Pakapsčius įvairių dvasinių lyderių mokymus, paanalizavus vedų civilizacijos psichologiją, padarai išvadą – senovės išminčių traktatai teigia, kad moteris, nerealizavusi savęs meilėje artimui, turi didžiulę griaunančią jėgą. Kalbant apie artimą, tai nebūtinai turi būti sutuoktinis. Tai – ir vaikai, tėvai, giminaičiai, draugai ar galų gale kaimynystėje gyvenanti vieniša senutė.
Ar mūsų prezidentė ir nebus ta moteris, kurios taip bijojo senovės išminčiai? Tikra tiesa – jos griaunamosios jėgos pavydėtų bet koks Indijos ar Ramiojo vandenyno cunamis. Per penkerius metus iki pamatų sugriauti geri santykiai su kaimyninėmis šalimis ir Gruzija (taip ilgai ir kruopščiai Valdo Adamkaus dirbtas darbas nuėjo perniek), dirbtinis flirtas su Aleksandru Lukašenka – nenuoširdus, parodomasis, nesiekiantis gerovės bendruomenei, o tik savo reklamai. Anot išminčių, toks elgesys yra griaunantis. Galutinai sugriauta jau ir taip klibėjusi teisėsaugos sistema, o teisėsaugos pareigūnai tapo ne tiesos ieškotojais, o statutiniais pareigūnais, siekiančiais įtikti, išsaugoti savo šiltą vietą ar gauti paaukštinimą. Stipriai išklibinta šalies finansų sistema, proteguojant šaliai nenaudingas skolinimosi sutartis ir ekonomiškai nepagristus projektus. Ir toliau griaunamas Lietuvos verslininkų įvaizdis pasaulio rinkose, proteguojant skandinavišką verslą, o savąjį priskiriant prie „žemesnės ir nepatikimos kategorijos“. Be skrupulų griaunama tūkstantmečius Lietuvoje gyvavusi vyro ir moters santykių samprata, palaikant ir pateisinant gėjų išsišokimus ir siekį dominuoti. Iš paprastų žmonių atimta net teisė manyti, kad jie gali turėti savo nuomonę šaliai svarbiais klausimais. Nes prieš Visagino atominės elektrinės statybą balsavo tik „tamsuoliai ir neišmanėliai“, o 70 proc. išsakiusių savo nuomonę žmonių tėra tik p. Dalios įsitikinimų balastas. Na, o likdavus laisvo laiko tarp „strateginių griovimų“, galima ir kokį vieną kitą bankelį sugriauti, na, pvz., „Snorą“… Negi sėdėsi, nieko neveikdama. Jau nekalbant apie teisę ir garantijas į teisingą, per visą gyvenimą uždirbtą pensiją bei atlygį už darbą. Visa tai varo tautą į neviltį, kelia nepasitikėjimą valstybe ir didina emigraciją.
Sakoma, kad pats aukščiausias tautos lyderio tikslas turi būti vesti savo žmones į laimę. O kokie mūsų prezidentės tikslai? Nieko apie juos negirdėjome. Nors, atrodo, girdėjome. P. Dalia gi aiškiai pasakė – „sunaikinti oligarchus“. Pirmus penkerius metus naikina naikina, dabar išgirdome, kad jie lyg ir mutavo, tad antrą penkerių metų kadenciją bus ką veikti. YES!!!
Nes Lietuvoj jau kaip ir nebeliko prezidentinės veiklos antrai kadencijai, viskas, kas jos jėgoms, jau sugriauta ir sunaikinta, bet, pasirodo, ne, jie juk dar gali mutuotis! O kova su savo pačios sukurtais vaizdiniais – va čia tai dėmesio vertas „tūsas“.
Tai va taip ir atsitinka, kai moteris, vietoj meilės artimui ir savo pirmapradės misijos vykdymo, įsitaiso juodą karatė diržą ir nusprendžia daužti visus, kas drįsta įkišti bent pagaliuką į jos asmeninių ambicijų vežimo ratus.
Kai yra tik ambicijos ir nėra savo prigimties suvokimo, kenčia ir pats žmogus, ir jo aplinka. Kaip sako dauguma dvasinių lyderių, „žmogaus laimė slypi jo brandžios sąmonės rankose, bet ne jo ambicijų rankose“. Žinau, kad žmogus, per savo ambicijas ir puikybę nerandantis tikrojo savojo gyvenimo kelio, yra labai nelaimingas. Taip kaip ir mūsų prezidentė. O tai yra didelė šalies nesėkmė, turint omenyje jos pareigas.
Ar gali žmogus duoti kitiems tai, ko pats neturi? Žinoma, kad ne. Sakoma, kad žuvis pūna nuo galvos. Kokią energiją ir išmintį spinduliuoja valstybės vadovas, tokioje energijoje gyvena ir visa tauta. O ką spinduliuoja mūsų prezidentė? Deja, tik neapykantą, aroganciją, priešpriešą, nejautrumą ir didelę nemeilę žmonėms. Tokios nemeilės dar reikėtų paieškoti. Todėl ir gyvename visi nesantaikos, pavydo ir priešpriešos katile. Ar bent kas galėtų pateikti tokį faktą, kai mūsų prezidentė buvo priėjusi prie paprasto žmogaus ir paklausus jo: „Klausyk, Petrai, ar tu esi laimingas, gyvendamas toje šalyje, kurios vadovė esu aš“. Žinoma, tai būtų iš fantastikos srities.
Ir ar reikia Lietuvos žmonėms tos kovos prieš „oligarchus“, šiuo atveju – tik įsivaizduojamus, nes oligarchų sąvoka reiškia kai ką kita? Juk, kai sveikiname savo artimuosius svarbiomis progomis, pirmiausia, jiems linkime meilės, džiaugsmo, ramybės… Ir niekam nelinkime pergalių prieš oligarchus. Juk visi tiesiog intuityviai jaučiame, kad ne tose pseudopergalėse slypi laimingumas.
Kaip teigia psichologas Tomas Girdzijauskas, vienišos moterys darosi isteriškos, negali suvaldyti savo emocijų. Džiaugiausi, kai mūsų prezidentė buvo susitikusi su Tibeto dvasiniu lyderiu Dalai Lama. Galvojau, kad jis parodys jai kelią, kaip atrasti vidinę harmoniją ir stiprybę, esant bet kokioms išorinėms aplinkybėms. Negaila buvo net tų Kinijos rinkų, kurias mūsų pramonininkai prarado dėl šio susitikimo, dėl to stipriai nukentėjo ir mūsų verslas, ir visa šalies ekonomika. Bet kur tau… Visa Dalai Lamos ir Grybauskaitės susitikimo nauda – tik graži „fotkė“, kad galėtų pasipuikuoti, pvz., „feisbuke“. Taip ir neišgirdo ji svarbiausio Dalai Lamos mokymo, kad jokios valstybės karinės pajėgos nenugalės nei terorizmo, nei išorės priešų, o visa tai sustabdyti gali tik vidinė apsauga, t. y. altruizmas, meilė savo tautai, visiems be išimties. O altruizmas ir yra būtent nesavanaudiškas rūpinimasis kitų gerove labiau nei savo. Mūsų prezidentės atveju, tai yra savireklama ir susireikšminimas, savo kompleksų slėpimas, gal net priklausomybė nuo savo praeities ir su ja susijusių faktų bei iš to kylanti perdėta desperacija.
Altruizmas pasireiškia tada, kai žmogus yra laisvas nuo visko ir supranta, jog kiti žmonės yra iš esmės geri, todėl labiau rūpinasi kitais nei savimi ir aiškiai jaučia kitų vertę. Taip ir nesuprato mūsų prezidentė, kad kol aukščiausio šalies vadovo sąmonę valdys isteriškos emocijos, o ne brandi nuovoka, tol mūsų šaliai tai bus daug didesnė grėsmė nei visi Rusijos tikri ar tariami kėslai. Ir kol savyje neturėsime meilės artimui ir altruizmo apraiškų, tol nepadės mums jokie naujos ginkluotės įsigijimai.
Nors kadencijos pradžioje D. Grybauskaitė deklaravo, kad pasaulinio lygio autoritetai jai yra Mahatma Gandis ir Vinstonas Čerčilis, o iš šiuolaikinių politikų – Margareta Tečer. Ji net fotografavosi su Dalai Lama, bet iš tiesų matosi, kad pagrindinis jos „autoritetas“ yra Vytautas Landsbergis. Ir tai – ne dėl išminties, o iš baimės dėl lendančių kompromatų. Štai ir išeina, kad tauta vėl rinks D. Grybauskaitę, o gaus nemokamą priedą – V. Landsbergį, kurio griaunamajai energijai nesugebės prilygti net ir nemeilėje gyvenanti isteriška moteris.
Baigdamas palinkėčiau prezidentei pirmiau ne tankus ir lėktuvus pirkti, o išmokti su meile priimti visus Lietuvos žmones ir net jų netobulumą, jau nekalbant apie jų politines pažiūras ar religijas. Tada tikrai būsime ir saugesni, ir ramesni, ir stipresni. Priešingu atveju, blaškysimės amžinai tarp dviejų vertybių sistemų.
Kaip pasakė V. Čerčilis, „įgimtoji kapitalizmo yda – netolygus gerovės paskirstymas. Įgimtas socializmo „privalumas“ – tolygus skurdo paskirstymas“. Kaip žinia, jis pasirinko pirmąjį variantą, todėl pusė Lietuvos ten ir išvažiavo, taip parodydama, ko iš tikrųjų nori Lietuvos tauta.
Seimo Darbo partijos frakcijos narys
Darbo partijos garbės pirmininkas
Viktoras Uspaskich
