Europa miršta. Europa, ne kaip teritorija. Europa, kaip idėja. Europa kaip svajonė ir kaip projektas. Viktoro Hugo, grafo Levo Tolstojaus, Berliozo, Delakrua. Tai konstatavo dar prieš metus pasaulio intelektualai: Bernard – Henri Levy, Salmanas Rushdie, Umberto Eco, Claudio Magris, Julia Kristia ir kiti savo deklaracijoje, sviestoje po kojomis įvairaus plauko europiniams politikams.
Kraupi liberastizmo šmėkla, virtusi globalių ir vietinių pri(ch)vatizacijų taifūnais, savo krizinėmis grimasomis vien senajame žemyne skaudžiausių likimų bedarbiais pavertė 26 mln. žmonių. Į skurdą bei vargą su jų artimaisiais įvarė kas penktą ES gyventoją. Lietuvoje – kas ketvirtą. Belieka pareikšti – jaunystėje buvusio ir maoistu J.M.Barroso liberaliai konservatyvi, nusigręžusi nuo tikrų krikščioniškų vertybių politika bankrutavo – dar ir tebestyrančia nematyta 11.5 trln.eu dydžio skola, kurią teks srėbti ateinantiems į jo kohortos vietą naujiems išrinktiesiems. Žinoma, šie sriūbtels kaip visada – įjungs šėtonišką naujojo pretendento į ES komisaro vietą Ž.K.Junkero prižiūrėtą spausdinimo machiną, kuri tuoj pat vėl per infliaciją nuvertins ateinantį naują Lietuvos piniginį vienetą.
Priešingas tautiškumui liberastizmas – tai metastazėmis kaip vėžys išplitęs toks kosmopolitiškas politinės mimikrijos ir eklektizmo susitaikėliškas reiškinys, kai egoistinės demagoginės libearalios pseudolaisvių propagavimo idėjos prasiskverbia ir į konservatyvią, ir į socialpatriotinę – nacionalistinę, ir į žaliąją ar net ekonomiškai kairesnę – socialdemokratinę mąstyseną, tarpstančią atitinkamose politiniuose dariniuose ir ne vienoje Europos prezidentūroje. Jį galima atpažinti ne tik iš morkinių marškinėlių su šventvagišku užrašu – „Laisvė –veža“, vėliavų ar geltonų kaklaryšių ir paikų kalbų. Prezidentė D.Grybauskaitė yra atvirai deklaravusi savo liberaliai konservatyvaus politinės ekonomijos kurso kryptį, nes jai gal ir ne pati maloniausia ždanoviška proletarinė praeitis. Panagrinėkime, kiek ji ištikima Dievo prisakytiems – „alkaną pavalgydink, ištroškusiam duok vandens“, kai bankų sąskaitose toliau tebepelyja neapmokesdinti dėl prastovos miljardai, kaip siūlęs keisti padėtį ir Albertas Einsteinas, nes dėl blogų lūkesčių niekas neskuba daug investuoti.
Deja, ligi šiol mūsų visi dešinesni politikieriai taip ir nesuvokė, kad laisvė – tai ne tik valstybės suverenumas, kurio likučius, dėkui Die, budriai saugo NATO naikintuvai, bet ir kiekvieno piliečio laisvumas su atitinkama suma įgyvendinti savo kūrybines darbines galias ir turėti ne tik už ką vykti į platųjį pasaulį, bet ir grįžti namolio. Kokį laisvės skonį tebejaučia prie bambalio, odekolono buteliuko, heroino dozės ar atliekų konteinerio prirakinti vargdieniai ir kaip bei kuo jie balsuos gegužės 25d. – komentuoti nereikia. Darbe žmogus praleidžia trečdalį savo laiko, todėl šiai vertybei skirta skiltis greta kitų amžinųjų turi būti ne tik kiekvieno šiuolaikio politiko užrašų knygelėje, bet ir jo širdyje.
Duokite darbo, duokite darbo, norime „panasoniko ir šarpo“ – tokiais pranašiškais žodžiais tauta paskui Algirdo Kaušpėdo „antį“ kilo atmintinais aštuoniasdešimt aštuntais. Darbui reikia milžinškų investicijų, todėl ar ne laikas visur vienu metu tinkamai apmokesdinti stambųjį, ypač neinvestuojamą kapitalą?
Tokiais griausmingais žodžiais gausiausios partijos suvažiavime dar žiemą kilstelėjo rūmų stogą nenurimstantis Laptevų tremtyje gimęs Vytenis Povilas Andriukaitis, kurį dėl tvirto, kad ir šiek tiek idealistinio būdo ką tik išrinko Pasaulio sveikatos asamblėjos vadovu visai Europai ir jis dabar pirmininkauja jai suvažiavime Ženevoje. Jis sako – tik tada, apmokesdinę, mes galėsime sukurti tikrą nebrangią sveikatos apsaugą visiems žmonėms, o ne tik išrinktiesiems. Tik tada į kiekvieną darželį ir mokyklą bei gydyklą keliaus tik ekologiškas maistas, kaip yra Danijoje ar kuriama Estijoje, tebemąsto ir tęsia šis ministras. Tik tada apnaikinsime dvigubai didesnę nei mieste bedarbystę kaime, nes ekologiniuose ūkiuose reikia daug darbo rankų, ir galėsime ne žodžiais, o darbais realizuoti socdemų programoje įrašytą visiško užimtumo siekį. Tačiau tam reikia ir dvigubai didesnių išmokų, nes lygiai tiek didina derliaus svorį, bet ne kokybę visa chemizacija su savais milijardiniais pelnais, kaip ir žmonių sergamumą.
Dalis prisiekusių Hipokratui gydytojų buvo ir yra iš pašaukimo. Visgi, atrodo, kad V.P.Andriukaitis ilgai prieš egzistuojančias ir medikų mafijas neatsilaikys, nors jo strategija yra akivaizdi.
Trys vaistų monopolistai, apkėtę Lietuvos rinką, toliau šimtais milijonų pelnosi viršpelniais iš jiems svetimo žmonių skausmo ir slogų, o steigti valstybinę trečdaliu pigesnę žmonėms– neleidžia Briuselio direktyvos. Jas būtina keisti, įteisinant valstybines, nes mažose valstybėlėse su nedidele vietos rinka bemat įsigali monopolinės oligarchijos. Ką nuveikė prezidentūra? NIEKO. Tik paiki žodžiai, žodžiai. Mūsų auksarankiai chirurgai irgi nuo seno pasiima savo, todėl tai būtina įteisinti – nori ir gali, tai ir atsilygink oficialiai. Ir be laiko pražylantiems anesteziologams, ir sesutėms, bet su valstybės mokesčiu. Tik tada bus tvarka, beje, nepatinkanti apsiforminusiems penkiais etatais baltachalačiams.
Vitalijus Gailius čia ne kažin ką gali pagelbėti, nes įrašytas į liberalus, todėl visa viltis į Seimo narį Povilą Urbšį, kuris sugeba daryti tvarką ne tik Panevėžyje. Kitiems reikia pasijusti labiau atsakingais prieš Konstituciją ir Tautą, o ne autoritariškai įtikėti ir pasiduoti D.Grybauskaitės hipnotizuojančioms ir paraližuojančioms kalboms Seime ir ekranuose.
Mus ir Europą patikimai gina Vakarų grasinimai numušti naftos kainas, NATO skydas ir gen. ltn. Arvydas Pocius bei Lietuvos savanoriai, o ne tuščios kalbos apie grėsmes, nevykimas susitikti su B.Obama į Prahą ir visokie banketai bei paveikslavimasis greta gerokai „pridirbusių“ visai Europai. Rusija pripažįsta tik jėgą – ginklo ir informacinę. Laptevų jūros golgota, kurią patyrė Andriukaičių šeimos penketas, sukrečiamai, kaip ir D.Grinkevičiūtės aprašyta V.P.Andriukaičio ir jo Tėvo knygoje – „Gyvenimo interviu“, neturi pasikartoti. Galima ir reikia diskutuoti dėl detalių, tačiau ne dėl bendrosios krypties, nes ši knyga tai yra paminklas humaniškajai politikai šimtmečiams ir už Lietuvos ribų.
Deja, šūviai maidanuose, Krymo aneksija, žvėriškas pogromas Odesoje ir Rytų Ukrainos destabilizacija – tai ženklas, kad veriasi nauja Sodoma ir Gomora. Juk pasakyta Šventame rašte – palaiminti taikdariai, nes abejų pusių Motinų ir vaikų ašaros vienodai skaudžios. Deja, D.Grybauskaitė turėdama ES komisaru mokesčiams A.Šemetą ir Vilniaus vadovų pasitarimuose nieko nenuveikė, kad nuo Gibraltaro iki Vladivostoko būtų vienodai aukštai apmokesdinti pelyjantys sąskaitose visų rotšildų pasekėjų, o tarp jų ir abramovičių, milerių, achmetovų, stašaičių milijardai ir milijonai tam, kad valdžios turėtų užtektinai pensijoms, algoms ir stipendijoms bei pašalpoms visur. Juk žmonėms tereikia dirbti ir uždirbti, ir kad būtų gerbiami jų papročiai, kalba bei teisės. Nereikia karo ir kulkų. D.Grybauskaitės lankytas „Ikea“ Vilniuje nors ir yra gerai, bet lietuviškas „IKI“ Stokholmo priemiesčiuose būtų – dar geriau.
Tuo metu ir dėl masinio nedarbo Lietuvoje toliau klesti 0,5 mln. bylų kiekiu tebematuojamas nusikalstamumas, į kurį adekvačiai reaguoti negali jokia teisėsaugos sistema, todėl ir siaubai visokie toliau liejasi iš ekranų – nužudė, pasmaugė, sudegino, užmušė, išsityčiojo. Nuo tokių dalykų ne vienas ir pasiligojo rimtai.
Iš tiesų, visos Europos ligoninės prigrūstos nepelnytai kenčiančiųjų, o ES bendroji žemės ūkio politika tebėra girta kaip šliurė – trečdalis eksporto keliauja spiritinių gėrimų pavidale, trečdalis vynų ir vermutų, ir tik trečdalis – grūdų pavidale, pasaulyje tebebadaujant beveik milijardui. Pati geriausia proga užduoti klausimą vėl pretenduojančiai į aukščiausią Lietuvos valstybės postą D.Grybauskaitei – ką apie visą šią vykdomą Europoje tikriausio antikristo politiką mąsto visa ES vadovų taryba, sočiai prisišveitusi mūsų miškų stirnienos su bruknėmis Gedimino kalno papėdėje praeitą rudenį?
Deja, TV debatai jau parodė, kad visa tai anaiptol ne įžūloko E.Jakilaičio išprusimui bei supratimui, kaip ir jo atsakomybei prieš rinkėjus, kurių mokesčiai virsta jo sočiais honorarais. Kuo pašaukė – tuo teatliepė, todėl nenuostabu, kad pusė nusivylusių Lietuvos rinkėjų tebebalsuoja kojomis.
Išmintingas, bet pernelyg tylus Z.Balčytis, nors ir išmušė milijardą skystų dujų terminalui ir AE uždarymui, spustelėjo Europos bankus, tačiau vienas su savo socialliberalokomis nuostatomis irgi nieko, iš esmės, negalės Lietuvoje pakeisti.
Valstybę kuria Tauta, o ne diktatoriai. Pradedant kaimynystėmis, seniūnaičiais, bendrijomis ir baigiant parlamentu, kuris demokratijoje turi kontroliuoti ir prezidentūrą, o ne lapsėt ausimis paskui konjunktūriškai sukarintą retoriką, ar šnabždėtis ir mosikuot kumščiais tuščiuose koridoriuose. Tik apačių ir valdžios susiklausymas, veiklumas, moksliškai vadinami sinergija, kai vienas ir du lygu penkiems, gali keisti situaciją, tačiau tam reikia ir žymiai ryžtingesnės, tvirtesnės, vertos Vytauto Didžiojo ir Kęstučio išminties politikos.
Gatvėse su armonikomis jau traukiama – „nei pankos, grybauskaitės nei puteikiai mums suklestėjimo neduos, tie liberalai, bolševikai, ir Kubilius – mūs Lietuvą ir vėl parduos“.
M.Riomerio Teisės universiteto katedros vedėjas prof. Alf.Vaišvila tebeniršta, kad ES yra pamintas ne tik elementarus žmogiškumas, bet ir TEISĖ. Žiūrėkite, ES valstybių veikimo sutarties preambulėje yra įtvirtinta pamatinė sąžiningo konkuravimo rinkoje nuostata. Kadangi mūsų žemdirbiams ligi šiol išmokos tebėra daugiau nei dvigubai mažesnės, palyginus su anksčiau įstojusių į ES, tai apie jokį sąžiningą konkuravimą Lietuvos žemės rinkoje nuo gegužės 1 d. ir kalbos būti negali. O kuo baigsis mūsų vargstantiems pusantro šimto tūkstančių ūkininkų tokiomis sąlygomis artėjantys pieno ir runkelių kvotų naikinimai visoje ES, gerai žino antstolio plaktukas.
Ši baisi neteisybė tiesiog bado akis kiekvienam blaiviai mąstančiam ekonominėmis ir teisės kategorijomis, tačiau, atrodo, ne prezidentūrai, kurioje gausu ir visokių patarėjų durnopoms su jų pasimaišiusiomis ekonomikomis buvusių prastais istorijos studentais, ir jei ne tvirta patarėjo vietinei Lietuvos teisei L.Gelažiaus ranka ir jo sumanumas, tai prezidentūra senokai būtų subyrėjusi kaip tas nif nifo kortų namelis.
Stūgauja naktimis vilkas po Gedimino kojomis piktas, kad pristigusi politinės valios D.Grybauskaitė Lietuvos pirmininkavimo pristatymo strasbūruose-briuseliuose kalboje pernai liepos trečią – karaliaus Mindaugo dieną, sutūpusiam ant savų laktų visokio plauko bet vis tiek, šiek tie garbiajam europarlamentui, nes demokratiškai žmonių rinktas, nerėžė šios baisingos, Lietuvai pražūtingos neteisybės į akis…
Konstitucijoje užrašyta juodu ant balto – Lietuvos prezidentas formuoja ir vykdo užsienio politiką. Ji vykdoma remiantis ir ES teise, ir Lietuvos Konstitucija, todėl kai sekantį kartą man pasipainios ant tako pirmoji Lietuvos persona – pirštu parodysiu, ką užregistravau Teisingumo ministrui. Šis gi bematant įsuko savo penkių departamentų smegenis, o vienas jau ir atsakė, kad ne tik Ūkininkų sąjunga, bet ir Lietuvos valstybė turi ieškinį T5533/13 Europos komisijai dėl neteisingų išmokų pateikti, arba kitaip tariant konstatuota, kad Briuselis vykdo tik Vakarams naudingą protekcionistinę politiką, prasilenkiančią su ES sutartimis ir visu tarpvalstybiniu sąžiningumu.
Kas priklauso už Konstitucijos nevykdymą, Lietuvos nacionalinių interesų negynimą, remiantis Lietuvos ir ES teise? R.Paksas jau gavo pamoką, ar reiks dar vienos? Akivaizdu, kad prezidentūra, suklaidinta liberalo teisininko I.Vėgėlės, kuris teigia, būktai Lietuvai pasielgus kiečiau, panašiai kaip Vengrijos premjeras V.Orbanas, tektų grąžinti ES miljardines sumas. Padėtis smarkiai iš karto pasikeistų mūsų naudai, jei Lietuva prieštarautų su kitomis skriaudžiamomis mažomis valstybėmis, tačiau tam ir reikia atitinkamos vienijančios užsienio politikos, bet kad jos taip ir nėra.
Nežinau, ką pasakė Seimo Teisės komiteto pirmininkas, gimęs irgi tremtyje, Julius Sabatauskas Lietuvos notariatui, forminančiam Lietuvos žemės pardavimo sandorius, niūniuodamas sau – Briuseliui neparsiduosim, Lietuvos mes neparduosim, žemgrobius ir referendūmą mes nusmūgiuosim, – tačiau kad saugiklių žemei neužtenka, supykęs ant „iškastravusio“ įstatymo projektą liberalo E.Gentvilo, vėl trenkti Seimo durimis ir išlėkti sodinti ąžuolų nervų apraminimui ruošiasi miškininkas nuo Ukmergės vadovavęs saugiklių darbo grupei Seime Kazys Grybauskas.
Situacija Lietuvos valstybei yra itin grėsminga, ne tik todėl, kad spauda rašo apie vokiečiusm supirkusius žemes prie Mažeikių, Jurbarko, ar danų kiaulidžių ekspansijas, ar kad kalbama, jog pietryčių Lietuva ir Kalvarija bei Lazdijai – „ant skolos lenkų milijardieriams“ raštelių, bet ir todėl, kad visi Vakarų chemizatoriai per dešimt metų gali į nieką paversti svarbiausią Lietuvos ateities strateginę prekę – tyrą vandenį: nitratų kiekis Nemune per dešimtmetį jau padvigubėjo, nerimsta Vytauto Didžiojo universiteto profesūra iš Kauno.
Svarstau – kas gi gali šitą visą liberastinę beprotybę visuose briuseliusoe – stasbūruose atlaikyti? Politkorektiški diplomuoti diplomatai ir pensijinis amžius, kurie tyli ne tik lenkams dergiant Lietuvą, bet ir pasižymėjo menkiausiu aktyvumu? Tik tie, kuriems rūpi “alkaną pavalgydink, ištroškusiam duok tyro lietuviško vandens”. Tiems, kuriems svarbiausia žmogus. Gal už teisybę einantis tremtinys Kazimieras Kuzminskas, lietuvybę ir kalbą ginantis Valentinas Stundys ir jaunatviškos energijos Paulius Saudargas ar už bendruomenių ir parapijų teises kovojantis Liutauras Kazlavickas– krikščioniškai demokratiška Lietuvos viltis su ta ašara rymančių pakelių smūtkelių akyje? Betgi, kol ir jie neužsimos ne tik prieš gazpromus, bet ir aukštų mokesčių reikalavimu prieš doičkomercbankius, goldmanzachsus, lloydus, paribus, chevronus bei barklajus – tai tik maža dalis iš 147 kontorų, kontroliuojančių net 40 proc. pasaulio turto, aptekusių pelyjančiais nuo žmonių per PVM padidinimus nurinktais trilijoniniais pinigais, kaip neseniai nustatė Šveicarų matematikai – gero visoje geopolitikoje ir Lietuvoje nelauk.
ES išmokos Lietuvai turi ir gali būti padvigubintos dar ir už visas istorines skriaudas pradedant Prūsijos sunaikinimu, karų siaubais bei baigiant tautos trečdaliu – geriausios milijoninės mūsų brangiausiai išmokslintos darbo jėgos pasisavinimu, remiantis sau naudingais liberastiniais ES sutarčių straipsniais – laisvu kapitalo, darbo jėgos, prekių ir paslaugų judėjimu ir ignoruojant kitus – mus ginančius. Trumpai tariant – dirbantieji į ten, o kapitalas į čia, kurio greitai ir konvertuot nereiks, pusvelčiui mūsų žemių susigviešt. Pasiieškokite kvailių kitur, ponai, kol dar yra sutartys, konstitucija ir ją skaitančių bei išmanančių. Jūsų, o ne mūsų laukia egzaminas prie rinkimų urnų. Todėl ant mano biuletenio vėl bus užrašyta ir patriotiškai – „Už dr.Joną Basanavičių“ ir už politikus ne žodžiais, o aukštesnių progresyvesnių mokesčių politika einančius prieš didįjį neinvestuojamą kapitalą. Kad taip visur, ir vienu metu. Kad negalėtų pasprukti.
Vaidotas Bartkus
