Skurstantys miesto ir kaimo gyventojai, žiaurūs užpuolimai, smurtas, nesibaigiančios vagystės, eismo įvykiai – apie visa tai nepaliaujamai, net per šventes, nuolat pranešinėja šalies žiniasklaida. Vis dažiau užsimenama ir apie vieną šių skaudžių nelaimių sukėlėją – alkoholio vartojimą.
Kalbant apie alkoholio vartojimo problemą mūsų šalyje, visų pirma reikalinga dėmesį atkreipti į alkoholio prieinamumą t.y. alkoholio kainą, alkoholinių gėrimų prekybos vietų skaičių ir prekybos laiką.
Pavyzdžiui, alkoholio prieinamumas tam tikroje vietoje, kitaip vadinamas alkoholio prekybos vietų tankiu (tam tikroje teritorijoje esančių parduotuvių aptarnaujančių skaičius padalintas iš toje gyvenančių žmonių skaičiaus) daro tiesioginę įtaką alkoholio vartojimo sukeliamoms problemoms: kuo didesnis alkoholinių gėrimų prekybos vietų skaičius, tuo didesnis skurdo, žiaurių užpuolimų, smurto, vaikų ir paauglių girtavimo, vagysčių, nužudymų ir kitų nusikaltimų ar nelaimingų atsitikimų skaičius konkrečioje vietovėje.
Siekiant to išvengti būtina iš esmės mažinti alkoholinių gėrimų prekybos vietų skaičių. Tuo tarpu Lietuvoje alkoholiniais gėrimų prekiaujančių įmonių skaičius nuolat didėja. Per pastarąjį dešimtmetį licencijų verstis alkoholiniais gėrimais skaičius padidėjo nuo 14 216 – 2003 m. iki 19 809 – 2013 m. Viena alkoholinių gėrimų vieta šiuo metu aptarnauja 169 žmones, t.y. maždaug vieną daugiabutį.
Lyginant alkoholinių gėrimų prekybos vietų skaičių pagal tai, kiek parduotuvių aptarnauja 10 000 gyventojų skirtingose šalyse, matysime, kad Lietuvoje 10 000 gyventojų tenka 67.2 parduotuvės, kai tuo tarpu Suomijoje – 0.6, Islandijoje – 1.5, Norvegijoje – 0.6, Švedijoje – 0.4, JAV – 1.1.
Nors JAV ir laikomos laisvos rinkos etalonu, tačiau alkoholinių gėrimų prekybos vietų skaičius mūsų šalyje net 61 kartą viršija JAV prekybos vietų skaičių.
Kas lėmė tokios situacijos susidarymą? Pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus – Alkoholio kontrolės įstatymą, Civilinį kodeksą, licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais ir tabako gaminiais išduodamos neribotam laikui. Taigi valstybė pajamas už licencijos įsigijimą gauna tik kartą, o įmonė gavusi licenciją ilgą laiką gali pelnytis žmonių sveikatos sąskaita. Be to, šioms įmonėms prižiūrėti nuolat skiriamos valstybės lėšos.
Pačios pajamos, kurias valstybė gauna už licencijos išdavimą, yra niekinės:vienkartinė licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais kainuoja tik 60 litų, licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais kurortinio, poilsio ir turizmo sezonų metu – 500 litų, o mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencija (išduodama neribotam laikui) – 1300 litų.
Didžiausia licencijos kaina yra tik truputį didesnė nei minimali alga. Galima tik numanyti kiek trunka verslininkui, prekiaujančiam alkoholiniais gėrimais, susigrąžinti šią investiciją. Didelė problema ir tai, kad savivaldybės pačios neturi teisės nustatyti didesnės rinkliavos dydžio, neturi teisės panaikinti, sustabdyti licencijos galiojimo, kitais nei įstatyme numatytais pagrindais.
Valdžia siekdama gero tikslo – verslo sąlygų pagerinimo, mano nuomone, pasirinko netinkamas priemones. Pritariu, kad reikia gerinti verslo sąlygas, tačiau taip pat reikia tinkamai suteikti pirmumą ir atrinkti tinkamas verslo šakas. Kai kurios verslo šakos ne tik, kad neduoda naudos valstybei, bet priešingai – kainuoja daugiau nei gaunama iš jų naudos. Daugelis tyrimų rodo, kad alkoholio vartojimo keliama žala įvairiose šalyse svyruoja nuo 0.9 iki 3 proc. nuo BVP, todėl su alkoholiu susijusiam verslui, mano nuomone, reikėtų taikyti daug griežtesnius reikalavimus.
Taigi norint 2014 metais Lietuvoje sumažinti skurdą ir padidinti valstybės biudžeto pajamas, visų pirma reikia, sumažinti alkoholinių gėrimų prekybos vietų skaičių ir kartu sumažinti iš to kylančias neigiamas pasekmes šalies ekonomikai.
Norint, kad dėl to valstybė ne tik neprarastų lėšų, o ir padidintų biudžeto pajamas reikėtų imtis šių priemonių:
Padidinti alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių licencijų kainas bent 4 kartus. Mažmeninės prekybos licencijų kainoms nustatyti minimalią ribą, o maksimalią ribą galėtų nustatyti konkreti savivaldybė. Savivaldybės galėtų diferencijuoti išduodamų licencijų rinkliavų dydžius pagal prekybos vietos dislokaciją.
Licencijos turėtų turėti metinį mokestį, kurio nesumokėjus savivaldybė ar kita licencijas išduodanti institucija galėtų sustabdyti licencijos galiojimą. Nesumokėjus mokesčio 2 metus iš eilės licencija būtų naikinama.
Nustatyti atvejus, kai licencijos naikinamos už naktinės prekybos pažeidimus, kai alkoholiniai gėrimai ar tabako gaminiai parduodami nepilnamečiams ir kt.
Nustatyti reikalavimus, kad vienam administraciniam vienete 10 000 gyventojų tektų ne daugiau nei 50 alkoholinių gėrimų prekybos vietų 2014 m., 40 – 2015 m., 30 – 2016 m., 20 – 2017 m., 10 – 2017 m., 5 – 2018 m.
Arminas Mockevičius,
Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija
