Per pastarąjį laikotarpį pastebimai evoliucionavo dviejų įtakingiausių mūsų šalies politikų viešai deklaruojami politiniai prioritetai ir veiksmai. Šiuo atveju nekalbu apie jų pažiūras, nes tai itin subtilus ir paviršiuje nematomas dalykas. Prioritetai ir veiksmai, atvirkščiai, gerai matomi ir jų nepaslėpsi.
D. Grybauskaitė, kaip tikriausiai dauguma atsimena, buvo išrinkta Respublikos prezidente su aiškiai suformuluota vizija – keisti užsienio politiką, formuoti jos europietišką dimensiją, siekti pragmatiškų santykių su Rytų ir Vidurio Europos šalimis, pagerinti santykius su kaimynais. Taigi, ji deklaravo naujus modernius užsienio politikos principus, kurie buvo visiškai priešingi iki šiol vykdomai konservatoriškai landsberginei užsienio politikai. Ir jau šiame jos politinės karjeros etape išryškėjo pirma keistenybė: kandidatė į prezidentus karščiausiai ir aršiausiai rinkiminėse batalijose buvo palaikoma… konservatorių ir p. V. Landsbergio, kuris per visą nepriklausomybės laikotarpį buvo faktiškas Lietuvos užsienio politikos formuotojas.
Kita vertus, vidaus politikos lygmenyje kandidatė į prezidentus nedviprasmiškai ir tvirtai pati palaikė konservatorišką A. Kubiliaus kursą, visas jo vyriausybės antisocialines ir antiliaudiškas programas, pateisindama tai ekonominės ir finansinės krizės realijomis. Europarlamentaras V. Landsbergis į šalies vidaus gyvenimą tais laikais beveik nesikišdavo. Taigi, norom nenorom buvo susidaręs įspūdis, kad tarp prezidentės ir konservatorių įvyko savotiški „mainai‘ – prezidentinė užsienio politika buvo „iškeista“ į konservatorišką vidaus politiką. Viskas lygtai gražu ir vėlgi „pragmatiška“, viskas pagal „politinės rinkos“ dėsnius.
Bet jau tada atsitiko antra keistenybė. V. Landsbergis staiga „prisikėlė“ iš politinio letargo miego. Jo komentarai bei patarimai pradėjo mirgėti (ir iki šiol mirga) visuose televizijos ekranuose, interneto portaluose ir laikraščių puslapiuose. Kartais net susidarydavo įspūdis, kad jis ne Briuselyje šiltoje europarlamentaro kėdėje sėdėjo ir tebesėdi, o nuolat „budėjo“ ir „budi“ tai Daukanto, tai Kudirkos, tai Nepriklausomybės aikštėse. Buvo komentuojamas kiekvienas reikšmingesnis prezidentės, parlamento ir vyriausybės sprendimas. V. Landsbergis tiesiog tapo šios „šventos valstybinės trijulės“ įsikūnijimu. Kartais jis dar sugebėdavo ( ir iki šiol sugeba) įsijausti ir į Generalinio prokuroro ir į Konstitucinio Teismo primininko vaidmenį. Visais tais komentarais buvo siekiama užbėgti įvykiams už akių arba, kai jie skelbiami pavėluotai, bandoma suformuoti atitinkamą jau įvykusių faktų vertinimą.
Žinoma galimos įvairios tokio nebejauno žmogaus hyperaktyvumo paaiškinimo versijos. Paprasčiausia būtų ta, kad V. Lansbergiui kaip garsiam politinių intrigų meistrui tiesiog nusibodo ramus eurobiurokratiškas gyvenimas ir jis pasiilgo aktyvesnės veiklos. O gal tokiu būdu buvo kontroliuojama ir „apsaugoma“ nuo įvairių „nukrypimų“ pati prezidentė?
Kaip bebūtų, bet anuomet prasidėjęs „patriarcho“ kontrolinis aktyvumas buvo išmintingas ir toliaregiškas dalykas. Šiandien jis vėlgi įvykių priešakyje „ant balto žirgo“ veda visus į eilinį išsivadavimą nuo „tamsių jėgų“. Paradoksalu, ir tai jau trečia keistenybė, bet sistemos kūrėjas sukilo prieš savo kūrinį ir pirmiausia prieš esminį bazinį šios sistemos pradą – teisinę valstybę ir viešai suabejojo teisėtumo teisingumu. Tiesiog klasikinis siužetas!
O ką gi prezidentė? Čia tenka kalbėti apie ketvirtą keistenybę. Prezidentė šiandien vykdo ilgametę rusofobišką p. V. Landsbergio funkciją – realizuoja senamadiškai konservatorišką užsienio politikos kursą, o vidaus politikos srityje savo įprastu „kapotu“ stiliumi tik konstatuoja įvairias negeroves, akivaizdžiai užleisdama šį politinį „mūšio lauką“ daugiau patyrusiam europarlamentarui.
Kaip paaiškinti tokią pozicinę ir gal pasaulėžiūrinę rokiruotę tarp šių dviejų politikų? Gal čia tiesiog lietuviškas taip vadinamos „tandemokratijos‘ variantas? Kaip sakoma, – nacionaliniai ypatumai?.. Faktinis ir formalus šalies vadovai?..
Mano galva, problema daug gilesnė ir jos turinys sudaro penktąją keistenybę. Giliausia visų žmogaus poelgių priežastis, kaip žinia, tai jo charakteris. Kaip sakė prancūzų rašytojas Stendalis, charakteris- tai likimas. Reikalas tas, kad ir Prezidentė, ir Landsbergis niekada nebuvo tais politikais, kuriais jie buvo.
Prezidentė niekada nebuvo ryžtinga, kokia ji visiems atrodė, o Landsbergis niekada nebuvo kūrėjas, kuriuo jį visi įsivaizdavo. Kuo skiriasi ryžtingas politikas nuo neryžtingo? Pirmasis daro, antrasis – deklaruoja darymą. Po pirmųjų gana ryžtingų žingsnių užsienio politikoje (URM vadovo pakeitimas, susitikimas su A. Lukašenka) prezidentė pradėjo plaukti pasroviui. Dabar jos ryžtingumas pasireiškia tik vienišomis piarinėmis deklaratyviomis akcijomis (J.Timošenko aplankymas ir panašiai). Bet iš esmės užsienio politikos kursas įtekėjo į įprastą konservatorišką vagą. Taigi, visas prezidentės ryžtingumas – tai tik paradinė iškaba, už kurios – baimė, pasimetimas ir atsargumas ar gal kokie nors kompleksai.
Landsbergis šia prasme daug ryžtingesnis politikas, bet jis visada buvo ne kūrėjas, o griovėjas. Ir reikia pripažinti – talentingas griovėjas. Prezidentės įvaizdį jis dabar griauna išradingai ir kūrybiškai, kaip kadaise tarybinę santvarką. Jis apčiuopė svarbiausią dabartinio vidaus gyvenimo sisteminį pūlinį, už kurį pagal Konstituciją tiesiogiai atsako prezidentė – teisinę ir teisminę sistemą , ir pradėjo sistemingai ją atakuoti. Kad ši sistema tai tik antstatas paties p. V. Landsbergio suskurtos socialinės ekonominės santvarkos – jam ne motais. Būtent „neformalas“ V. Landsbergis, o ne formali vadovė (prezidentė) šiandien šeimininkauja šalies vidaus gyvenime. Ir tas „šeimininkavimas“ darosi vis radikalesnis.
Kirsdamas šaką ant kurios pats sėdi jis virtuoziškai sugeba kabėti ore savo išpūsto autoriteto dėka. Prezidentė tokios „oro pagalvės“, deja, neturi. Todėl akivaizdžios mūsų teisėtvarkos ir kitas problemos, kurias taip meistriškai ir lakoniškai paviešina ir paaštrina p. V. Landsbergis kerta pirmiausia per prezidentę.
Taigi, šioje nematomoje politinėje dvikovoje nepopuliariausias pagal visas apklausas politikas-europarlamentaras laimi prieš visų apklausų lyderę – prezidentę. Ir tai yra keisčiausias visų šių keistenybių keistumas.
Bet kažin ar baigtinis?
