Taip galima vertinti Vilniaus mero Artūro Zuoko pasiskelbimą dalyvauti Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimuose. Sukaupta politinė patirtis nuo liberalų per judėjimą „TAIP” iki socialdemokratų, neabejotinai suformavo jo politinio veikimo stilių.
Neatsitiktinai A. Zuokas suvokiamas kaip savireklamos, politinių ir verslo kombinacijų meistras. Per viešuosius ryšius mėginama įteigti: kokia turi būti prezidentinė valdžia, kaip turi būti tvarkomi valstybės reikalai, ko reikia žmonėms – geriausiai žino A. Zuokas. Savireklamai tarnavo ir aštri pastarojo kritika Prezidentės D. Grybauskaitės užsienio politikos atžvilgiu. Skelbdamas žinantis kaip valdyti šalį ir padaryti piliečius laimingais, pats kandidatas į Prezidentus nepasitiki savo jėgomis, nes nepalieka mero kėdės, kurioje po nepavykusių rinkimų toliau galės reziduoti… Stovėdamas viena koja Vilniaus savivaldybėje, o kitą statantis į Daukanto aikštę A. Zuokas pats abejoja savo galimybėmis būti išrinktas Prezidentu.
Taigi, neatsistatydindamas ir išsaugodamas sau Vilniaus mero kėdę, A. Zuokas tik savireklamos tikslais dalyvauja rinkimuose. Ar tokia politinė kombinacija yra gyvybinga? Tokia pozicija yra akivaizdus įrodymas – A. Zuokas netiki savo pergale.
Per savo viešųjų ryšių tarnybą, A. Zuokas skelbiasi geriausiai atstovaujantis gyventojų interesus. Deja, pažiūrėjus į dviejų meravimų laikotarpį, matomi tik propagandiniai užmojai. Mero veikla daugeliu atvejų įnešė tik sumaištį ir anaiptol nebuvo naudinga gyventojams.
Čia galima prisiminti su užmoju išleistus 150 mln. litų šviesoforų sistemai, kuri iš esmės neišsprendė spūsčių problemos. Dešimtis milijonų kainavusią viešojo transporto elektroninio bilieto sistemą, kuri iki šiol prastai veikia. Viešojo transporto bilietų kainų padvigubinimą nuo 1,80 Lt iki 3,50 Lt ir t.t. Per dvi kadencijas A. Zuokas nesugebėjo išspręsti vaikų darželių problemos – keli tūkstančiai vaikų negali pakliūti į juos, nepaisant mero nurodymu vaikų skaičių grupėse padidinti nuo normatyvinių iki 25. Vien ko vertas mero užmojis įsteigti miesto oro kompaniją „Air Lituanica” neturint nei vieno lėktuvo – šio užmojo nuostoliai miestui kainavo apie 20 mln. litų. Dviračių nuomą organizavusi reklamos agentūra atleista nuo mokesčių už savo veiklą – prarasta 19 mln. litų.
Mero nesiskaitymą su jį rinkusių vilniečių nuomone rodo įvykdyta seniūnijų pertvarkos (faktinio jų likvidavimo) reforma. Prieš seniūnijų likvidavimą pasisakė apie 70 proc. vilniečių, tačiau į tai nebuvo atsižvelgta.
Na, ir didžiausias „nuopelnas” – A. Zuoko iniciatyva ir aktyviai veikiant dar 2002 m. išnuomoti Dalkijai Vilniaus šilumos tinklai. Dukterinės Dalkijos įmonės „Vilniaus energija”, „Rubicon/ICOR” gavo teisę 15 metų begėdiškai pelnytis už būsto šildymą vilniečių sąskaita…
Taigi, patirtis jungiant politinį veikimą su tarnavimu verslui gyventojų sąskaita yra sukaupta. Žinant, kad Prezidentė D. Grybauskaitė ėmėsi tam tikrų veiksmų stabdyti Rubikono įsišaknijimą šilumos ūkyje, kas gali paneigti, kad atsirado poreikis toms pačioms verslo struktūroms deleguoti į Lietuvos valstybės vadovo postą patikrintą verslo partnerį…
Antra vertus, jeigu esi drąsus ir garbingas politikas, negali būti dvilypis – kandidatuoji į LR Prezidentus turėdamas rezervinę mero kėdę. Garbingas elgesys – atsistatydinti iš Vilniaus miesto mero posto ir tik tada siekti Lietuvos Respublikos Prezidento posto aukštumų.
Gediminas Rudžionis
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys
Tvarkos ir teisingumo frakcija
