JAV energetikos milžinė „Chevron“ pasisuko ant kulno ir nusprendė Lietuvoje nieko nebedaryti. Nieko nuostabaus – galima sakyti, patys ją išvijome. O štai Ukraina JAV koncerną sutiko išskėstomis rankomis ir su „Chevron‘u“ pasirašė 10 milijardų dolerių vertės sutartį dėl skalūnų dujų gavybos. Ši sutartis turėtų sumažinti Ukrainos energetinę priklausomybę nuo Rusijos iki 2020 metų.
Nereikėtų stebėtis, kad iš Lietuvos pavaryto „Chevron‘o“ žvilgsnis nukrypo į Ukrainą – tai valstybė, kurioje angliavandenilių atsargos yra gerokai didesnės negu mūsų šalyje, ji yra didesnė ir plotu, ir savo rinka. Taigi, visai natūralu, kad „Chevron“ ten laimėjo. Ir laimėjo gera kaina – 10 milijardų dolerių yra dideli pinigai.
Kodėl Ukraina „neišsidirbinėjo“ ir su džiaugsmu įsileido JAV koncerną, o mes kraipėmės, vaipėmės, kol likome prie suskilusios geldos? Ukrainoje tam tikri – ypač svarbūs – valstybės interesai yra labiau prižiūrimi. Kai valstybė galvoja apie savo įtakos stiprinimą, nepriklausomybę nuo galingų kaimynų ir žiūri į perspektyvas, priimami logiški ir protingi sprendimai. Na, o mums, kaip jau ne kartą atsitiko, likusiems ant ledo, telieka skaičiuoti savo klaidas, iš kurių vargu, ar vėl sugebėsime pasimokyti.
Praleista proga ir jos kaina
Taigi, pirmoji ir, manau, didžiausia klaida Lietuvoje buvo padaryta ta, kad žmonėms nebuvo aiškinama, kalbama ir pasakojama, kas tie skalūnai ir kaip jie išgaunami – visuomenei tiesiog trūko informacijos. O su žmonėmis reikia bendrauti žmoniškai…
Dar viena didelė klaida, buvusi Lietuvos įstatymuose, bet dabar jau (pavėluotai, aišku) pataisyta – bendruomenės iš to skalūnų dujų išgavimo neturėjo jokios naudos. Amerikoje žemės, kurioje išgaunamos dujos, savininkai visada gauna solidžią pinigų sumą. Europoje daug kur bendruomenės taip pat gauna tam tikrą dalį pinigų, todėl ten jau susiklosto visai kita situacija – žmonės tampa suinteresuoti.
Negaliu tvirtinti, tačiau galėjo atsitikti ir taip, kad atsirado žmonių, kurie nenorėjo, kad Lietuva įsigytų dar vieną energijos šaltinį. Klaida, kad jiems buvo leista reikštis ir veikti. Bet greičiausiai tai nebuvo ta pagrindinė priežastis, kodėl šiandien likome be investuotojo. Vis dėlto, pirmoji klaida buvo esminė – žmonėms trūko išsamios informacijos, kilo pasipiktinimo ir bereikalingo triukšmo banga.
Kas toliau? Greičiausiai dabar bus paskelbtas dar vienas konkursas. Ir tame konkurse kažkas dalyvaus ir kažkas laimės. Tik bijau, kad laimės už gerokai mažesnę kainą, negu buvo siūlęs „Chevron“. Gali atsitikti taip, kad dėl mūsų įstatymų keitinėjamų, nesugebėjimo sukurti normalios teisinės bazės, konkurse norą dalyvauti pareiškusios kompanijos gali pabijoti mokėti tokius didelius pinigus, kokius siūlė „Chevron“. Jeigu taip atsitiks, tai parodys mūsų, kaip valstybės, nesugebėjimą gauti geriausiai mūsų interesus tenkinantį pasiūlymą.
Didžiausia valstybės klaida, kad prarasta proga įsigyti papildomą energijos šaltinį. Ir nors, ko gero, pas mus yra ne skalūnų dujos, o skalūnų nafta, tai yra paklausus produktas, kurį galėtų pirkti ta pati „Mažeikių nafta“, ir iš to būtų galima uždirbti.
„Uždusinti“ projektai
Suskaičiavę klaidas, galime pasvarstyti, ar neteks mums pirkti dujų iš gerokai gudriau pasielgusios Ukrainos. Dabar ji turi dideles saugyklas, perka dalį dujų iš Rusijos ir parduoda Pietų Europai. Jeigu jie atras savo dujas, tai tos dujos galės pasiekti, pavyzdžiui, Lenkiją, o jeigu mes nusitiesime dujotiekį iki Lenkijos, tos dujos, apsukusios ratą, sugrįš mums. Vietoj to, kad būtumėme iš tų dujų uždirbę, už jas mokėsime didelius pinigus…
Dar vienas labai svarbus momentas, apie kurį niekas nekalba ir nenori pastebėti – kituose konkursuose, kurie yra laimėti ir laimėtojams išduotos licencijos angliavandenilių gavybai, galima daryti tą patį, ką norėjo daryti „Chevron“. Tik „Chevron‘ui“ buvo išduota licencija konkrečiai skalūnų dujoms išgauti skaldymo būdu, o anose licencijose – angliavandeniliams išgauti, tik kokiais būdais tai galima būtų daryti, tose licencijose nenurodyta – ar gręžiant, ar ardant, ar dar kažkaip. Todėl kitos kompanijos, jau laimėjusios konkursus, gali užsiimti skalūnų išgavimu Lietuvos teritorijoje, tik jie už tai jau neprivalės papildomai mokėti…
Aš, ne tik kaip ekonomistas, bet ir kaip eilinis pilietis, nerimauju dėl to, kad mes daugelį svarbių projektų „užtempiame“, sugadiname arba visai neįvykdome. Skalūnų dujos tėra maža dalis – visi projektai, tarp jų ir atominė elektrinė arba užgeso arba vos gyvi. Puolame prie įvairių projektų, norime viską sukurti ir padaryti, bet iki šiol neturime aiškaus vaizdo, koks bus energijos poreikis kad ir po 10 metų ir kokiomis priemonėmis jį galėsime užtikrinti. O kol šokinėjame neapsispręsdami ir nei vieno darbo iki galo nepadarydami, esame fantastiška šalis kaimynams – latviai ir estai mums pardavinėja savo elektrą, rusai – elektrą ir dujas. Iš Lietuvos išeina realūs pinigai, kurie galėtų ir, svarbiausia, turėtų čia pasilikti.
Jeigu mes veiktumėme nesiblaškydami, 2017 metais jau galėtumėme turėti savo atominę elektrinę. Ir turėtumėme elektrą – kaina būtų maždaug 22 centai, o dar po 10 metų – atpigtų iki 8 centų, ir viskas išsispręstų. Tačiau panašu, kad vėl lipsime ant to paties grėblio ir pradėsime naujus projektus, kurie prisidės prie tų, nebaigtųjų…
Seimo Darbo partijos frakcijos narys,
Energetikos komisijos pirmininkas
Kęstutis Daukšys
