Advokatas Arūnas Marcinkevičius įsitikinęs, kad Lietuvos teisėsauga grįžta į inkvizicijos laikus. Tokią nuomonę jis išsakė savo interviu „Karštam komentarui“.
-Pagal kokius įrodymus Medininkų byloje yra nuteistas Konstantinas Nikulinas?
-Įrodymų nėra absoliučiai jokių: nei subjektyvių, nei objektyvių, nei tiesioginių, nei šalutinių arba netiesioginių.
Įvykio vietoje nėra rasta nei Nikulino pirštų pėdsakų, jokio plauko, odos ar nago gabalo, pagal kurį būtų galima nustatyti DNR ir pagal DNR identifikuoti žmogų. Nėra nei prakaito lašų, nei kvapų. Nei kas nors iš liudininkų jį ten matė.
Juo labiau: nėra įvykio vietoje rasta Konstantinui Nikulinui priklausančio ginklo kulkų ar tūtelių. Nors dar 1991 metais vasario-kovo mėn., kai sausio 20-ąją – kaip pas mus buvo sausio 13-oji, Latvijoje buvo sausio 20-oji, buvo šturmuojami VRM rūmai, žurnalistai žuvo ant bastiono kalnelio, TSRS prokuratūra ir Latvijos Respublikos nepriklausoma prokuratūra atšaudė visus Rygos OMONo ginklus: ir tabelinius, t. y. tarnybinius, ir tuos, kuriuos jie buvo iš kažko išėmę.
Taigi noriu pasakyti, kad Lietuvos prokuratūra, kadangi su latviais bendradarbiauja šitoje byloje labai tampriai, turėjo pilną galimybę sulyginti nusikaltimo vietoje Medininkuose rastas kulkas ir tūteles su Rygos OMONo atšaudytais ginklais.
Jeigu bent viena kulka ar tūtelė būtų atitikusi Konstantino Nikulino tarnybinio ginklo kultų ar tūtelių pėdsakus, ar kokio kito Rygos omonininko, jokių ginčų ir klausimų, kas tą padarė, nebūtų. Bet…
Kai mes paprašėme, kad šie duomenys būtų išreikalauti, mūsų prašymas buvo atmestas: „O ką tai duos?“ Jiems net neįdomu.
-Dėl liudininkų. Sakote, kad byloje nėra nė vieno liudininko. O kiek yra anoniminių liudininkų?
-Liudytojų, kuriems taikomas anonimiškumas, mes byloje matome du apklausos protokolus. Vienas vadinasi „Vienuoliktu“, kitas vadinasi „Dvyliktu“.
-Ką jie paliudijo? Jie šalia Konstantino Nikulino buvo, matė nusikaltimą?
-Ne, nei vienas iš jų nebuvo Medininkuose, nei vienas negirdėjo jokių nurodymų ir tik daro įvairias prielaidas ir išvadas.
Esmė yra ta, kad vienas iš anoniminių liudytojų pasakė, kad „tą naktį Konstantino Nikulino nematė“.
Klausimas: ar tas anoniminis liudytojas apėjo visą pastatą ir ar jis K.Nikulino ieškojo?
-Jūs teisme uždavėte tą klausimą?
-Vienas iš anoniminių liudytojų teismo iš viso liko neapklaustas, nes, matote, dėl jo atvažiavimo į Lietuvą gali kilti pavojus jo gyvybei.
Kai šie abu anoniminiai liudytojai buvo apklausti Vilniaus apylinkės teisme ikiteisminio tyrimo metu, mes neturėjome jokios galimybės pateikti visų klausimų, nes mums nebuvo žinoma bylos medžiaga. Mums niekas jos nerodė.
Dar vienas dalykas: aš nežinau, ar jie apskritai buvo apklausti teisme.
-Kaip tai?
-Noriu pasakyti, kad aš nežinau, ar jie apskritai buvo apklausti ir, štai, paaiškinsiu dėl ko.
Liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, apklausa reikalauja, kad šalys turėtų realią galimybę įsitikinti, kad tokio asmens apklausa yra realiai vykdoma. Tai yra atliekama naudojant specialiąsias vaizdo ir garso priemones su vaizdo ir garso iškraipymais. Mes aiškiai turėjome matyti teisėją, žmogų – kad jie yra tik vieni du kabinete, o ne dar kas nors, kaip, pvz., airio byloje, apklausinėja anonimą, o, žiūri advokatai, šalia anonimo vaikšto kažkoks asmuo ir pasakinėja.
O kas buvo mūsų atveju? Salėje sėdi teisėjas, prokuroras ir advokatai. Ir teisėjas pareiškia: „Aš dabar išeinu į kitą kabinetą apklausti anoniminių liudytojų. Kai baigsiu apklausą, ateisiu“.
Grįžta ir sako: „Apklausiau“.
-Tai teisėjas išėjo, apklausė ar neva apklausė tuos anoniminius liudytojus, ir sugrįžo?
-Taip, teisėjas G.Viederis. Jis mums net garso įrašo, kai Konstantiną Nikuliną apklausinėjo pirmą kartą teisme – kada K.Nikulinui skyrė suėmimą, kai žmogui nuoširdžiai, ties ašarų riba įtikinėjo, kad nesupranta, kas čia vyksta, kad jis čia ne prie ko, – neleido daryti: „Tai yra slapta!“
-Tai jūs abejojate, kad tokia anoniminių liudytojų apklausa apskritai buvo?
-Aš žinau tik vieną dalyką: kad teisėjas buvo salėje, teisėjas išėjo, teisėjas sugrįžo. Neturiu jokio pagrindo tikėti, kad jis su kuo nors kalbėjo.
Ir kodėl aš privalėčiau tikėti? Jie gi netiki, kad mano ginamasis yra nekaltas? Nors jiems įrodymai ant stalo padėti. O čia, kad būtų apklausti anoniminiai liudytojai, aš jokių įrodymų neturiu.
Vilniaus apygardos teisme, kai jie apklausinėjo „Dvyliktą“, – lygiai tas pats: nes „Vienuoliktas“ atvažiuoti negalėjo.
Dabar su byla mes buvome susipažinę ir pateikėme klausimus.
Klausimas: „Kas tą naktį buvo budintysis Vilniaus OMONe?“, buvo nušalintas, nes „jis gali atskleisti įslaptinto liudytojo tapatybę“.
Su kokia mašina kažkas tai važiavo – nušalintas, nes gali atskleisti liudytojo tapatybę.
Kurioje vietoje žiūrėjote, ką matėte, ką girdėjote? – klausimai „nuimami“, gali būti atskleista liudytojo tapatybė.
Palaukite, gerbiamieji, aš lygiai taip pat galiu pasakyti: mes nematėme, kad teismas tą liudytoją iš viso apklausinėtų.
Kai mes prašėme, kad būtų naudojamos visos priemonės, kurias teismas ir turi – Vilniaus apygardos teisme yra specialūs kambariai, buvo pasakyta: „Nėra techninių galimybių“.
Tai atidėkit apklausą! Darykit, kai bus techninės galimybės!
-Tai vėl buvo taip? Išeita ir sugrįžta?
-Taip. Įsivaizduokit: aš išeinu per duris, sugrįžtu ir sakau: „Mes pasitarėme“. Klausimas: su kuo tu tareisi? „Mes pasitarėme“.
Čia iš tos serijos: „Daktare, man dantį skauda“. „Gerai, gulkis, pjausim pilvą“. „Bet, daktare, man dantį skauda, ne pilvą“. „Tu ką, daktaru nepasitiki? Gulkis, pjausim pilvą. Daktaras geriau žino, ką daryti“.
Štai, patys ir pagalvokite: tai apie ką čia galima šnekėti?
-O kiek byloje tomų?
-Prokuratūra į teismą perdavė 40 tomų, šiuo metu teisme medžiagos yra 79-80 tomų.
-O konkrečiai apie Konstantiną Nikuliną (Michailovą)?
-Nei vieno lapo, nei vieno puslapio, nei vienos eilutės: išskyrus tai, kad jis pats dar 1992 metais prisipažino, kad jis buvo Vilniuje. Ir jo apklausos protokolai.
Tai apie kokius įrodymus mes kalbame?
Kalbant apie įslaptintus liudytojus, tai normaliose, civiluozotose valstybėse – ar tai pažvelgtume į Jungtines Amerikos Valstijas ar net į kaimyninę Latviją, apie liudininkų apsaugą ir įslaptinimą kalba yra tik po to, kada jis savo vardu ir pavarde atvirai paliudija teisme tai, ką jis turi pasakyti svarbaus. Ir tik po to yra sprendžiama, ar gali dėl to kilti grėsmė, negali, ir imamasi jo apsaugos. Jeigu reikia apsaugos prieš apklausiant, jis saugomas, bet iki apklausos jo niekas neįslaptina. Tik po to, jeigu reikia, jam keičiama tapatybė.
Beje, taip buvo ir Konstantinui Nikulinui, kada jis Latvijoje liudijo Kononovo (Latvijos nusikalstamo pasaulio autoritetas – KK past.) byloje: jis liudijo savo vardu ir pavarde. Tik po liudijimo teisme jam buvo pakeista tapatybė: tapo Konstantinu Michailovu.
O mes ką? Grįžtame į inkvizijos laikus? Kažkas liudija, kad tamsta esi ragana, o aš manau, kad tamsta esi ragana, tai man gali kilti pavojus – užslaptinkit mane iš karto!?
Parengta pagal laikraštį „Karštas komentaras”
