„Paprastam“ piliečiui turbūt nesuvokiamos tos Seimo rokiruotės: tai atiminėja teisinę neliečiamybę Neringai Venckienei, tai paskui, kai matyt, garsiosios bėglės populiarumas kiek nuslopo, pradeda atiminėti Seimo nario mandatą. Prieš metus Seimas su įvairiausiomis institucijomis atiminėjo vargšę brolio mergaitę. Atiminėjo ir pinigus per įvairias bylas ir baudas.
Toks įspūdis, šiai valstybei su jos keista valdžia vis ką nors reikia iš Neringos Venckienės atimti, tik, žvelgiant pagal fizikos dėsnius, norisi paklausti: ar nebręsta koks nors atoveiksmis į šitą neatodairišką atiminėjimo procesą?
Apkaltos procedūros Seime metu konservatorius Andrius Kubilius labai tvirtu tonu, stengdamasis išlaikyti šaltakraujiškumą, aiškino, jog čia iš viso yra darbo teisė pažeista, žmogus neina į darbą, ir turi būti atleistas. Nes nenori eiti į darbą.
Staiga šitokiam uoliam konservatoriui paoponavo Viktor Uspakich, pasakydamas, jog labai jau įdomūs yra konservatoriai: kai N.Venckienė neva neina į darbą – ją reikia atleisti, o kai Ukrainoje protestuojama dienų dienomis, konservatoriai sako: kaip gerai, kad žmonės neina į darbą, važiuokime jiems padėti protestuoti.
„Ne jūs priėmėte Neringą Venckienę, ne jūs ir atleisite“, – gana aršiai pasakė V.Uspaskich. – „Jos darbdavys – Tauta, o ne jūs.“.
Iš tiesų – juk Neringą Venckienę išrinko ne Seimo nariai būti jų kolege – nors kad ir kaip jie jaustųsi „senbuviais“ prieš „naujokę“. Ją išrinko Tauta. Seimas dar pavasarį, balsuodamas dėl teisinės neliečiamybės atėmimo, galimai pažeidė Tautos valią – nes sutikdami „leisti suimti“, privertė Seimo narę bėgti iš Lietuvos – visi juk žinome, kokios kalėjimuose sąlygose, ir kiek „laimingų suimtųjų“ gyvenimą baigia… kilpose. Ir visais atvejais teigiama, jog patys – niekas nė netiria, kas ten už aukštų ir storų kalėjimų sienų vyksta.
Šitoks skubėjimas, netgi galimai pažeidžiant Seimo statutą ir Konstitucinio teismo nutarimus, kurie reglamentuoja išimtinius atvejus, kai Seimo nariui gali būti rengiama apkalta už akių – tai kai jis nuteistas ir atlieka bausmę kalėjime, o jo nusikaltimas įrodytas, ir dėl to nekyla jokių abejonių – yra keistas, ir verčia ieškoti kitų priežasčių.
Situacija su N.Venckiene nė iš tolo nepanaši į KT nutarime aprašytąją – jai net įtarimai nepareikšti, ji nėra apklausta. O prokuratūra net dorai nežino jos buvimo vietos.
Tam, kad seimūnai atrodytų teisūs, vienas dienraštis vis pastebi N.Venckienę kokiame nors Čikagos skersgatvyje – nors, šaltinių duomenimis, ji tikrai Čikagoje negyvena…
Ko gi bijo Seimo nariai, šitaip uoliai balsuodami tiek už teisinės neliečiamybės naikinimą, tiek ir už antikonstitucingumu dvelkiančią apkaltos procedūrą? Gali būti, jog labai bijoma Neringos Venckienės kandidatavimo Prezidento rinkimuose.
Kokie N.Venckienės koziriai, kad ir prieš Artūrą Paulauską? A.Paulausko „arkliukas“ bus kaip visada – „ištirti rezonansiniai nusikaltimai ir H.Daktaro pasodinimas“, tačiau Tauta seniai teisėsaugos pasakomis netiki. Tauta labiau linkusi į neteisingumo patirties pusę – nes nuo to kenčia kas antras šalies gyventojas, pusantro milijono ikiteisminių tyrimų, kuriuose skęsta Tauta, rodo teisėsaugos totalų išsigimimą ir piktnaudžiavimą – apie ką nuolat ir kartojo Neringa Venckienė. Artūro Paulausko populistiniai šūkiai, jog Lietuvoje teisėsauga puiki ir viską ištyrusi, nėra labai stiprus rinkiminis argumentas.
Neringa Venckienė, nors ilgus metus dirbo teisėja, ir buvo tarsi neteisingumo pusėje, visuomenės akyse yra patraukti tuo, jog su ja, apygardos teismo teisėja, sistema susidorojo pačiais žiauriausiais būdais – o ji nepalūžo, kėlėsi, ėjo, buvo išrinkta į Seimą, siekiant ją pasodinti už nežinia kieno nusikaltimus – dingo iš Lietuvos, kaip manoma, pasiprašė politinio prieglobsčio, sukėlė tarptautinį skandalą, parodė Lietuvą iš antidemokratinės pusės.
Kadangi iš Lietuvos yra išvykę arti milijono gyventojų, išvykusiems bei pasilikusiems ir kenčiantiems N.Venckienės istorija yra artima – nes beveik kiekviena Lietuvos šeima yra praradusi šeimos narį dėl emigracijos ar dėl persekiojimo. Todėl N.Venckienė turi labai didelius šansus ne tik tapti patrauklia kandidate Prezidento rinkimuose, bet ir patekti į II rinkimų turą – kad ir kokie „amžinieji“ vaigauskai sėdėtų VRK.
Todėl gana negrabiai, antikonstituciškai ir nervingai yra „kepamas“ „Pakso scenarijus“ – tik kad aplinkybės visiškai ne tapačios.
O ir pats Seimas, susigalvojęs paminti Konstituciją, ir surengęs apkaltą Seimo narei už akių, prašyte prašosi apkaltos, arba, paprasčiau tariant – paleidimo. Tik kad apie priešlaikinius rinkimus jie tik ir tesvajoja. Geriausias atpildas tokiam Seimui būtų jų ujamos ir gujamos kolegės grįžimas kandidate Prezidento rinkimuose.
Ir jeigu kas nors rėks – juk ji turi būti teisiama pagal šešis kaltinimus, tegul pasiklausinėja Čikagos priemiesčiuose, kas toks prieš šešiolika metų turėjo būti teisiamas pagal bylą, kurioje buvo trys tūkstančiai nukentėjusiųjų? Ir ar nors vieną sakinį parašė vienas dienraštis – nors JAV turėjo patikimų šaltinių, kurie suteikė visą medžiagą apie „šlepetės“ nuotykius aplinkosaugos projektuose? O aplinkosaugos projektai – tai nes tas pats, kas „statymas mergaitės prie lango“ ar „policininko sumušimas“.
Todėl Neringa Venckienė turi visus šansus įstoti stipria kandidate, nes jeigu nedrįso paliesti šlepečių nei šita, nei „ana“, užatlantinė valdžia, vadinasi, nelies ir N.Venckienės. Todėl ir bandoma pasitvarkyti antikonstituciniais metodais – tegul, panašiai kaip R.Paksas, paskui bylinėjasi Strasbūruose – per tą laiką populiarumas nukris, o Paulauskas gal ir paprezidentauti spės – mąsto strategai, beje, kai kurie sėdintys būtent violetine spalva pažymėtoje frakcijoje…
