„Ši istorija verta bescelerio ir labai panaši į “Kalėjimo bėglių” serialą – tik lietuvišką versiją. Šioje byloje man teisėsauga skyrė Barauzo vaidmenį“, – taip savo baigiamojoje kalboje sakė keturių vaikų tėvas, buvęs Kalvarijos politikos Algirdas Geležius, šiandien besislapstantis nuo lietuviškosios Temidės nežinia kur.
Tiesa, lietuviškasis „kalėjimo bėglys“ pabėgo ne iš kalėjimo – pabėgo iš šalies dar prieš patekdamas ten.
Šiandien Algirdas Geležius – vienas iš labiausiai ieškomų (po N.Venckienės) asmenų.
Nusikaltimas, kuriuo apkaltintas buvęs partijos Tvarka ir teisingumas vienas iš aktyvistų – labai sunkus: dviguba žmogžudystė.
„Žudikas“ – štai su tokia oficialia etikete šiandien slapstosi šis žmogus.
Tačiau buvęs politikas tikina šio nusikaltimo nepadaręs, o tapęs korumpuotų pareigūnų ir politinio susidorojimo auka.
Tikrai neketiname būti teisėjais – netvirtinsime nei „taip“, nei „ne“: tiesiog paskelbsime kai kuriuos faktus, kurie iki šiol žiniasklaidoje buvo nutylėti.
Pastebėjimas: teismai dėl Algirdo Geležiaus pasisakė nevienareikšmiškai – tiek Kauno apygardos teismas, tiek Apeliacinis Teismas buvusį politiką išteisino, tačiau Aukščiausiajam Teismui išteisinamąjį nuosprendį panaikinus ir bylą sugrąžinus nagrinėti atgal į Apeliacinį Teismą – kas nerašyta kalba reiškia nuteisti, Algirdui Geležiui buvo skirta 14 metų laisvės atėmimo.
Dabar vienintelė viltis – Europos Žmogaus teisių teismas arba… naujos aplinkybės. Tačiau tokių stebuklų Lietuvos teisėsaugoje dar nėra buvę.
Už ką nuteistas buvęs Kalvarijos rajono savivaldybės tarybos narys Algirdas Geležius? Kad 1994 metais prievarta esą nusivežė į mišką R.Akelį ir Z.Valinčių, kurie esą buvo apvogę jo brolį, ten juos nušovė ir užkasė. Su A.Geležiumi esą buvo dar trys draugai, kurie neva ir padėję tuos kūnus užkasti.
Tačiau nors pareigūnai tas vietas perkasė skersai, išilgai, jokių užkastų lavonų nerado.
Algirdas Geležius teisme nuolat tvirtino, kad tapo korumpuotų pareigūnų susidorojimo auka.
„Čia juk Marijampolė“, – atvykusi į redakciją bandė paaiškinti A.Geležiaus žmona Vilija.
Atmintyje šmėstelėjo a.a. advokato K.Čilinsko kovos ir protesto akcijų prieš korumpuotus Marijampolės pareigūnus fragmentai.
Iš A.Geležiaus baigiamosios kalbos teisme
„Praėjus 2 metams nuo pradžios darbo savivaldybėje, būdamas komandiruotėje, sužinojau, kad rengiamasi mane nužudyti. Pradžioje buvo sunku suvokti ir įvertinti realią grėsmę.
Visiškai nepasitikėdamas vietine ir Marijampolės kriminaline policija, kadangi žinojau konkrečius faktus ir daromus nusikaltimus pagal LR BK 199-2str., 1 d., 219 str. jog jie dirba kartu su kontrabandininku A.Vasiliausku, kreipiausi į patį gen.komisarą V.Grigaravičių. Tuo metu jis stipriai reiškėsi per žiniasklaidą ir visuomenėje buvo sudaręs sąžiningo policiniko įvaizdį.
A.Vasiliauskas vertėsi kontrabanda kartu su Marijampolės kriminalinės policijos ir Alytaus saugumo departamento vadovybe.
1999 m. lapkričio mėnesį iš A.Vasiliausko buvo pavogtas pareigūnams priklausantis kontrabandinis krovinys. Kaip teisme A.Vasilaiuskas teigė, virš 100 dėžių kontrabandinių cigarečių, kurių vertė virš 10000 litų. Dėl šios vagystės jis pareiškimo nerašė ir kaltininkų ieškojo kartu su pareigūnais savarankiškai. Dėl šios vagystės jis įtarinėjo mane, nes tuo metu aš dirbau bokso treneriu ir, pasak A.Vasiliausko, turėjau žinoti, kas pavogė. Jis man nedviprasmiškai grasino, jog su manimi susidoros tiek teisiškai, tiek fiziškai, jeigu aš nepadėsiu jam susigrąžinti cigaretes. Apart jo, susilaukiau ir telefoninių grasinimų iš Marijampolės kriminalinės policijos vadovybės ir iš Saugumo departamento pareigūnų. Pasitelkę tarnybinius automobilius, jie darė nesankcionuotas kratas pas visą eilę Kalvarijos gyventojų, veidus užsidengę „maskėmis“. O mane grasino nužudyti.
Neturėjau ką daryti ir nežinojau kur kreiptis, nes ir policijai, ir prokuratūrai bijojau skųstis, kadangi mačiau, kad jie visa tai daro nei kiek nesibijodami ir grasindami. Buvau įsitikinęs kad čia viskas uždengta.
Tuomet kreipiausi į STT Kauno skyrių. Tikėjausi, kad ten kita institucija, nepavaldi Vidaus reikalų ministerijai, tai imsis ryžtingesnių veiksmų.
Į mano prašymą buvo sureaguota, A.Vasiliauskui buvo iškelta byla, bet pareigūnai liko nepaliesi.
Ilgainiui ir ten buvo rastas sutarimas, ir šis savivaldžiavimo faktas iš viso buvo ignoruojamas.
Praėjus dviems mėnesiams buvo uždegtas mūsų kieme man ir broliui priklausantis automobilis. Kaltininkai, savaime aišku, nesurasti iki šiol.
Man nuo 1999 m. gruodžio 24 d. pusei metų buvo paskirtas namų areštas.
Darydami neteisėtas kratas, viename iš namų jie rado cigarečių krovinį ir neoficialiai nustatė kaltininką. Ta vaikinų kompanija, pas kuriuos rado cigaretes išbuvo laisvėje ne ilgiau nei pusę metų. A.Vasiliauskas sužinojo, kad cigarečių vagystę įvykdė ir organizavo jo dukros Kristinos meilužis, kuris per ją ir sužinojo, kur laikomos cigaretės, bet išdidumas jam neleido tai pripažinti.“
Iš žmonos Vilijos pasakojimo. Apie paiešką
„Mano vyrui paskelbė paiešką: visur „ieškojo“, tačiau šaukimo, kad atvyktų į apklausą, neatsiuntė. Sakau, atsiųskit šaukimą, o jeigu neatvyks, tada ir ieškokit. Atsiuntė. Tai jis tą dieną ir tą valandą ir atvyko pas prokurorę.
Prisimenu, buvo kovo pradžia, penktadienis, po pietų. Algirdas atvyko, ir prokurorė skambina tyrėjui į Policijos departamentą. „Kur Geležius?“ – klausia prokurorė tyrėjo. „Ieškom, ieškom“, – atsakė tyrėjas. „Geležius pas mane sėdi“, – pasakė pareigūnams prokurorė.
Ir jį paprastai išleido: „Tai tu važiuok į departamentą“.
O per sankcijų pratęsimus vis sakydavo: „Sulaikytas, slapstėsi“.
Kaip slapstėsi, jeigu, gavęs šaukimą, pas prokurorę atvyko? Ir net prokurorai jį paleido“, – stebėjosi A.Geležiaus žmona Vilija.
Policijos departamente A.Geležius buvo sulaikytas, tačiau po devynių mėnesių, jau po antro išteisinamojo nuosprendžio (Apeliaciniame Teisme), buvo paleistas į laisvę.
Iš žmonos Vilijos pasakojimo. Kaip vyras bylos „prisiprašė“
Vilija įsitikinusi, kad jos vyras šitos bylos pats „prisiprašė“.
„Nuvyko į Policijos departamentą ieškoti teisybės – nes vis buvo skleidžiami šmeižtai, kad tie du dingę – tai jo darbas, pats prašė, kad išaiškintų tų žmonių dingimą, ir, va, kuo baigėsi“, – redakcijoje kalbėjo dabar nuo teisėsaugos besislapstančio buvusio politiko žmona Vilija.
Be to, manoma, kad ne paskutinę reikšmę šioje istorijoje turėjo ir politinis faktorius: tuo metu kaip tik vyko Prezidento Rolando Pakso apkalta, o Algirdas Geležius buvo aktyvus partijos Tvarka ir teisingumas narys. Maža to, verslininkas.
„Būdavo, paskambina – reikia dviejų autobusų į palaikymo mitingą prie Prezidentūros, ir Algirdas organizuoja. Vaikai dar pypliukai buvo, o mes su jais – į mitingą“, – prisimena Vilija.
O kaip kitaip – vaikus neabejingais piliečiais augino: argi galima likti nuošalyje, kai verčia Prezidentą?
Štai tada, matyt, ir pamatė, kad verčiamas Prezidentas gerų rėmėjų turi, tai ir kirto per juos: per bylą, kuri prasidėjo būtent nuo to, kai pats politikas iš Kalvarijos atvyko į Policijos departamentą, pasipasakojo, kad 1994 metais dingo du Kalvarijos gyventojai, kad dėl jų dingimo tų asmenų artimieji vis kaltina jį, ir paprašė ištirti tų asmenų dingimą ir nustatyti kaltus.
„Tai ir ištyrė – nuteisė mano vyrą“, – sako Vilija Geležienė, su Algirdu Geležiumi susilaukusi keturių vaikų. Vienas – dar visai pagrandukas (vos pusantrų metukų), vyriausioji dukra – pirmo kurso studentė.
„Nebūtų Algirdas pats ieškojęs teisybės Policijos departamente dėl tų dviejų dingusių asmenų, nebūtų aiškinęsis, tai ir šiandien ramiai gyventų“, – įsitikinę A.Geležiaus artimieji.
O kada tai buvo?
„Algirdas į Policijos departamentą kreipėsi, kai buvo Kalvarijos rajono savivaldybės tarybos narys – 2002-2003 metais“, – prisimena jo artimieji.
Detektyvas „užsakomoji žmogžudystė“
„Vyras išvažiavęs į komandiruotę, ir pas mus į namus ateina žmogus. Aš atidarau duris, nepažįstu. „Laba diena, čia toks gyvena?“. Sakau: „Gyvena, bet dabar nėra“. „Na, tai aš užeisiu kitą kartą“, – man sako. Bet man taip kažkas viduje sukirbėjo, nes, sako, turiu svarbios informacijos. Ir aš vis jį prilaikau ir traukiu: „Kas yra?“ O tas žmogus man ir sako: „Jūsų vyrą nori nužudyt“.
Sako, „duoda man tūkstantį dolerių, kad aš nušaučiau“. Viešpatie!“ – prisimena Algirdo Geležiaus žmona Vilija.
Tas žmogus gyveno Kaliningrade, o čia grįždavo pas tėvus.
„Ir tam žmogui siūlė: „Tu – ne vietinis, padaryk, išvažiuosi, sumoku“.
Bet mes netikėjom, galvojom – nesąmonė. Pasiėmėme su broliu diktofoną ir nuvažiavome pas jį į Kaliningradą. Aš pas jį nėjau, nuėjo brolis ir įrašė visą pokalbį į diktofoną.
Grįžę pasitarėme su keliais Marijampolės pareigūnais – vienas buvęs, kitas klasiokas. Jie pasakė, kad čia, Marijampolėje, „tuščia“, liepė važiuoti į Policijos departamentą.
Nuvažiuojam į Policijos departamentą. Brolis paduoda kasetę: „Paklausykit“.
Tie paklauso, pečiais patrauko. Netiki, kad taip gali būti.
Tada brolis paprašo, kad tas „kileris“ atvyktų į departamentą ir paliudytų. Tas atvyksta ir paliudija. Ir nuo tada brolis jau nesikiša – departamentas tą „kilerį“ apkaišo „žaisliukais“ (įrašymo įranga – KK past.), ir jis jau dirba“, – prisimena šiurpius laikus A.Geležiaus brolis.
„Policijos departamentas sudėliojo visą schemą, kurią pasirašiau ir aš, ir mano vyras: kad mano vyras išvyksta prie ežero žvejoti, (departamentas) palieka mašiną, krauju apšlaksto, palieka tempimo žymes, o aš turiu atvažiuoti iš ryto – nes jis išvažiavęs žvejoti, randu visa tai ir paskambinu policijai.
Aš pasirašau, kad griežtai pagal planą aš tai turiu padaryti. Taip ir padariau.
Aš paskambinu, atvažiuoja vietinė policija – niekas nežinojo, kad čia nusikalstamos veikos imitavimo modelis, suvažiuoja visa komanda – ekspertai, šunys, narai, ir dirba pusę dienos. Dirba tol, kol tas užsakovas paduoda pinigus, – nes jau visur per žiniasklaidą buvo paskelbta, kad dingęs tarybos narys ir, kad pagal rastus pėdsakus, yra nužudytas.
Tik po to, kai užsakovas, padavęs vykdytojui pinigus, buvo sulaikytas, į Kalvarijų policiją atvažiavo iš Policijos departamento ir pranešė, kad čia buvo modelis.
Štai nuo to ir prasidėjo byla“, – sakė A.Geležiaus žmona Vilija.
Pasiteiraujame, ir kas gi buvo tas užsakovas?
„Pusbrolis. Tikras vyro pusbrolis“, – atsiduso Vilija.
Kodėl?
„Jisai varė stipriai kontrabandą su pareigūnais, o mano brolis buvo savivaldybės tarybos narys.
Aš pats matęs – prie mano akių komisaras buvo krovęs cigaretes.
Ir mano brolis su jais buvo stipriai susiginčijęs – visai ne dėl tų vagysčių, kur piemenys buvo pavogę tas (kontrabandines) cigaretes. Susipyko savi. Brolis pradėjo stipriai „lipti“ ant kontrabandos, ir prasidėjo karas“, – savo versiją, nuo ko prasidėjo visa ši baudžiamoji byla Algirdui, išsakė jo brolis.
Mat pusbrolis, sulaikytas po to, kai vykdytojui sumokėjo pinigus, Kauno apygardos teisme buvo nuteistas, tačiau Apeliaciniame Teisme buvo išteisintas.
O po to prasidėjo byla prieš patį Algirdą Geležių.
„O juk pati pradžia buvo tokia: viskas prasidėjo nuo to, kad piemenys buvo pavogę iš tų kontrabandininkų cigaretes, ir Algirdui buvo pasakyta, kad Kalvarijoje surastų, kas tai padarė. Nes Kalvarijoje trys tūkstančiai gyventojai, atseit, imk ir surask. Bet brolis atsikirto: „Jūsų cigaretės, jūs ir ieškokit“. Štai nuo to viskas ir prasidėjo. Peraugo į karą“, – savo versiją redakcijoje išdėstė Algirdo Geležiaus brolis.
Nes po to buvo ta užsakomoji brolio žmogžudystė, po kurios sekė užsakovo išteisinimas, o galiausiai nusikaltėliu buvo padarytas ir pats brolis.
Žmona nustebusi: „Vienintelė „gauja“ – bažnyčios choras“
Vilija Geležienė be galo nustebusi, kaip greitai pas mus galima apversti žmogaus gyvenimą aukštyn kojomis.
„Juk Algirdo Geležiaus gyvenime – jokių gaujų. Algirdas be galo giliai tikintis, bažnyčios chore giedojo“, – sakė Vilija.
Gal dėl to byloje – ne vienas Marijampolės šv. Ark. Mykolo parapijos kunigo raštas, detalizuojantis Algirdo Geležiaus aktyvų dalyvavimą parapijinėje veikloje.
„Bazilikos chore ne vienerius metus yra išrinktas seniūnu, organizuoja piligrimines ir kultūrines išvykas. Prisideda prie parapijos karitatyvinės veiklos. Padeda organizuoti katalikiškas vaikų vasaros stovyklas, charakterizuojamas kaip sąžiningas, darbštus, atsakingas, pareigingas“, – taip A.Geležių charakterizuoja kunigas Andrius Šidlauskas.
Štai ką apie A.Geležių rašo Marijampolės ir Kybartų pataisos namų kapelionas ir Kybartų Eucharistinio Išganytojo parapijos klebonas kunigas Vaidotas Labašauskas:
„Algį Geležių pažįstu jau seniai, bet dar artimiau teko su juo ir jo šeima susidraugauti, kai jis į mane kreipėsi padėti jam dvasiškai dėl išgyvenamos sunkios depresijos, kurią sukėlė neteisingi kaltinimai ir šmeižtai dėl nusikaltimo, kurio nebuvo padaręs.
Nežinau, ar bus atsižvelgta į mano nuomonę, bet Algį Geležių galėčiau apibūdinti kaip pavyzdingą tėvą, atsakingai auginantį ir auklėjantį vaikus, besirūpinantį savo šeima ir daug dėmesio skiriantį savo ir kitų žmonių moralinių vertybių puoselėjimui.
Algis yra iš labai religingos šeimos, kurios visi nariai yra nuoširdūs ir tikintys žmonės. Jis pats gieda bažnyčios chore ir reguliariai lanko pamaldas, dvi jo mergaitės mokosi Marijampolės Marijonų katalikiškoje gimnazijoje.
Žinia apie Lietuvos Apeliacinio teismo nuosprendį skaudžiai sukrėtė ne tik jo šeimos narius, bet ir mus visus. Jokio pagrindo ir logikos nėra galvoti ir įtarti jį padarius nusikaltimą, už kurį jis neteisėtai gali būti atimtas iš vienos pavyzdingiausių šeimų.
Baisiausiai yra tai, kad visiškai bus sugriautas paties Algio gyvenimas, taip pat mano asmeninis pasitikėjimas teismais.
Jau keleri metai esu Marijampolės ir Kybartų pataisos namų kapelionu ir lygtinio paleidimo komisijos nariu, susiduriu su įvairiais nuteistųjų atvejais. Tuo remdamasis galiu teigti, jog visi esame klystantys žmonės, bet ne visi teismų sprendimai būna teisingi ir objektyvūs“.
Iš liudytojo apklausos protokolo
Liudytojas Giedrius Juknevičius (iš teismo posėdžio protokolo):
„Kai mane sulaikė, man buvo paaiškinta, už ką mane sulaikė, ir iš karto smurtas prasidėjo iš policijos pareigūnų.
Ukrainoje buvau sumuštas stipriai, o po to Lietuvoje faktiškai keturis mėnesius vienas visose areštinėse buvau ir tik karantine palaikydavo.
Buvo didelis psichologinis spaudimas. Aš tik, matydamas, kad prieš A.Geležių yra fabrikuojama byla, nedaviau jokių parodymų ir sakiau, kad duosiu teisme.
Visą laiką buvo iš pareigūnų pusės gąsdinimai, kad pasirašyk ir tada tave paleidžiam už savaitės laiko. Vien tik tokie pasiūlymai kiekvieną dieną. Plius, į departamentą važiuodavau kaip į darbą, be advokatų, be nieko. Praktiškai kiekvieną rytą pirmas dvi savaites, kai tik 9 val., tai iš karto veždavo į departamentą. Buvo daromas pasiūlymas, kad sakyk šitaip ir ne kitaip, ir tada tu čia nesėdėsi.
Kadangi aš pamačiau, kad byla yra fabrikuojama, tai aš atsisakiau duoti parodymus.
Jiems turėjau duoti parodymus, kur buvo grynai sufabrikuota, ant A.Geležiaus, kad iš kažkur ištraukė automatus, kad jis sušaudė žmones, vienu žodžiu, ten tikros nesąmonės.
Jie supasakojo viską, ką man reikia sakyti. Ir čia ne tai, kad vieną dieną, čia visą laiką. Buvo lapai su tais parodymais – tu tik pasirašai ir už savaitės eini namo.
Kadangi aš atsisakiau, tai sėdėjau metus laiko.
Aš galiu įvardinti pareigūnus, kurie vartojo smurtą – tai E.Gudavičius ir V.Vitkovskis.
Manęs fiziškai nekankino. Pagrinde buvo tas dalykas, kad mane tampė po areštines. Tai buvo psichologinė trauma, kada tau kiekvieną dieną sako, kad tu gausi 20 metų. Kišdavo parašytus lapus.
Tyrimo metu parodymų nedaviau, nes mačiau, kad fabrikuojama byla.
Ukrainos pareigūnų buvau stipriai sumuštas. Liepė uždėti 2 parašus. Jau Ukrainoje liepė pasirašyti, pareigūnai pasakojo: „Sakyk, Geležius padarė nužudymą“. Tai liepė Lietuvos pareigūnai“. Aš nesirašiau, sėdėjau metus.
Niekas nieko nenužudė. Supratau, kad fabrikavimas bylos.
Suimtas buvau 11 mėn., Mickevičius,Stankevičius buvo suimti apie 2,5 mėn., paleido dėl to, kad sutiko apšmeižti A.Geležių.
2007 m. vasario mėn. Apklausoje Mickevičius, Stankevičius – liudytojai, aš – įtariamasis, nes nedaviau tokių parodymų, kokius liepė duoti departamento pareigūnai.
Ukrainoje buvau sulaikytas neįsivaizduoju už ką. Ten buvau sumuštas areštinėje, o už 3 dienų pasirodė pareigūnai Žukauskas ir Gudavičius. Sakė, pasirašysi, arba liksi čia, gadins tau sveikatą. Kijevo pareigūnai darė spaudimą, sakė, kad jei pas juos būčiau, užmuštų“.
Liudytojas Gintaras Mickevičius (iš teismo posėdžio protokolo):
„Buvau davęs parodymus, sulaikytas, suimtas ir vežiojamas po Alytų, po visas areštines, visus kalėjimus, tardomas be advokatų, be nieko, gąsdinamas psichologiškai duoti tokius parodymus. Akcentuojami tokie dalykai, kad aš pareigūnams nesu įdomus ir jie nesuinteresuoti kažkuo prieš mane, bet visą laiką ėjo grasinimai, kad sėsiu 15,20 metų.
Buvo žadama, kad jeigu pasirašysiu pagal jų scenarijų, ką jie ten sugalvoję, visus tuos parodymus, tai iš karto paleis.
Mane vežiojo po miškus, vežiojo visur ir liepė ten stoti, ten stoti.
Pareigūnai parodė tą mišką. Aš žinojau tik tai, kur mes buvom sustoję, o pareigūnai visur vedžiojo po mišką, tai aš prieš tai nebuvau buvęs.
Man ką liepė pareigūnai, tą aš ir sakiau.
Buvau apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo ir sakiau viską tą patį, nes norėjau kuo greičiau namo, nes yra šeima, vaikai, vėl gąsdinimai.
Jie buvo akcentavę, kad jiems įdomus tik A.Geležius ir daugiau niekas, ir pasirašyk po tais parodymais.
Ir aš būčiau pasirašęs, ar parodymai tokie, ar kitokie.
Ten pasėdėjus, pavažinėjus, manyčiau, kad daug ką galima padaryti. Todėl ir apkalbėjau A.Geležių.
Aš labai gailiuosi, kad apkalbėjau A.Geležių.
Man visas detales, kai daviau parodymus, padėstė pareigūnai: kad taip turi atrodyti ir taip turi kalbėti.
Taip ir akistatoje buvo pasakyta, kad taip būtent turi kalbėti. Per akistatą pasakiau jau kažką ne taip, tai po akistatos tyrėjai ir pareigūnai pasakė, kad va blogai ten sušnekėjai, ten ne taip reikėjo pasakyti.
Pas pareigūnus buvo visa informacija ir man ją reikėjo tik patvirtinti.
Prisimenu, kaip buvau apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją.
Aš jau žinojau, ką man reikia pasakoti, ir tą aš papasakojau pas ikiteisminio tyrimo teisėją.
Teisme pas ikiteisminio tyrimo teisėją tiesos nepasakiau, nes man buvo pasakyta, kad kalbi tą patį ir eini namo.
Aš nežinau, kodėl taip reikėjo kalbėti apie A.Geležių. Man būtų pasakę kitaip kalbėti, būčiau kitaip kalbėjęs ir pasirašęs.
Parodymų patikrinimo vietoje metu man buvo pasakyta, kad reiks pasakyti, jog ten ir ten yra įmestas ginklas ir pasakė, kad galiu drąsiai sakyti, kad aš pats tą ginklą įmečiau, nes aš čia ne prie ko.
Aš daviau tuos parodymus, kuriuos man pasakė, kad reiks taip ir taip kalbėti.
Man advokatas kaip ir patarė, kad nėra čia ko skųstis dėl psichologinio smurto, nes tu čia niekuo dėtas, tu tik pasirašyk ir eini namo. Man tokį patarimą davė advokatas.
Man davus parodymus, iš karto baigėsi visas spaudimas, ir aš buvau paleistas.
Kai aš buvau paleistas į laisvę, man pareigūnai pasakė, kad tu tik nesugalvok kažkokius kitokius parodymus duoti.
Kai mane apklausinėjo departamente, tie lapai buvo atspausdinti, ir kai aš jau buvau laisvėje, aš tik atvažiavau ir pasirašiau.
Kai buvau laisvėje, pareigūnai pasakė, kad nebandyk keisti parodymų. Jie atvažiuodavo pas mane ir į namus, į darbą, norėjo išsivežti. Šituos mano žodžius galėtų patvirtinti darbuotojai.
Mane anksčiau laiko iš suėmimo paleido, nes kai aš patvirtinau visas tas pateiktas mintis, tuos parodymus, ir iš karto mane paleido. Pareigūnai savo žodį išlaikė tikrai.
Aš negaliu atsakyti, kas nužudė, aš nežinau, kas nužudė. Tokių įvykių nebuvo, kokius daviau parodymus, tokių veiksmų nebuvo.
Visi mano parodymai buvo duoti tokie, kokių pageidavo tyrimo grupės pareigūnai.
Iš suėmimo mane paleido anksčiau, nes aš pasirašiau po jų norimais parodymais.
Akistatos metu aš jaučiau spaudimą net ir dalyvaujant advokatui.
Mano duoti parodymai apie duobę yra neteisingi.
Prieš akistatą su A.Geležiumi tyrėjas kalbėjo su manimi, nedalyvaujant advokatui. Patalpoje, kurioje su manim kalbėjo tyrėjas, vaizdo kameros nebuvo.
Apkalbėti A.Geležių man nauda buvo ta, kad mane paleido iš suėmimo.“
Liudytojas Gediminas Stankevičius (iš teismo posėdžio protokolo):
„Ikiteisminio tyrimo metu aš kalbėjau kitaip, nes man buvo daromas didžiulis spaudimas, buvo kalbama, kad su G.Mickevičiumi gaunu po 12 ar 14, mūsų vadas Žukauskas susitaręs su Betingiu, Kauno apygardoj vyks byla, jau viskas perduota, sutarta, o A.Geležius gauna 16 ar kiek ten metų, aš dabar negaliu tiksliai pasakyti, jeigu nekalbi, nes jis išvažiavęs į Kazachstaną, jis jau negrįš, o jei pasakot, tai einat namo.
Pareigūnai, su kuriais bendravau, ir Kauno apygardoj tą patį buvau minėjęs, kad nuo ryto iki vakaro kviečiamas apklausai, apklausa vykdoma be advokato: buvo taip, kad jūs sėdot, važiavot, ten sėdėjot, tą ir tą darėt. Buvo nuo ryto iki vakaro tas dalykas kalbamas.
Akistatose, kaip ir pas ikiteisminio tyrimo teisėją, man sakė, kad sakyčiau, jog esu giliai susijaudinęs, sakyk, kad tvirtini parodymus ir viskas.
Kai buvau paleistas, tai į namus atvažiuodavo pareigūnai, ir išsivežę buvo. Atvažiavo Kalvarijos kriminalistas Baranauskas 8 val. ryto, sako, susidėk tašę, susidėjau ir važiavom į Vilnių. Atvažiavau į Vilnių, kažko paklausė, važiuok autobusu namo ir viskas. Buvo tokie dalykai daromi.
Pas ikiteisminio tyrimo teisėją aš pasakiau, kad tvirtinu, ką pasakęs. Aš jam nieko iš vis nepasakojau. Man pasakė, kad sakyk, jog esi susijaudinęs. Tai pasakė man pareigūnai.
Pas ikiteisminio tyrimo teisėją aš iš karto atsistojau ir pasakiau šitą dalyką, kad aš nieko nesakysiu, nes esu giliai susijaudinęs, ir tvirtinu, ką sakęs.
Man liepė kaip sakyti, tai taip aš ir pasakiau.
Aš tiksliai atsimenu šitą dalyką, kad man pasakė, važiuojant iš Varėnos: tu būk ramus. Teisme manęs niekas nieko neklausė iš vis, tai tikrai taip buvo. Buvo tekstas, kai aš pasirašiau po parodymais. Mane atvežė iš areštinės, perskaitė protokolą ir aš pasirašiau.
Manęs niekas nieko neklausinėjo tikrai. Viena, ką aš pasakiau per visą tą posėdį, kad aš esu giliai susijaudinęs ir tvirtinsiu kokius davęs parodymus.“
Vietoj epilogo
Viską perskaičius, be abejo, gali kilti toks klausimas: tai o ką čia veikė advokatai? Vieni, kaip galima susidaryti įspūdį, tiesiog padėjo pareigūnams „ištirti“ bylą, kiti… tiesiog pinigus traukė ir vis ramino teisybės beieškančią Geležių šeimą: „Tyliai, ramiai, niekas čia nieko nenuteis, tik neikit į žiniasklaidą“.
Galiausiai, kai įspūdingos pinigų sumos už skundų rašymus ir atstovavimus teismuose jau buvo ištrauktos, o Aukščiausiasis Teismas panaikino Kauno apygardos ir Apeliacinio Teismo išteisinamuosius nuosprendžius, kai kas iš tų apsukriųjų advokatų tokį Aukščiausiojo Teismo sprendimą „nurašė“ ant… Prezidentės. Atseit, va, teisėjai pabijojo išteisinti, nes išsigando Prezidentės, o į Aukščiausiąjį Teismą esą „kai kas iš Policijos departamento buvo atėjęs“.
Be abejo, reikia pateisinti kažkaip honorarus: kad pinigus imi „kosminius“, tačiau savo darbą atlieki tik šabloniškai – kad tik sistemai būtų gerai.
„Atvažiuoji iš Marijampolės pas advokatą į Vilnių, o tas girtas nuo kėdės nukrenta. Tai ką, apsisuki ir išvažiuoji namo“, – „elitinių“ advokatų nacionalinius ypatumus prisimena Vilija.
O dabar – na, ką dabar – likę tik du keliai: viešumas ir Europos Žmogaus teisių teismas. Ir pamoka ateičiai: kad į korumpuotos teisėsaugos vidų savo nosies geriau nekišti, teisybės – neieškoti, nes viskas gali apsisukti 180 laipsnių kampu – kalčiausias likti pats.
Štai tokia lietuviškojo „kalėjimų bėglio“ istorija.
Pagal laikraštį „Karštas komentaras”
