Biblija mus moko, kad skolininkas tampa skolintojo vergu. Tai aksioma (aksioma sen.gr. ἀξίωμα — nekintamas teiginys, priimamas kaip neabejotina tiesa be įrodymų). Visa žmonijos vystymosi istorija mus moko, kad vergystė – tai neišvengiama skolinimosi pasekmė. Nesiskolink, nes tapsi vergu – tai Dievo perspėjimas, kuris yra toks pat tikras, kaip ir tai, kad jeigu šoksi nuo uolos – užsimuši.
Labai keista padėtis dabartinėje mūsų visuomenėję. Net jeigu žmogus seka Dievo perspėjimu ir nesiskolina, jis vis viena tampa skolininku. Dėka mūsų valstybę administruojančios kolūkiečių nomenklatūros, mes visi sparčiai tampame skolininkais. Kiekvienas iš mūsų, net ką tik gimęs vaikas, jau yra skolingas apie dešimt tūkstančių litų. Kadangi mano šeimoje trys vaikai, tai mano šeima jau skolinga užsieniečiams per penkiasdešimt tūkstančių litų. Neapsigaukite – skola ne rona, neužgis. Žmonės, kurie administruoja Lietuvą, sąmoningai arba ne, bet labai sparčiai daro mus visus užsieniečių vergais.
Nemanykite, kad tai jūsų neliečia tiesiogiai. Privalomas sveikatos draudimo mokestis, abonentiniai mokesčiai elektrai, prievartinis centralizuoto vandens pajungimas privatiems namams, nepakeliami komunaliniai mokesčiai, prievartinis darbas bedarbiams, protu nesuvokiamas pridėtinės vertės mokesčio dydis maistui, vis kylantys akcizai – tai tik pirmosios kregždės to, kas mus laukia ateityje. Nomenklaturščikų bravūriškai (per žioplumą, kvailumą ar sąmoningai – to aš nežinau) auginamą skolą, mes su jumis ir mūsų vaikais turėsime atidirbti – arba emigruoti (daugelis jau dabar pasirinko būtent šį kelią). Bet abu šie keliai yra vergystės keliai.
Finansinė okupacija yra daug baisesnė, nei karinė. Finansinės okupacijos sąlygomis degraduojanti, vergais paversta tauta, nebežino prieš ką nukreipti savo pyktį. Visi tie farsai, vadinami „rinkimais“, nieko nepakeičia. Vienus valstybės skolų administratorius pakeičia kiti. Afrika, Pietų Amerika – tai labai pamokantis finansinės okupacijos pavyzdys.
Kolonijinį valdymą pakeitė finansinis valdymas. Visos tos paramos „vargstantiesiems“ tėra kyšiai vergų tautų „elitui“ tam, kad jie net nebandytų išlaisvinti savo tautų iš finansinės vergystės.
Su buvusiomis rytų komunistinio bloko šalimis elgiamasi taip pat, kaip ir su Afrikos aborigenais. Visos to europinės/pasaulinės „paramos“ realybėje tėra kyšiai nomenklatūrai už teisę begėdiškai apiplėšinėti jų tautas. Visi puikiai žinom, kas pelnosi ir veši „dalindami(-iesi)“ šias paramas.
„Pasaulis keičiasi“, „dabar ne be tie laikai“ – tai juokingos frazės, kurios sugalvotos tam, kad pateisintų nuo Kristaus atsitraukusių „elitinių“ idiotų degradaciją.
Dar senovės Makedonijos karalius Pilypas (Aleksandro Makedoniečio Tėvas) pirmas suformulavo papirkimo kare principą, sukūręs aforizmą: „Pakrautas auksu asilas paims bet kokią tvirtovę“. Raudonuosius komisarus pakeitę žydrieji komisarai tiesiog pakrovė auksu asilą (ES „parama“) ir nusipirko sau vergais ištisas tautas – lietuviai, lenkai, slovakai, latviai, estai ir t.t.
Neseniai Krikščioniškos Islandijos tautos lyderiai grakščiai nuvijo auksu pakrautą komisarų asilą nuo savo tautos tvirtovės sienų. Tai būtų neįsivaizduojamas poelgis vergiškų dušelių materialistams kolchoznikams, administruojantiems mūsų valstybę (tiksliau – prižiūrintiems prasiskolinusios valstybės turtą ir baudžiauninkus).
Taigi, nieko nepadarysi, Y tep kap Y – kap rokoujas Žemaitę. Telieka žemai nusilenkti ir iš jaudulio drebančiu balsu sudainuoti naujiems ponams komisarams ir komisarėms: „velcom to lithuania land of the beautiful slaves …..“
Vladimiras Troščenka
