. Pirmiausia, jo dėka pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai, bent jau technine prasme, buvo sėkmingas. Antra, diplomatai yra užsienio politikos tikslų ir uždavinių vykdytojai. Jie atsako už „techninę“ užsienio politikos dalį. Tuos tikslus ir uždavinius, užsienio politikos filosofiją pagal mūsų Konstituciją formuoja politikai.
Deja, politinė nomenklatūra šiuo požiūriu yra silpna ir todėl nepajėgi aptarinėti užsienio politikos alternatyvių scenarijų. Jie visada egzistuoja, tačiau mūsų šalyje dominuoja BEALTERNATYVINIS požiūris į užsienio politiką apskritai ir į dabartinę „šaltojo“ karo situaciją konkrečiai. Bandoma įtikinti, kad egzistuoja VIENA ir iš anksto žinoma TIESA ir tik nomenklatūra ją žino.
Tai galėtų būti paaiškinta keliomis priežastimis. Viena iš jų – valdančiosios koalicijos intelektinis, konceptualinis silpnumas, menki žmogiški ištekliai. Todėl ji nepajėgi pateikti alternatyvaus požiūrio į nacionalinę užsienio politiką „šaltojo“ karo situacijoje. Tai veda prie disbalanso tiek vertinimuose, tiek retorikoje, tiek pasiūlymuose tarptautiniame lygmenyje. Pirmiausia Europos Sąjungos lygmenyje. Esame tarp karingiausiųjų su visomis iš to seksiančiomis pasekmėmis…
Palyginkime valdančiąją koaliciją ir opoziciją, jų galimybes diskutuoti ir pateikti savo sprendimų variantus. Pradėkime nuo Seimo Užsienio reikalų komiteto. Jame dirba seni, atsiprašau, patyrę politinės diplomatijos vilkai – Audronius Ažubalis ir Emanuelis Zingeris. Nė vienas iš valdančiųjų koalicijos profesionalumu jiems prilygti negali. Ypač iš komiteto išėjus Vyteniui Povilui Andriukaičiui. Nieko nenoriu įžeisti, bet viešojo intereso vardan turiu pasakyti: komiteto pirmininkas Benediktas Juodka yra naujokas profesionalioje politikoje apskritai ir užsienio politikoje konkrečiai. Taip, jis turi didžiulę veikimo viešojoje erdvėje patirtį kaip akademinis žmogus, tačiau kol kas jis nepajėgus pristatyti ir apginti kokią nors alternatyvią konservatoriškai poziciją. Todėl ir turime bealternatyvią užsienio politiką. Nėra diskusijos, nes valdančioji koalicija nepajėgi diskutuoti.
Europos reikalų komitete padėtis panaši. Čia dešinieji turi stiprų ir garsiai kalbantį branduolį – Andrius Kubilius, Audronius Ažubalis, Emanuelis Zingeris, Vilija Aleknaitė Abramikienė yra konceptualiai ir psichologiškai dominuojanti jėga šiame komitete. Tiesa, čia valdanti koalicija turi patyrusį žmogų – komiteto pirmininką Gediminą Kirkilą. Tačiau jis esminiais klausimais kalba taip pat kaip dominuojanti grupė…
Apskritai Seime ir jo vadovybėje sunku būtų surasti žmones, kurie turėtų pakankamai žinių ir patyrimo dalykiškai ir principingai svarstyti klausimą, kokia užsienio politika atitinka nacionalinius Lietuvos interesus. Ir, atitinkamai, kokia retorika ir elgsena tarptautinėje erdvėje yra mums kenksminga politiniu ar ekonominiu požiūriu.
Dar viena silpna grandis mūsų užsienio politikoje – kalbos nevaldantis, sau į kojas šaudantis užsienio reikalų ministras. Tiesą sakant, šiuo metu Lietuva tikro užsienio reikalų ministro neturi, nes Linas Linkevičius yra ambasadorius laikinai einantis ministro pareigas. Esu tikras, kad L. Linkevičiaus tikslas – ateityje vėl gauti ambasadoriaus postą. Bėdžiai socialdemokratai per ketvirtį amžiaus savo partijoje taip ir neišugdė politikų, kurie tiktų diplomatijos šefo pareigoms. O juk kiekviena rimta partija turi formuoti komandą, kurioje būtų ne tik finansininkai ar transportininkai, bet ir tarptautinės politikos žinovai. Deja, kitose valdžios partijose padėtis yra nė kiek negeresnė. Todėl jose ir klesti diletantizmas. Beje, savimi pasitikinčių žmonių diletantizmas tarptautinių santykių srityje.
Išvada tokia: tarptautiniu patyrimu ir išmintimi netrykšta visa koalicija. Užsienio politikoje būtina išmintis, tarptautinių priklausomybių VISUMOS suvokimas. Ir jos stinga. Patyrę ir išmintingi politikai turėtų suvokti, kad kova už teisybę tarptautiniuose santykiuose yra labai komplikuota, nes gyvename daugeliu požiūrių neteisingame pasaulyje. Daug neteisybės yra ir Ukrainos tragedijoje. Tačiau jie turėtų išlaikyti šaltą, neutralų protą, nepasiduoti vien neigiamoms emocijoms, pirmiausia, aklam pykčiui, politiniam pavydui, tarptautinės politikos subjektų demonizavimui, nes visa tai iškreipia tikrovės vaizdą ir veda prie neapgalvotų, drastiškų, vienpusių sprendimų. Tie sprendimai yra antipolitikos išraiška.
Skirtingai nuo politikos, antipolitika yra viešasis blogis, naikinantis bendrąjį gėrį. Jis virsta realia ūkine, politine, socialine žala šaliai. Ją jau pradedame patirti.
Valdantieji turi suvokti, kad šiandien JIE yra atsakingi už padėtį šalyje, kad JIEMS, bet ne dabartinei opozicijai teks atsakyti prieš istoriją už galimas klaidas. Todėl, net turėdami kuklius žmogiškus išteklius, jie turi atgauti gebėjimą mąstyti savarankiškai. Šiandien jie daro tai, kas patinka Vytautui.
Seimo narys prof. Povilas Gylys
