Lietuvių tautinių vertybių sistema niekada nebuvo stabili. Ji kito amžių tėkmėje, priklausomai nuo Lietuvos geopolitinės situacijos, santvarkos, jos intelektualinio elito nuostatų. Kiekvienas autorius, rašantis apie tautines vertybes, pateikia skirtingą jų sistemą, savaip išryškina jų prioritetus.
Lietuvos pirmajam ir vieninteliam Šv. Sosto palaimintajam karaliui didžiausia vertybė ir jo gyvenimo tikslas buvo sukurti Lietuvos valstybę – stiprią ir nepažeidžiamą. Didžiajam kunigaikščiui Vytautui – stipri Lietuvos karinė galia ir Lietuvos valstybės nepriklausomybė nuo Lenkijos. To siekė ir jo vienintelis idėjinis įpėdinis kunigaikštis Švitrigaila. Kristijonui Donelaičiui svarbiausiomis lietuvių tautos vertybėmis atrodė darbas ir vėžlybumas (tautiškumas, dievobaimingumas, širdingumas, saikingumas, pagarba senatvei); istorikui Simonui Daukantui – liuosybė ir Tautos istorija; rašytojui vyskupui Antanui Baranauskui – laisvė, dora ir gražūs papročiai; Motiejui Valančiui – lietuvybė, tikėjimas, blaivybė ir dora; dr. Vydūnui – tautiškumas, kalba, kraujo ryšys, dvasingumas; dr. Jonui Basanavičiui ir dr. Vincui Kudirkai – lietuvybė ir Lietuvos tautinės valstybės atkūrimas; Vincui Mykolaičiui-Putinui – pareiga ir ištikimybė savo tautai, filosofams Stasiui Šalkauskiui – lietuvybė, krikščionybė, demokratija; jo mokiniui Antanui Maceinai – dora, krikščionybė ir pareiga Tėvynei ir t.t. (Plačiau: Voverienė Ona Tautotyros etiudai. – V., 2011).
Panašiai, kaip ir minėtiems Tautos didiesiems mąstytojams, skirtingos vertybės atrodė prioritetinėmis ir Lietuvos Prezidentams. Vienintelė vertybė, kuri juos visus vienijo – tai buvo Lietuvos laisvė, mūsų valstybės nepriklausomybė.
Lietuvos istorijoje tik Prezidentui Antanui Smetonai, bekompromisiškai remiant jį, mūsų Tautos patriarchui dr. Jono Basanavičiui, pavyko atkurti Karaliaus Mindaugo sukurtą Lietuvos valstybę ir įgyvendinti po daugelio šimtmečių Vytauto Didžiojo ir kunigaikščio Švitrigailos svajonę ir didįjį jų gyvenimo tikslą, kurio jiems realizuoti nepavyko, – atkurti Lietuvą, nepriklausomą nuo išorės galingų kaimynų.
Be minėtos pagrindinės Lietuvos prezidentų vertybės, juos visus vienijančios, kiekvienas iš jų turėjo ir savo savitą vertybių sistemą, tarp kurių dominuojančios buvo:Antanui Smetonai – tautiškumas; Aleksandrui Stulginskiui – valstybės karinė galia, dora ir tikėjimas; dr. Kaziui Griniui – demokratija ir laisvos asmenybės ugdymas; Jonui Žemaičiui –Vytautui – atsakomybė už savo Valstybės ir Tautos likimą; prof. Vytautui Landsbergiui – nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas ir Tautos dvasinė gerovė; Algirdui Brazauskui – darbas ir tvirtumas, siekiant užsibrėžtų tikslų; Valdui Adamkui – laisvas žmogus, atvira visuomenė, stipri valstybė.
Atskleisti temą išsamiai ir visapusiškai – tai būtų daktaro disertacijos užduotis. Gi viename straipsnyje galima tik nubrėžti temos kontūrus, eskiziškai pateikti temos aktualumo klausimą pamąstymams ir moksliniams tyrimams.
Ko gero, ir būčiau savo kelyje apsiėjusi be šios temos, jeigu ne aplinkybių kompleksas, paskatinęs domėtis Lietuvos prezidentų veikla. Visų pirma tai – šlykščiausios juodosios technologijos, nukreiptos prieš Lietuvos Prezidentę Dalią Grybauskaitę, kuriamos ir platinamos niekingų Lietuvos dvasinių pigmėjų. Tai ir paskatino Lietuvos moterų lygos nares imtis tos temos.
Praeitų metų rudenį organizuota Palangoje konferencija „Lietuvos Prezidentai ir Tauta“, jau pakartota Kaune, Anykščiuose ir Ukmergėje, suponavo mintį – susipažinti giliau su iki
šiol tik paviršutiniškai žinoma Lietuvos Prezidentų veikla ir tas žinias kaip įmanoma plačiau paskleisti.
Kultūrologas Povilas Mataitis pasiūlė naują aspektą – pažvelgti į Lietuvos Prezidentų veiklą vertybiniu aspektu ir ta tema paskaityti pranešimą jo organizuojamoje konferencijoje „Tradicinių vertybių ir Tautos sargyboje“ Joniškyje.
Minėtose trijose konferencijose skaičiau arba buvo skaitomas mano pranešimas apie Lietuvos Prezidentę Dalią Grybauskaitę. Todėl galiu kalbėti apie tas vertybes, kurias ji deklaruoja ir vadovaujasi jomis priimant sprendimus. Apie kitų vadovų ir Lietuvos prezidentų vertybes kalbėsiu tik tiek, kiek jos įtakojo D.Grybauskaitės veiklą.
Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės vertybių sistema
Kaip jau rašiau savo ankstesniame straipsnyje, „Prezidentas yra Tautos ir jos sukurtos Valstybės simbolis, kaip sakoma sparnuota fraze – valstybės miniatiūrinis portretas, pagal kurį pasaulyje sprendžiama apie visą tautą ir valstybę. Kitavertus – tai svarbiausias valstybės pareigūnas, nuo kurio valios, išminties ir sprendimų didele dalimi priklauso visos valstybės ūkio ir kultūros raida,žmonių gerovė, dvasinė ir materialioji, tautos likimas“. (Voverienė Ona. Lietuvos prezidentai ir tauta // Karštas komentaras. – 2014, gruod. 20-saus. 3, p. 10,11). Todėl valstybės vadovo vertybių sistema studijuotina įvairiausiais aspektais, nes, jeigu valstybės vadovą gerbia jo Tauta, ji stengiasi tas vertybes perimti ir jomis vadovautis. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė nuo pat pirmosios jos prezidentavimo dienos, dar gi net tiksliau, nuo jos pirmosios kandidatavimo į Lietuvos prezidento postą dienos, ėmė gaivinti jau gerokai primirštas lietuviškas tautines vertybes. Jas ji deklaravo, keldama savo rinkiminės kampanijos ir būsimos prezidentinės veiklos kryptis, ir labai subtiliai… per savo mokytojų, Margaret Tečer ir Lietuvos prezidentų vertybių sistemą, siekiant svarbiausias, jos požiūriu, vertybes įgyvendinant dabartinėje Nepriklausomoje Lietuvoje. (Voverienė Ona. Lietuvos Prezidentės pavasariai; kadencijos pradžia ir pabaiga. – 2014, kovo 14-28, p. 14,16,17).
Savo inauguracinėje kalboje 2009 m. liepos 12 d Dalia Grybauskaitė kalbėjo: „Atėjau ne vadovauti, o tarnauti žmonėms. Galimybė gerinti gyvenimą ir stiprinti Lietuvą – man yra didžiausias atlygis ir tikslas“ (Lietuvos Prezidentės pareigas eiti pradėjo Dalia Grybauskaitė // XXI amžius. – 2009, liep, 15, p, 1).
Ji savo viešose kalbose ir metiniuose pranešimuose dažniausiai akcentavo kaip didžiausią tautinę vertybę – PAREIGĄ. Kai ji, dar būdama Briuselyje, pamatė 2009 metų sausį įsisiautėjusią raudonųjų chuliganų, suvežtų iš visų pasviečių, net iš Latvijos, riaušes prie Seimo, ji suprato, kad jos pareiga – būti čia ir dabar – Tėvynėje ir jai padėti, kiek tik leis jos gabumai ir galimybės. Ji ryžosi kandidatuoti į Lietuvos prezidentus, labai daug prarasdama materialiai (Voverienė Ona. Dalia Grybauskaitė – Tautos prezidentė // Karštas komentaras. – 2013, rugs.27 – spal. 11, p.1,4,5,7).
Grįžtant prie pirmojo Prezidentės pavasario, lėmusio jos prezidentinės veiklos kryptį ir stilių, jau iš pirmojo susitikimo su ja įsiminė jos žodžiai: „Mano namai – tik Lietuva… Žinau, ko einu, aš nebegaliu stovėti ir iš šalies žiūrėti, kas vyskata… Man „sau“ neegzistuoja. Lietuva į mane investavo labai daug, tad mano pilietinė pareiga – reikia jai atsilyginti savo darbu“ (Dalia Grybauskaitė. Cit. Voverienė O. Ten pat).
Pareiga jos vertybių sistemoje siejama su kita vertybe – SĄŽINE. Ypač su sąžiningumu valstybės politikoje. Prezidentė griežtai pasmerkė daug metų besibylinėjančią ir įvairiausias būdais vilkinančią baudžiamąją bylą Darbo partiją ir jos vadus, kaltinamus sukčiavimu. Iki šiol ji abejoja šios partijos patikimumu, nes jos vadovas, visur, kur tik galėjo šmeižė Lietuvą – ir po Kremliaus kurantais, vienu metu pasiprašęs net politinio prieglobsčio, ir Europos Parlamente. EP, niekindamas Lietuvos valstybę, organizavo jį palaikančiųjų šmeižikišką grupę. Ar galima vadovautis tokia kreiva sąžine politikoje? Nepatvirtino Prezidentė ministrėmis ir dviejų Darbo partijos saliamučių, dalyvavusių šmeižto orgijose Maskvoje ir parvežusių į Lietuvą „Uspaskicho saulę“.
Jos vertybių sistemoje ir labiausiai ignoruojamas dabartinėje Lietuvoje – TEISINGUMO siekis.
Tik jos prezidentavimo laikotarpiu ir jos iniciatyva tik po dvidešimties metų Lietuvos nepriklausomybės buvo atkurtas TEISINGUMAS politiniams kaliniams ir tremtiniams – paskelbti jų skriaudėjų ir žudikų okupacijos metais sąrašai, kuriuose yra ir dabar šalia mūsų vaikščiojančiųjų ir skalinančių prieš Lietuvos nepriklausomybę, pasiilgusių kagėbistinės Rusijos, vardų. Lietuvos Laisvės kovų tyrinėtojai nenorėjo tepti rankų į šituos Tėvynę pardavusius žudikus ir kolaborantus. Jų veikla tik dabar pradedama tyrinėti, paskelbus jų sąrašus ir jų kruvinus darbus. Manau, netrukus atsiras publikacijų, papildančių ir patikslinančių duomenis, jau paskelbtus straipsniuose ir knygose, tarp jų ir mano knygoje „Antikomunizmas“.
Andriaus Kubiliaus Vyriausybė, gelbėdama nuo ekonominės krizės Lietuvą, labiausiai nuskriaudė buvusius politinius kalinius ir tremtinius: kelioms dešimtims tūkstančių jų, praradusių sveikatą komunistiniuose lageriuose ir Sibiro tremtyse buvo sumažintos pensijos, vienintelis jų pragyvenimo šaltinis.
Dabartinė komunistinė Lietuvos valdžia, keršydama A.Kubiliui ir jo buvusiai koalicijai, maitina išmirštančius tremtinius ir politinius kalinius pažadais, neretai pasišaipydama, kad A.Kubilius, ką atėmė, tegul ir grąžina, nes mums yra svarbesni Mastrichto kriterijai, negu į Amžinybę išeinantys Lietuvos patriotai, kurie netoleravo okupacijos ir mūsų kolaboravimo su okupantais.
Lietuvos Prezidentė, siekdama teisingumo, kategoriškai pareiškė: „Nesiečiau pensijų atstatymo proceso tiesiogiai su Mastrichto kriterijais. Jų vykdymas labai priklauso nuo to, kaip racionaliai bus panaudojamas visas viešasis finansavimas… Pensijos turi būti kompensuotos, neatsižvelgiant į tai, ką pasakys Konstitucinis teismas. Ne Konstitucinio teismo prerogatyva priminti politikams, kas yra morali politika. Rimto politiko priedermė dirbti Žmogui ir galvoti apie jį kiekvieną dieną. (Grybauskaitė D. Cit.: Voverienė O. Ten pat).
Valstybės vadovės vertybių sistemoje ryškiu leitmotyvu brėžiamas PILIETIŠKUMAS. „Nieko nėra vertesnio už ieškantį savojo pašaukimo ŽMOGŲ ir JO KURIAMĄ SAVO VALSTYBĘ“, –
Šie žodžiai ne kartą buvo kartojami Prezidentės kalbose visuomenei.
Dabartinėje Lietuvoje turime beveik tris milijonus žmonių. Tik geranoriškai kuriančių savo valstybę ir ištikimų jos idealams turime, ko gero, mažiau, negu XX amžiaus pradžioje, Lietuvos tautinio atgimimo priešaušryje. Mūsų bėda – mūsų Laisvės kokybė. Laisvė visada Lietuvoje buvo viena svarbiausių tautos vertybių. Tačiau šį kartą, atgavus Lietuvos nepriklausomybę, iškovota laisvė, kaip savo laiku rašė filosofas Romualdas Ozolas, suskilo į tris milijonus laisvių, o tarp tų laisvių atsirado žudikų laisvė, vagių ir kitokų nusikaltėlių bei gobšuolių laisvė, Lietuvos išdavikų ir šmeižikų laisvė, palaido ir purvino žodžio laisvė. Tik tikros Nepriklausomos valstybės kūrėjų, pasiaukojančiai dirbančių savo Tėvynės laisvei ir jos žmonių gerovei, liko nedaug. Šie Lietuvos Prezidento rinkimai parodys, kiek jų iš tikrųjų turime.
Praeituose Lietuvos Prezidento rinkimuose – dar tokių žmonių turėjome beveik milijoną – 950 407 rinkėjų, balsavusių už Prezidentę Dalią Grybauskaitę. O kiek liko dabar? Renkant parašus už jos kandidatavimą, pamačiau, kiek pikto Lietuvai yra padarę visokio plauko skaldytojai, Lietuvos ir pačios Prezidentės išdavikai, palaido, nešvaraus, liežuvio padarai. O daugiausiai Lietuvai blogo, mano nuomone, yra padarę patys valdžios atstovai. Negalėjo to nematyti ir pati Prezidentė, su nuoskauda kalbėjusi: „Prirašę dešimtis tomų strategijų ir programų, kuriose puikuojasi šimtai puikių prioritetų, paniekinome vienintelį veiksmų vertinimo matą – pamiršome ŽMOGŲ.“
Taigi, Prezidentė gindama Žmogų, gina ir pačią DEMOKRATIJĄ, kaip vertybę.
Žurnalistas Saulius Stoma, tą Prezidentės bruožą įvertino taip: „Prezidentė nepataikauja visuomenei, tenkindama jos žemiausius instinktus. Ji tiesiog atliepia teisėtus visuomenės lūkesčius. Juk ir „demokratija“ reiškia žmonių valdžią.“ Savo inauguracinėje kalboje 2009 m. liepos 12 d. Prezidentė Dalia Grybauskaitė kalbėjo: „Atėjau ne vadovauti, o tarnauti žmonėms. Galimybė gerinti gyvenimą ir stiprinti Lietuvą – man yra didžiausias atlygis ir tikslas“ (Dalia Grybauskaitė.; Lietuvos Prezidentės pareigas pradėjo Dalia Grybauskaitė // XXI amžius. – 2009, liep. 15,p. 1)
Rašydama knygą „Tautotyros etiudai“ ( V., 2011) sąvokas „TAUTOS GARBĖ“ ir „ORUMAS“ įvardijau, kaip vienas iš svarbiausių lietuvių tautotyros sąvokų. Prezidentė Dalia Grybauskaitė tas sąvokas pakylėjo į vertybių lygmenį Ji atvirai pasidžiaugė Seimo sprendimu dėl teisinės neliečiamybės panaikinimo Darbo partijos pirmininkui Viktorui Uspaskichui, jo pavaduotojui Vytautui Gapšiui ir partijos narei Vitalijai Vonžutaitei, sakė, kad sutikdami parlamentarai patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn apgynė Seimo ir visos Lietuvos garbę ir orumą.
Lietuvos Prezidentė savo veikloje, susitikimuose su visuomene, kaimo bendruomenėmis ir moksleiviais visada savo kalbose akcentuoja pamatines tautos vertybes – LIETUVIŲ KALBĄ, LIETUVOS ISTORIJĄ. „Valstybės laisvei reikalingi laisvai ir drąsiai mąstantys žmonės, girdintys vieni kitus, gerbiantys savo istoriją ir mylintys savo kalbą… Kiekvieno lietuvio pareiga – kurti ir turtinti savo kalbą… tai – didelė atsakomybė ir pareiga“, – nuolat savo kalbose akcentuoja Prezidentė Apie tautiškumą Prezidentės vertybių sistemoje plačiau rašiau kitame straipsnyje, todėl nesikartosiu. ( Voverienė Ona. Dalia Grybauskaitė – Tautos Prezidentė //Karštas komentaras. -2013, rugs. 27-spalio 11, p. 4, 5,7).
Kai Lietuvą pradėjo terorizuoti šeimų griovėjos iš Europos, neva seksualinių mažumų gynėjos, ir jos čia atrado savo mirties kultūros plėtrai palankią dirvą – visokių esmeraldų, margaritų, marijų aušrinių, onų valiukevičiučių ir dalių kuodyčių veikloje, Prezidentė kategoriškai pasisakė prieš mirties kultūros plėtrą Lietuvoje. „Vaikai – tai brangiausia ir svarbiausia, ką turi šeima, visuomenė, valstybė. Tai – pats didžiausias, švenčiausias , taip pat ir trapiausias turtas. Niekam neleistina eksperimentuoti su tuo turtu. Todėl negalima sutikti, kad ikimokyklinėse įstaigose ir mokyklose būtų naudojamos metodikos, jeigu jos kelia bent menkiausių abejonių… Vertindama informaciją, kuri šiomis dienomis pasirodė žiniasklaidoje, manau, kad ikimokyklinėse įstaigose diegiama „Gender Loops“ programa ir galimos jos taikymo pasekmės kelia abejonių. Tokiu atveju vertinimas vienareikšmis: ji negali būti taikoma, kol abejonės nebus visiškai ir negrįžtamai išsklaidytos“ (Girdvainis Julius. Dalia Grybauskaitė prieš „Gender Loops“ // Vakarų ekspresas. – 2009, kovo 29)
„Mokytis kiekvieną dieną“
Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė prisipažino, kad jos gyvenimo moto yra: „Mokytis kiekvieną dieną“. Ji ir mokėsi iš politikų, kuriuos labiaudsiai gerbia ir vertina..
Užsienio spaudoje (JAV, Prancūzijos, Šveicarijos, Vokietijos ir kt. šalių) Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė yra vertinama , kaip „ryškus ir stebėtinas“ „tvirto charakterio“ politikos reiškinys, tapatinama su Vinstonu Čerčiliu ir Margaret Tečer, vadinama „Baltijos geležine ledi“ (Voverienė Ona. Lietuvos Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir pasaulis. Lietuvos ir užsienio politikų ir politologų vertinimas spaudoje // Karštas komentaras.- 2014, saus.17-31, p. 14, 15,17). Pati Pezidentė Dalia Grybauskaitė prisipažino, kad Margaret Tečer autobiografinė knyga yra jos pati skaitomiausia, nuolat pavartoma, su ja tariamasi ir mokomasi iš jos.
Savo viešose kalbose Prezidentė ne kartą akcentavo, kad jos prezidentinė politika yra grindžiama jos pirmtakų Lietuvos prezidentų vertybėmis. Iš Prezidento Antano Smetonos ji mokėsi tautiškumo ir jo patirties apie mūsų tautiečių būdą – visur, visada ir viską peikti, kas sava, ir džiaugtis tuo, kas svetima. Iš čia ir jos įsitikinimas: „Nuo valdžios kritikos ik valstybės griovimo – tik vienas žingsnis. Tuščia kritika neišspręs nei vienos problemos (Tadas Ignatavičius. Vyrai, pasitempkite. Išaušo moters era // Lietuvos Aidas. – 2009, liep. 15, p. 2).
Nors spaudoje ir neužsimenama, bet akivaizdu, kad Prezidentė mokėsi iš Antano Smetonos ir jo patirties apie partijų vaidmenį Lietuvoje. Iš čia jos įsitikinimas, kad „Lietuvoje politinę valdžią uzurpavo partijos, o mūsų žmonės, piliečiai yra praktiškai atstumti arba prie jos neprileidžiami. Tai yra mūsų demokratijos degradacija. Per 20 metų nesugebėjome leisti žmonėms dalyvauti rinkimuose. Sugebėjome tik monopolizuoti ekonomiką ir politiką. Mano pagrindinis tikslas yra atverti politiką žmonėms, leisti žmonėms dalyvauti rinkimuose. Darysime klaidų, iš karto gal neišeis, bet pradėkime atsiverti, leiskime žmonėms atsakyti už savo šalį. Bet neleiskime grupelei žmonių valdyti valstybę (Sytas Andrius. Grybauskaitė: politinę valdžią monopolizavo „grupelė žmonių“ // Laisvas laikraštis. – 2010, kovo 6-12, p. 4).
Kaip ir Prezidentas Antanas Smetona piktinosi įvairių partijų, „partinių srovių ir srovelių“ rietenomis prieškariniame Lietuvos Seime, taip ir Dalia Grybauskaitė į dabartines partijas Lietuvoje žiūri gana kritiškai. Jos nuomone, „Jeigu politikai ir toliau manys, kad galima konfrontuoti, dalytis postus ir veržtis prie lovio, jie ir toliau politikoje matys tik intrigas ir pinigus, nesvarbu, kaip vadinasi jų partija – žmonės tokius politikus visai nušluos. Mums visiems reikėtų suprasti, kad tokios politikos Lietuvoje neturėtų būti“ (Dalia Grybauskaitė. Cit.: Viluckas Tomas. Kodėl pasirinkome Grybauskaitę? // Lietuvos žinios. – 2009, geg. 23, p. 4).
Mokėsi Prezidentė ir iš Algirdo Brazausko jo ūkiškumo ir tvirtumo, realizuojant užsibrėžtus tikslus. Ir iš Prezidento Valdo Adamkaus – demokratijos ir jo politinio lankstumo, ir iš Jono Žemaičio-Vytauto – jo atsakomybės už savo valstybės ir tautos išlikimą.
Pasiryžusi tapti Lietuvos Prezidente, ji tikėjosi, kad jai pavyks sutaikyti politikų supriešintą tautą, sumažinti neapykantą vienas kitam, savęs naikinimą, prarają tarp skurdo ir snobiškos kelių dešimčių Lietuvos žmonių prabangos, dažnai sukurtos iš artimo skriaudų, net ir iš nusikalstamos veiklos. Kur tik galėjo, ten Prezidentė deklaravo: „Esame viena tauta, viena valstybė. Tik dirbdami kartu įveiksime ekonomikos, politikos ir moralės nuosmukį“.
Artėjantys Lietuvos Prezidento rinkimai – tai egzaminas Tautai ir visiems save dorais laikantiems žmonėms, parodysiantis Tautos kokybę: ar sugebės ji susitelkti ir apginti savo Prezidentę, o su ja ir
tautines bei bendražmogiškąsias vertybes. Juk ir nekvalifikuotam politikoje žmogui yra akivaizdu iš naudojamų juodųjų technologijų gausumo ir aršumo, kad Lietuvos liaudžiai yra mestas šūkis: „Visi
politiniai ir finansiniai sukčiai, vienykitės prieš Prezidentę!“. Iš čia ir kandidatų į Lietuvos prezidentus gausa ir plačius sparnus Lietuvoje išskleidęs gandas: „Svarbiausia, kad D.Grybauskaitė nelaimėtų pirmajame rinkimų ture, o antrasis – tai jau technikos dalykas“.
Tikiu savo Tauta ir jos išmintimi. Kaip rašė filosofas Juozas Girnius, „Išmintis suteikia žmogui darną su savimi – sąžinės ramybę ir tuo pačiu vidinę laimę, ji atskleidžia, kas yra blogis, ir kas tik atrodo blogis; ji veja iš žmonių galvų tuštybę ir parodo kelią į kilnumą“. Išmintis yra gebėjimas veikti, remiantis visai tautai reikšmingais tikslais. Išmintis turi vienaskaitą ir apibrėžtas savo ribas, o kvailysčių yra tūkstančiai, ir visos jos neribotos.
Tikiuosi, kad mano Tauta pasirinks išmintingą sprendimą ir veikimą.
Prof. Ona Voverienė
