Algirdas Paleckis
Ar pastebėjote keistą dalyką? Krizės metu jos priežasčių ieškoma visur, net saulės sistemos pokyčiuose. Iš visų jėgų vengiama žiūrėti į tikrąsias krizės šaknis – į kapitalizmą.
Kas yra kapitalizmas? Kodėl jis sukelia krizes? Kokios yra išeitis? Apie tai bus rašoma šiame straipsnyje.
Kapitalizmas yra sistema, kurioje svarbiausios gamybos priemonės – gamyklos, bankai, paslaugų įmonės, žemė – priklauso saujelei stambiųjų savininkų, kapitalistams. Jų esminis tikslas yra gauti kuo didesnį pelną, o ne tenkinti daugumos žmonių poreikius. Stambiųjų kapitalistų nėra daug, jie yra aiški visuomenės mažuma. Žmonių dauguma lieka be gamybos priemonių arba su maža jų dalimi. Todėl kapitalizme gerai gyventi gali tik stambiųjų kapitalistų mažuma. Žmonių dauguma kapitalizme gerai gyventi negali, išskyrus laikinus ekonominio pakalimo periodus, kurių sukurtą gerovę akimirksniu sunaikina po pakilimo sekančios neišvengiamos krizės ir depresijos. Kapitalizmo vitrinoje – Vakaruose – yra dirbtinai palaikoma dalies dirbančiųjų gerovė, bet palaikoma viso kito pasaulio išnaudojimo sąskaita; apie tai bus rašoma vėliau.
Kapitalistinė visuomenė suskyla į tris klases. Pačioje turtų ir valdžios piramidės viršūnėlėje – nedidelė stambiųjų kapitalistų klasė. Ji valdo didžiąją dalį gamybos priemonių, privatinės nuosavybės (kapitalo) ir yra susitelkusi į monopolijas, koncernus, trestus, kartelius, jungiančius industrinį, paslaugų ir finansinį kapitalą į vieną mazgą. Savo turtais ji pasidalina su valdininkijos elitu, o taip pat, kad geriau skleistų savo ideologiją, su senaisiais ir naujaisiais žyniais (kunigais, žiniasklaidos viršūne, pramogų pasaulio grietinėle). Stambieji kapitalistai arba stambioji buržuazija yra valdančioji klasė kapitalizme. Jau įsitikinome, kad visos kalbos apie „demokratijas“ ir „laisves“ tėra šios klasės „demokratija“ ir šios klasės „laisvė“ lobti ir plėšti visus kitus. Kapitalistinė valstybė tėra vykdomasis komitetas, aptarnaujantis šios klasės ekonominius interesus. Kapitalistinė sistema yra pridengta, užmaskuota kapitalo diktatūra, kartais atvira (fašizmo atveju), kartais užslėpta (šiuo metu), pasaldinta nupirktosios žiniasklaidos pasakėlėmis apie demokratiją. (Tai ypač akivaizdu dabar, kai ekonomikos srityje stambieji kapitalistai verčia veržtis diržus visus, kad gelbėtų savo pasakiškus pelnus, o politikoje oficiali žiniasklaida netoleruoja jokių anti-kapitalistinių nuomonių, jas cenzūruoja.)
Piramidės apačioje rasime kitas dvi klases. Tai samdomieji darbuotojai ir smulkūs verslininkai.
Samdomi darbuotojai sudaro atskirą klasę, stambiesiems kapitalistams labiausiai priešingą. Tai fizinio ir protinio darbo darbininkai, kurie priversti parduoti savo darbo jėgą – nesvarbu, fizinę ar protinę – stambiesiems kapitalistams tiesiogiai (įsidarbindami jų įmonėse) arba netiesiogiai (įsidarbindami valstybinėse ar nevyriausybinėse organizacijose, kurios netiesiogiai vykdo stambaus kapitalo politiką). Statybininkas tampa samdiniu UAB‘e, fizikas – samdiniu valstybiniame universitete, pardavėja samdosi prekybos centre, studijas baigęs absolventas įsidarbina ministerijoje, o kaimo žmogus pasisamdo pas stambų ūkininką. Visi jie parduoda savo darbo jėgą kaip prekę, kad išgyventų. Deja, nors daug kas to nenori pripažinti, ir menininkai, kad nebadautų, dažnai priversti parduoti savo mūzas pagal „pinigų maišų“ užsakymus (akivaizdus pavyzdys – gerų aktorių žeminimasis muilo operose ir pigiose laidelėse).
Kaip minėta, darbo jėgą gali pirkti nebūtinai tiesiogiai stambus kapitalistas – ją perka valstybinės įstaigos, universitetai, nevyriausybinės organizacijos, fondai. Bet esmės tai nekeičia, nes net ir samdydamiesi valstybinėse įstaigose ar nevyriausybinėse organizacijose, šie samdiniai vis tiek netiesiogiai samdosi pas kapitalistus, nes kapitalizme valstybinės ir kitos įstaigos atvirai arba paslėptai vykdo kapitalistų klasės užsakymus (pavyzdžiui, „mūsų“ švietimo ministerija vykdo švietimo, „mūsų“ sveikatos ministerija – sveikatos sistemų privatizavimo politiką, kuri naudinga stambiajam kapitalui).
Ši fizinio ir protinio darbo klasė nevaldo gamybinių jėgų, kapitalo, bet ji sudaro absoliučią gyventojų daugumą mieste ir kaime. Dauguma skaitančių šį straipsnį priklauso būtent šiai klasei. Ši dauguma, nors ir sukuria daugiausiai gėrybių, bet nevaldydama gamybos priemonių, ji gauna šių gėrybių trupinius (minimalių arba beveik minimalių algų forma). Tai yra esminis kapitalizmo prieštaravimas: dirba ir produktą sukuria visuomenės dauguma, o to produkto liūto dalį pasiglemžia mažuma. Tai ir yra eksploatacija, išnaudojimas. Būtent todėl ir sakoma, kad fizinio ir protinio darbo darbininkai sudaro labiausiai priešingą klasę stambiesiems kapitalistams. Kuo daugiau pelno sau pasiima stambioji buržuazija, tuo mažesnės tampa darbininkų algos. O kadangi stambioji buržuazija instinktyviai trokšta didesnio pelno, ji stengiasi palikti darbininkų algoms kuo mažesnį pelno procentą. Todėl atvira ar užslėpta šių klasių kova kapitalizme yra neišvengiama.
Trečioji klasė yra smulkieji verslininkai.
Jie užima tarpinė padėtį. Viena vertus, jie valdo (nedideles) gamybos priemones. Kita vertus, žinodami ar nežinodami, jie stoja klasinėn kovon su stambiuoju kapitalu, kuris tesvajoja juos praryti ar bent jau nurengti konkurencinėje kovoje. Kur dingo ta gausybė parduotuvėlių, kurios it grybai po lietaus sudygo mūsų šalyje po rinkos įvedimo? Masyvios maximos, rimi ir iki, kaip didžiuliai antkapiai, riogso miestų ir miestelių centruose, palaidoję po savimi tas parduotuvėles, kuriose gal ir kiek brangiau buvo, bet užtat ir darbo vietų buvo.
Todėl bankrutavę smulkieji verslininkai proletarizuojasi, t. y. papildo samdomo darbo žmonių klasę Lietuvoje arba užsienyje. Panašus procesas vyksta ne tik prekyboje, bet ir kitose srityse. Gerai gyvuoja ta negausi smulkaus verslo dalis, kuri turi giminių valdžioje, arba kuri prisiblatinusi gauna užsakymus iš minėtų monopolininkų. Bet tokių – mažuma. Dauguma smulkaus verslo merdi, emigruoja arba proletarizuojasi.
2009 metų sausio 16 dieną įtūžusioje minioje buvo matyti itin daug smulkių verslininkų, kuriuos Kubiliaus „naktiniai įstatymai“ prigriebė už gerklės. Teko su daugeliu iš jų tądien kalbetis. Ta diena galutinai užmušė juose tikėjimą šia kapitalistine valstybę. „Mes jiems (seimui, policijai) per mokesčius atiduodame savo kruvinai uždirbtus pinigus, o jie į mus šaudo. Šaudo į mus…“, – toks buvo daugelio jų išpažinties gatvėje leitmotyvas. Kalbų lygyje ši valstybė kaip stambaus kapitalo vykdomasis komitetas kabina lengvatikiams makaronus apie „pilietines visuomenes“ – o veiksmų lygyje buržuazija, kaip sausio 16-ąją, staigiai nusimeta kaukę, ir ūmai pamatome iš istorijos gerai žinomą jos šaltą policinį veidą. Nieko realaus, išskyrus ašarines dujas ir kulkas, ši valstybė smulkiam verslui pasiūlyti negali – ir nesiruošia. Neprilygo savo dramatizmu ta diena Vilniuje 1905 metų kruvinajam sekmadieniui Peterburge, tačiau kraujo tądien Vilniuje irgi buvo. Ir pirmose kovotojų gretose buvo jauni žmonės, dažnai – smulkūs verslininkai – esami, bankrutavę… ar dar bankrutuosiantys.
Istorija mokina žmones geležiniu bizūnu. Ši K. Markso mintis realizuojasi mūsų gyvenime. Smulkus verslas atsidūrė tarp girnų. Pasaulinė perprodukcijos krizė ir jos sukelėja – imperialistinio finansinio kapitalo mafija – smogė jam pirmąjį smūgį 2008-aisiai, kai krito gamyba ir užsakymai. Po jo iš karto sekė antrasis. Čia Lietuvoje, neva „socialistinės“ Skandinavijos bankų spaudžiama, jau pasireiškė vietinė mafijėlė – kriminalinės prichvatizacijos anarchijoje iškilę naujieji lietuviai, oligarchai, kurie privertė Kubilių visą krizės naštą užkrauti smulkiam verslui ir darbo klasei, keliant jiems mokesčius, rėžiant pensijas, išmokas ir algas.
Kapitalizmas ir vėl pats gaminasi sau duobkasius. Samdomo darbo ir smulkaus verslo klasės stumiamos viena kitos glėbin. Tad vienykimės, kad išgyventume!
