Kartais veržiasi štai tokios mintys: Mes – „išeinanti karta”, labai nenorinti suprasti „naujų vėjų”, bei jų nešamų „naujųjų vertybių”.
Prieš dešimt metų „mes” „įstojome“ į Europos Sąjungą. Alaus už vieną centą ir tokių pat „dykų” skalbimo miltelių dėka. Tas alus ne tik padarė dvi dienas trukusį Referendumą įvykusį, bet ir daugelį mūsų žmonių apsvaigino tiek, kad pastarieji lig šiol nepajėgia suprasti, kas gi tada, 2004 metais, įvyko.
Nepajėgia suprasti. Ir todėl vis piktinasi… Piktinasi dėl ES įstatymų viršenybės prieš Lietuvos įstatymus, nerimsta dėl ES politikos pasekmių kažkokiam „suverenumui” ar „tautinėms vertybėms”, nuogąstauja dėl Lietuvos žemių pardavimo ES piliečiams. Na išties, lyg apsvaigę bei „išsipagiriot nebegalintys”, mojuojame kumščiais po muštynių, suimituotų lygiai prieš dešimtmetį.
Tuo tarpu mes, vyresnioji karta, kur kas sunkiau pasitinkame „naujoves”, negu jaunieji žmonės. Bet juk gyventi – jiems! Tuo tarpu dauguma jaunų žmonių yra patenkinti stojimu į ES ir buvimu joje. Ir yra dėkingi savo alų ( bei „chaliavos”) pamėgusiems „sovietmečiu” užaugusiems tėveliams už tai, kad šie ir tada suskubo maršrutu – „rinkimų apylinkė- čekis- Maksimos parduotuvė”. Mums dėkoja, o mes vis neišsipagiriojame nuo tų dykų velnio lašų, ir vis nepatenkinti kažkuo.
„Lietuvos nelieka, užgožia viską ta Europa, valdantieji pagal jos dūdą šoka”,- vis šaukiame. Ir tikimės, jog „sapnas baigsis, ir viską iš naujo pradėsime”. Apsvaigusiam juk viskas, kas nepatinka, primena tik „pasibaigsiantį sapną”, o ne veržlią bei negailestingą tikrovę. Nei tada skaitėme stojimo sutarties tekstą, nei dabar pasiskaitome. Tik „atsigėrėme referendumo”.
Ir baisimės, kai iš to, mums itin dėkingo (už tai, kad tada „atsigėrėme referendumo”), jaunimėlio dabar išgirstame tiradų, antai- „patys šiame š… gyvenkite, mes išvyksime”, arba – „vos tik mokslus baigsiu, lėksiu iš čia neatsigręždamas”, arba -” išvažiuosiu, ir pamiršiu, kas ta Lietuva”…
Kuo mes baisimės? Ir ko? Ar „mes”, už alų balsuodami, kitokie tada buvome? Prablaivėkim nors akimirkai artėjančio didžiojo jubiliejaus proga, ir bent sau prisipažinkime – jei tada mums būtų siūlę ne alų, o, pavyzdžiui, trispalvę vėliavėlę, ar kokią knygą apie Lietuvą, tai…ar tada lėktume prie balsadėžių? Ar minėtume dabar šį didįjį „stojimo į ES” jubiliejų? Tai ko dabar baisimės? Ir kuo?
Na, o aš to artėjančio jubiliejaus proga nutariau ne tiek „prablaivėt”, (nebalsavau tada „na chaliavu”), kiek „atjaunėt”. Ne, svetur nevažiuosiu, liksiu TĖVIŠKĖJ. Būtent TĖVIŠKĖJ. Nes, vos tik mintyse atjaunėjau, kaipmat supratau „realijas”: niekur tas mūsų jaunimėlis NEEMIGRUOJA. Jie lieka ES. T.y. mūsų naujoje didžiojoje Tėvynėje- Europos Sąjungoje. Vos tik mintyse atjaunėjau, supratau tai, ką seniai suprato mums „už Europą” dėkinga jaunoji karta – mūsų valstybė, ir mūsų didžioji naujoji tėvynė yra Europos Sąjunga. O Lietuva – tai tik mūsų Tėviškė. Tad neemigruoja tas mūsų jaunimėlis niekur – tik skleidžia sparnus, palikdamas Tėviškę…
Na, o ką, ar, pavyzdžiui, prieš gerą šimtmetį ne taip būdavo? Ar nepalikdavo užaugę vaikai Gimtojo sodžiaus, ar neašarodavo tėveliai bei seneliai, kai jauna mergužėlė ar subrendęs bernužėlis susiruošdavo į tada dar tokia tolima atrodydavusią kelionę į Kauną ar kitokį didmiestį. „Ir kas Sodžiumi pasirūpins, kas Tėviškę dabins?…”.
O kelionės į didmiestį tada tikrai atrodydavo kur kas dramatiškiau, nei dabartinis mūsų jaunuolių išvykimas į broliškas ES respublikas. Juk ir kelionės ilgiau užtrukdavo, ir paštas atgal ištisas savaites keliaudavo. Dabar gi yra mobiliųjų telefonų, kompiuterinių susisiekimo priemonių… Viena koja ten, kita – čia, kaip sakoma.
Aišku, ne visiems mūsų jaunuoliams tuose mūsų didžiosios tėvynės didmiesčiuose gerai sekasi. Bet juk ir tie, kas prieš gerą šimtmetį Tėviškę palikdavo, irgi ne visada pas „gerą gaspadorių” patekdavo. Kiek knygų apie tai parašyta, kurių mes neskaitome „prie butelio alaus”…
Na, ir tą „užsienį” daugelis jaunos kartos atstovų suvokia toli gražu ne taip „dramatiškai tolimą”, kaip vyresnės kartos žmonės. Ir todėl vis drąsiau palieka savo Tėviškę, karts nuo karto atvykdami iš „naujosios tėvynės didmiesčių” pailsėti jos paunksmėj.
Tai kur čia „emigracija”? Tėviškę palieka jaunimas, į didžiosios tėvynės didmiesčius išvykdamas! O kad mes, vyresnieji, dėl to pergyvename, tai… juk ir mūsų proseneliai pergyvendavo, kai mūsų seneliai gimtąjį sodžių apleisdavo – „neišeik, neišeik tu iš Sodžiaus”. Nes ir jiems „tolimas didmiestis” atrodydavo kaip nuodėmių kupina ir labai tolima „svetimybė”.
Taigi būtent todėl ir moko mus, „atsilikėlius”, įvairūs „euro-optimistai”, esą „nebūkime provincialai, mūsų kaimas turi būt gera atgaiva didžiosios tėvynės didmiesčiams, integruokimės toliau į didžiosios tėvynės sudėtį, niekas tos jūsų (!) tėviškės žemių neišnešios….”.
Tai gal, sakau, teisingai jie mus, nesusipratėlius, moko? Gal tikrai turėtume „atsiduot realijoms”, ir suprasti tą didįjį laikmečio iššūkį, ir nebūti tokie „provincialai”, kokie būdavo tie mūsų proseneliai, Tėviškę su Tėvyne idealistiškai tapatindavę?
Gal išties metas pasveikinti tą didįjį laikmečio iššūkį, ir suprasti, jog nūdien yra viena bei vieninga Didžioji Tėvynė – Europos Sąjunga? O Lietuva – tai Tėviškė, kurios „niekas niekur neišneš”, kurioje tik „kaimo turizmo” firma įsikurs, bus visokių renginių ( pavyzdžiui – gėjų paradų).
Taigi, gerbiamieji,- nebūkim „provincialai”. Sveikinkim vieni kitus su Didžiuoju Stojimo į ES jubiliejumi-dešimtmečiu. Sveikinkim mūsų darnią Didžiąją Tėvynę – ES, be kurios rūpestingos priežiūros mūsų Tėviškę „užgrobs rusai”. Gąsdinkime jais vieni kitus, bus akyse šviesiau. Nenuogąstaukim dėl emigracijos, jos nėra. Tik mūsų vaikai į didmiesčius keliasi…
O Jubiliejaus proga siūlau papuošti mūsų Tėviškės gryčias bei trobas (kol jos neparduotos didmiesčių ponams) plakatais su alaus buteliu bei skalbimo miltelių pakeliu. Ir kaina užrašyti būtina-„vienas euro-centas”. Tegu mums nors vieną dieną pavydi tų ES „didmiesčių” senbuviai.
Gal, sakau, dar neišpirks trobų? Gal duos atšvęst tą didįjį jubiliejų bei pasaulį eilinį kartą nustebinti?… Ir alus už (euro)-centą bus gardus!
