Ak, jau tos karštos kai kurių ukrainiečių galvelės. Pridirbo, privirė, o dabar jau patys nežino kaip iš tos košės sveikiems išlįsti. Žiūri gailiomis ir prašančiomis akimis į Vakarus ir beveik ištiesę rankeles maldauja: „Dėl Dievo meilės, padėkite. Paskolinkite, o dar geriau, duokite keletą milijardų pragyvenimui“.
Aišku, Lenkija ir Lietuva būtų pasiruošusios, tik kišenėse vėjai švilpauja. Patys tos manos iš šeimininko kasdien tikisi. Lenkai, kepurę pasidėję, ant kelių parpuolę gal ir sumaldautų sumesti kokį milijardą (aišku, zlotų, ne dolerių. Negi manote, kad lenkas toks kvailas, kad doleriais svaidytųsi?), o ką daryti lietuviams?
Mes puikiai įsisavinome mums skiriamus antraeilius kurjerių, globalizmo profesionalių revoliucionierių, liokajų, skaldytojų, isterikų ar zakristijonų vaidmenis, bet tokiuose vaidmenyse tik pragyvenimui užsidirbi, o išmaldai ne kas belieka…
Tiesa, jei šeimininkas įsakytų, ką nors pažadėtų, kaip tai varnai nors spindintį saldainio popieriuką, tai finansų ministeris visų ministerijų kišenes perkratęs, dar kiek iš pensininkų ir socialiai remtinų nusukęs, kokį dešimtį ar šimtą tūkstančių sužvejotų. Tik kas tas šimtas tūkstančių, kai ukrainiečiams verkiant reikia nors 15 milijardų?Verkiant, nes kitaip patiems – naujai iškeptiems valdantiesiems teks terbas užsikabinti ir per Lvovą Vakarų pusėn kojas pamiklinti.
Taip ir norisi pasakyti broliui ukrainiečiui, su kuriuo prieš trejetą metų jo tėvynėje lašiniais, raugintais agurkėliais užkąsdami alų gėrėm ir svajojom: „Taigi, kai imiesi revoliucijų, tai lygiai tas pats, kaip gerame baliuje padauginti. Prabundi ryte svetimuose namuose lyg kitame pasaulyje, galva ūžia, kišenėje nė skatiko, o namuose boba su visu tuntu vaikučių laukia. Tie kiti namai – tik laikinas guolis, kuriame girto pažadą ištesėjai ir pėdink per duris.
Va, taip. Prieš pakeliant kokios tai nepažįstamos ar menkai pažįstamos senmergės pasiūlytą taurelę, reikėjo gerai pagalvoti, kas po to bus. O dabar, išspaus iš tavęs visus syvus, o paskum numes kokiam vertybiniam tolerantistui po kojom. Taip ir vartalios po kojomis, kol dar pasismaginimui tiksi ar kokią naudą tikėsis išspausti, o vėliau… Vėliau nuspirs į patvorį. Vokišką, olandišką, anglišką ar prancūzišką patvorį padvėsti, o gal lenkams vėl atiduos.
Pripažinkim atvirai, kad nebe tie laikai, mielas broli, ukrainieti, nebe tie… Anksčiau vyrai vyrais buvo. Į karą tik už savo bobą ir vaikus, už giminę ar gentį, dar už savo žemę, savo tikėjimą kildavo, o dabar… Dabar iš mūsų vyrų – jokios naudos. Pasiruošę už gražias šnekas, vienkartinį kokios nors veido odą dešimtą kartą įtempusios, bet turtingos pamylėjimą, pasaulį, kuris ir taip jai priklauso, po kojomis pakloti. Savo bobą, savo vaikus, savo gentį ir savo žemę pamiršti ar net padovanoti. Viską, viską vienu kartu atiduoti.
Gal ir geras toks dosnumo požymis, tik, kai gerai įsiveizi, tai ta turtinguolė tokia ragana, kad verkt norisi. Bet įsiveizi tai po viskam, kai jau kojom ir rankom prie jos geležinės lovos prirakintas. Jau niekur nepabėgsi, niekur nenueisi ir nieko nebepasieksi. Ši – tai ne buvusioji.
Anoji, kad ir bjauri savo charakteriu retkarčiais, bet mylinti. Tu jai – ne vienai nakčiai, o visam gyvenimui reikalingas. Nesvarbu, ar tu kiek kvailokas, ar viena akimi žvairas, ar viena koja klišas,vis vien reikalingas. O šiai… buvai ir liksi trečiarūšis.
Teks pareiti. Tik ar bepriims? O jei atleis, tai kiek teks maldauti ir kokį žodžių mūšį atlaikyti? Gerai, jei tik žodžiu. O jei moteriškė su pliauska šonus atvanos, jaknas atvirins, veidelį nageliais išakės? Kur tada beeisi? Ką tada bedarysi? Kaip lietuvis visa gerkle rėksi, jog dėl visko kaltas rusas?
Nepadės, nes nesvarbu, kad su rusu šnekiesi kaip tikras žemaitis su tikru dzūku Lietuvoje, vis vien tai pačiai šakniai priklausai.
Žiūriu aš į tave per „mūsiškas“ televizijas, nes kitokios jau uždraustos (įtariu, kad greitai tik „lietuviškas“ ir „europietiškas“ laisvoje Lietuvoje beveizėsim), ir įvairiausi jausmai užplūsta mano brolišką dūšią. Ir liūdna, ir pikta, ir nesmagu darosi. Negi tu dar tiki, kad naujieji tavo vadai, kokie nors kopūstgalviai „turčinovai“ ar triušinių giminės „jaceniukai“, o gal sveiką nuovoką praradusios „tymošenkos“, tau geresnę ir sotesnę ateitį padovanos? Negi vis dar tiki, kad „dovanų karalius“ gyvas ir kai ką galima veltui, taip sakant, „už gražias akis“ gauti? Tada tu – tikras kvailys.
Ė… Nusišnekėjau. Atleisk. Juk ir aš toks pat. Daug anksčiau pasielgiau nė kiek ne geriau, todėl dabar, kai po laiko įgavau šiokios tokios išminties, drįstu tave peizavoti, nors tikrumoje niekuo nesiskiriu – toks pat kvailas ir užsispyręs.
Aš taipogi patikėjau netikrais pranašais, todėl dabar trečdalis mano genties paliko savus namus ir kartu su moteriškėmis, vaikais išvyko svetur laimės ieškoti. Likusieji netolygiai pasidalinę į dvi dalis: mažesnioji giesmes gieda naujam šeimininkui, todėl jai nuo stalo daugiau trupinių atitenka, didesnioji – stalus valo, staltieses skalbia, indus, grindis plauna, o jei patriukšmauja – į sprandą gauna. Ne, ne nuo šeimininko, bet nuo savų, nuo tos mažesnės dalies, kuriems į stalą patiekalus leidžiama paduoti ir vėliau šaukštus su trupiniais nuo jo surinkti.
Bet aš į tuos svetimus namus su visais savo, gal dabar jau nebe visai savo, rakandais priimtas ir į visas registrų knygas surašytas, o tau net to nesiūlo. Nesvarbu, kad tik tarno ar liokajus vieton, bet priimtas, – o juk tave tik prie vartelių prieiti leidžia ir tuos vartelius šiek tiek praverti žada, kad turėtum kaip savo kelnes, marškinius ar kokį vertingesnį daiktą prakišti ir už tai sausos duonos kąsnį gauti. Tik tiek. Nei daugiau, nei mažiau. Todėl nepyk, bet tu, nors ir daugiau kaip dešimt kartų už mane didesnis, bet tiek pat kvailesnis.
O jei nori atvirai, tai pasakysiu: nepasiduok. Neverta dėl tų pažadų savo įprastą, kad ir sunkesnę, biednesnę, bet savo, savos genties, savo tautos ateitį aukoti. Visi tie siūlomi „demokratiški saldainiai“ tikrumoje neverti nė saujos tavo, protėvių išpuoselėtos, jų kaulais nubarstytos žemelės. Įsikibk į ją ir laikykis. Iki paskutinio atodūsio laikykis, nes, jos netekęs, neteksi ir ateities.
Ir iš mūsų atvykėliais daugiau netikėk. Nei kokiais nors gružikais, ar kokiomis gerokai perbrendusiomis, nei taip vadinamais revoliucionieriais ar zakristijonais. Jie ne savo ir ne mūsų giesmę gieda, jie už teisę nusirinkti nuo stalo trupinius stengiasi. Jie ne savo protu mąsto, jie svetimą dainelę traukia.
Tik pirmiausiai savo kieme susitvarkyk. Vyk lauk visus, kurie tavo skyrybų trokšta ar tau laimę – nelaimę siūlo.Vyk ir net nemąstyk, nes ilgai bemąstant „šuo kepsnį nusineša“. Jei reiks, ateisim, padėsim. Juk ne visi pas mus trupiniais nuo pono stalo minta, daug tokių, kurie sunkiu darbu savo plutą užsidirba.“
Norisi taip pasakyti, bet žinau, kad nepasakysiu, nes esu toks pat kevelšis, toks pat bailys kaip ir dauguma Ukrainos gyventojų. Vis dar gilumoje gyvenu svajone apie geresnę ateitį, nors ir nemėgstamo pono pastalėje. Kada ir kaip tą drąsą iš manęs atėmė? Kaip mane pavertė nuolankiu šunėku, kuris už ėdesį be perstojo kaimynų pusėn loja ir staugia bei savo likimo brolius parduoda? Nežinau. Tačiau kažkur gilumoje vis dar virpa gyvybės ugnelė, kuri šnabžda, jog taip neteisinga. Belieka tikėtis, kad iš tos ugnelės kada nors įsidegs tikra ugnis. Tik ar ne „viltis – kvailių motina?“ Taigi, taigi… gal…
