Jaunas, kūrybingas, sumanus, konkretus, keliantis pasitikėjimą ir geranoriškas – taip paklausta apibūdinčiau iš Šiaurės Karolinos (JAV) kilusį Kailą Raubą (Kyle Raub). Įdomus ir įdėmus pašnekovas – kiek pagalvojusi pridurčiau.
Su Kailu teko susipažinti Orhuse (Danija), kur jis studijavo kognityvinę semiotiką ir atliko audityvinius tyrimus, mėgindamas išsiaiškinti įvairių garsų suvokimo ypatumus ir poveikį klausytojui.
Kailas rimčiau susidomėjo garsais ir muzika, kai jam buvo penkiolika. Nuo to laiko jis dirba garso dizaineriu ir yra šioje srityje veikiančios įmonės „Eiravaein Works“ įkūrėjas. Vis labiau domisi filmų muzikos kūrimu, neretai tuo užsiima savanoriškai, negaudamas jokio atlygio. Būtent tokiomis sąlygomis jis sutiko dirbti, kai praėjusių metų pabaigoje pasiūlėme jam kurti muziką meninės dokumentikos filmui apie lietuvių etnokultūrą ir tradicijas „Semme“. Tuomet vis pakalbėdavome apie daugiakultūriškumą, tradicijas, Baltijos regioną, Azijos kultūras ir gyvenimą Amerikoje. Siūlome jums kelis fragmentus iš vieno spontaniško mūsų pašnekesio su Kailu Raubu.
-Pradėkime nuo mūsų pažinties pradžios – esi gyvenęs Europoje, Danijoje. Kaip tau ten sekėsi?
– Gyvenimas Orhuse man buvo neįkainojama, nors ir nelengva patirtis. Kiekviena galimybė pagyventi kitoje šalyje ir pažinti kitą kultūrą atveria akis ir priverčia plačiau bei toliau pažiūrėti: atsidūręs kitame pasaulio krašte ir pabuvęs su vietiniais, pamatai, kuo gyvena žmonės, kaip jie bendrauja, kaip žvelgia į pasaulį, kas jiems svarbu. Susidūręs su kita kultūra, geriau supranti savąją, tik per kitą ar kitokį gali pažinti save.
– Kas tave paskatino atvykti į šią, sakytum, nedidelę Šiaurės šalį? Gyvendamas joje dar labiau pasijutai amerikiečiu ar kažkiek sueuropėjai?
– Atvykau į Daniją, nes norėjau geriau pažinti skandinavų kultūrą, be to, buvau girdėjęs, kad Orhuso universitetas, kuriame studijavau, aukštos kokybės. Galiu pasakyti, kad Danija ir danai įspūdingi. Kaip jie vertina ir didžiuojasi savo kultūriniu paveldu! Tačiau didžiausią įspūdį man turbūt paliko jų visuomenės saugumo jausmas, ramus gyvenimo būdas, žmonių atsipalaidavimas, pasitikėjimas ir geranoriškumas. Ten šie dalykai stipresni nei Jungtinėse Valstijose.
Amerikoje mes dažnai gyvename kraštutinumais: arba labai aktyviai, arba labai pasyviai, arba labai sveikai, arba labai nesveikai, esame pasidalinę į viešpataujančius ir paklūstančius nuolankiuosius. Štai kodėl aš vertinu ir pasigendu tos pusiausvyros, viduriuko, ramaus, nuosaikaus gyvenimo būdo. Žinoma, tai sudėtinga: mus nuolat lydi kone sprogstamoji energija, kaita, tempas. Prieš šimtą ar daugiau metų žmonių gyvenimas buvo išties sunkus.
Dabar tam tikra prasme gyventi yra daug lengviau. Tačiau jaučiu, kad mes prarandame kažką labai svarbaus ir esminio, ką turėjome ir buvome išlaikę praeityje: tai paprastumas. Kai gyvenimas pasidaro per daug sudėtingas, jis nebeteikia džiaugsmo.
– Žinau, kad teko susidurti ir su Japonija, Azijos kultūra. Ar ten pajutai tą patį? Kaip greta atrodo baltiška kultūra?
-Taip, bakalauro studijų pabaigoje keliavau ir gyvenau Japonijoje. Kiek save pamenu, mane visada, tarsi iš prigimties domino japonų kultūra: ja domėjausi dar būdamas visai vaikas, vėliau mokiausi japonų kalbos koledže. Nuosekliai siekiau išvykti ten studijuoti.
Baigęs studijas, išvykau ir dirbau Pietų Korėjoje. Įžvelgiu panašumų su baltiškomis kultūromis. Rodos, jus sieja panašus gamtos ir tradicijų suvokimas: artimumas gamtai ir paprastas, prigimtinis gyvenimo būdas. Vakaruose šie dalykai dažnai tinkamai neįvertinami, neretai mistiškuojami arba per daug idealizuojami. O iš tiesų čia nėra jokios mistikos. Tai tiesiog natūralus, įgimtas gyvenimo būdas ir pasaulio, kuriame mes gyvename, suvokimas. Abi minėtos kultūros yra padariusios man stiprų poveikį.
Mane žavi tiek senovės baltų, tiek Azijos kultūros istorija. Jūsų senosios tradicijos, tikėjimas, žemdirbystė, amatai, istoriniai ar tautosakiniai pasakojimai rodo, iš ko jūs esate kilę. Amerika tokia jauna! Mes neturime tokios senovės istorijos. Daugelis amerikiečių nebeatpažįsta ar nepripažįsta senosios kultūros, ryšys, saitai yra nutrūkę.
– Tuomet kaip kalbėti apie tuos istorinius ir kultūrinius dalykus, kurių jau nebėra ir kurie pasiekiami nebent juos sumuziejinant ar kitaip rekonstruojant? Kaip juos „prikelti“, išreikšti? O gal visai nereikia to daryti, galima tiesiog ramiai pripažinti savaimingumą ir savo bejėgiškumą – kaita, nykimas neišvengiami ir nieko nėra amžino.
– Mes negalime leisti jiems išnykti. Tai dalis mūsų kultūros ir istorijos. Juose visada slypi kas nors mums itin svarbaus ir vertingo.
Manau, šiuolaikinė visuomenė turi atrasti būdų, kaip pratęsti praeities dalykus, kaip juos įtraukti į kasdienę gyvenseną. Festivaliai, renginiai – puiku, ir jie labai svarbūs, tačiau tradicijos turi būti gyvos ir išreiškiamos pastoviai, o ne epizodiškai. Visuomenė keičiasi ir mes pamirštame, kaip mes tapome tokiais, kokiais esame, kad tai perduota mūsų tėvų, jų tėvų tėvų ir prieš juos buvusių kartų.
Mes esame, kas esame, dėl jų ir dėl tų tradicijų. Mes negalime pasirinkti savo šalies, kultūros, mes tiesiog joje gimstame ir su ja suaugame. Tačiau per daug kovingas savo kultūrinės tapatybės diegimas ar neteisingas jos supratimas gali sukelti didelių socialinių problemų. Mes turime tai daryti apgalvotai ir atsakingai, apmąstydami save ir protėvių kultūrą.
-Galime daug ir ilgai kalbėti apie tradicijas, protėvius. Kiek šios sąvokas reikšmingos Jungtinėse Valstijose, kur vyrauja modernumas, technologijos, daugiakultūriškumas, daugiabalsiškumas ir visokia kitokia įvairovė? Kas vadinama etnokultūra?
– Man pačiam tai labai svarbios sąvokos. Laikausi tvirto įsitikinimo, kad turime vertinti ir gerbti tai, kas buvo prieš mus. Tai yra pareiga, kurią turime vykdyti, nes jei to nedarysime, negrįžtamai prarasime. Mes švenčiame nacionalinius festivalius, tradicines šventes, minime istorines dienas, vis dėlto sąvoką „etnokultūra“ vartojame retai, tačiau ji labai aktuali visoms pas mus gyvenančioms etninėms grupėms. Ir toks įvairumas mane labai žavi.
Skirtingose Jungtinių Valstijų dalyse gyvenančios tautos rengia festivalius, socialinius, bendruomeninius, labdaros, verslo ir kitokius renginius. Pavyzdžiui, pas mus Šarlotėje, Šiaurės Karolinoje, kasmet savo šventes švenčia atvykusieji iš Indijos, Japonijos, Kinijos, Kubos, Skandinavijos, Dominikos, Puerto Riko, Karibų, Škotijos, Meksikos, Vokietijos ir kitų šalių. Dažniausiai tai itin stiprios, aktyvios bendruomenės, suvokiančios, kas jos yra, ir vertinančios kiekvieną savo narį kaip svarbią visumos dalį.
– Nepaminėjai lietuvių, latvių. Smalsu, kaip tu matai Baltijos regioną, jo žmones? Ar pameni, ką apie tai teko mokytis mokykloje, universitete?
-Linksmi ir sunkiai dirbantys. Perėmę skirtingus kelių kartų požiūrius ir įsitikinimus. Taip pat ištvermingi, smalsūs ir išdidūs. Įsivaizduodamas jus regiu žalumas, platumas, natūralius nedirbamos žemės plotus. Man tai siejasi su ramybe ir erdvės pojūčiu. Mokyklose, universitetuose Baltijos regionui, jo kultūrai ir istorijai nelabai skiriama dėmesio.
Mes paprasčiausiai neturėjome su jumis bendros istorijos, istorinių ryšių. Dėl to keista, bet aš užaugau skaitydamas baltišką ir skandinavišką tautosaką, mitus, legendas. Pastarosios buvo mano mėgstamiausios. Tuomet jas skaitydamas aš nė neįtariau, iš kur jos atsiradusios. Dabar tai kelia šypseną. Iki šiol turiu keletą tų vaikystės knygų.
– Mes, mažos valstybės, vis daugiau ir daugiau kalbame apie globalizaciją, emigraciją. Kaip manai, kokia turėtų būti mūsų politika ir stiprybė?
– Jūsų nerimas suprantamas. Tačiau mažesnėse valstybėse individams lengviau vieniems kitus pasiekti, susikalbėti, susitarti, sukurti save reprezentuojančią idėjų visumą negu, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose, Rusijoje, Vokietijoje, Brazilijoje ar Kinijoje. Pastarosiose mes visi negalime vienu metu kalbėti, būti išgirsti, todėl pasidaliname į mažesnes atskiras grupes, o iš to paprastai kyla ginčai ir nesutarimai, dingsta pusiausvyra ir stabilumas. Tiesiog turime daugiau žmonių, kurie, norėdami būti išgirsti, turi vis garsiau šaukti apie savo paprastai labai skirtingus norus ir lūkesčius. Vienu metu stengiamės būti keliais skirtingais dalykais. Manau, mažesnės šalys gali panaudoti tokį savo privalumą kaip politinę jėgą, kuri padeda atsilaikyti prieš globalizaciją ir išlaikyti vientisumą.
– Kurdamas muziką filmui „Semme“, turėjai galimybę daugiau sužinoti apie lietuvių tradicijas. Kokie įspūdžiai, kaip sekėsi pats kūrybinis procesas?
– Filmas paliko išties gerą įspūdį, iškėlė naujų klausimų, o baltų kultūra man atrodo dar įdomesnė. Visada mielai žiūriu dokumentiką, o jūsų filmo tematika labai sudomino, todėl, nors ir turėjau nedaug laiko ir dirbau intensyviai, man patiko kūrybinis procesas. Iš pradžių filmą žiūrėjau be subtitrų, nesupratau kalbos, tačiau pagrindiniams muzikiniams motyvams sukurti pakako vaizdo ir Ernesto (aut. – režisieriaus) paaiškinimų apie atskirus epizodus bei jų nuotaikas.
Kiekvieną savo kūrinį kūriau žingsnis po žingsnio, apgalvodamas, užsirašinėdamas idėjas, vis jas papildydamas, tobulindamas, derindamas tarpusavyje. Vėliau, perskaitęs subtitrus, pamačiau, kad nedaug apsirikau – daug ką galėjau suprasti ar nujausti iš vaizdo, išraiškingos veikėjų kūno kalbos. Todėl manau, kad jums pavyko. Tikiuosi, neblogai pavyko ir man: muzika papildo vaizdą. Derindamas vaizdą su garsu, pasitelkiau akustinius ir elektroninius instrumentus, vengiau intensyvumo, garsų pertekliaus.
Lietuvių tradicijos, perteikiamos filme, man pasirodė artimos, apčiuopiamos ir gyvos. Svarbus pasirodė ir atskleidžiamas minėtas ryšys su gamta, siekis pažinti savo aplinką, kurioje gyveni. Gamtos motyvą siekiau išryškinti ir muzika, sušvelninau elektroninius garsus. Ko gero, mane įkvėpė ir Lietuvos topografijos iškalbingumas. Pajutau ryšį, susišaukė. Džiaugiuosi galėjęs prisidėti prie filmo kūrimo ir esu dėkingas už suteiktą galimybę. Linkiu, kad kuo daugiau žmonių pamatytų jūsų filmą ir jo įkvėpti geriau suprastų baltų ir savo pačių kultūras.
– Ačiū už atsakymus.
Kalbino Viktorija Jonkutė
Dokumentinio filmo „Semme“ premjera vyks festivalyje „Kino pavasaris“ kovo 22 dieną 15:30. Filmą taip pat galėsite pamatyti kovo 26 d. 16.00 val. Kino teatre „Pasaka“ bei kovo 31 d. 15.30 kino teatre „Forum Cinemas Vingis“. Po festivalio filmą planuojama rodyti ir kituose Lietuvos kino teatruose.
