Šiandien valstybės kontrolierė Giedrė Švedienė pakviesta į Seimo plenarinį posėdį atsakyti į Seimo narius dominančius klausimus.
Valstybės kontrolierės G. Švedienės atsakymai į Seimo narių Andriaus Mazuronio ir Petro Gražulio iš anksto raštu užduotus klausimus:
1. Pakomentuokite, kaip Jūsų siekis susigrąžinti kompensaciją atsispindėjo valstybės kontrolės pareigūnų tarnybinės etikos kodekse, kur yra numatyta, jog pareigūnas privalo atlikti pareigas ne savanaudiškais tikslais, o tarnauti visuomenei ir valstybei.
Pirma mintis, kuri kyla išgirdus šį klausimą yra ta, kad imti atlyginimą už darbą taip pat turėtų būti laikoma savanaudiška. Todėl pateiksiu savo požiūrį į šį klausimą iš esmės.
Aš, kaip Lietuvos Respublikos pilietė ir Valstybės kontrolės vadovė, gerbiu ir vadovaujuosi Lietuvos Respublikos Konstitucija, kurios 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą“ (citatos pabaiga).
Teisę į teisminę pažeistų konstitucinių teisių gynybą turi kiekvienas asmuo, nesvarbu, kas jis būtų – pensininkas, darbininkas, tarnautojas ar valstybės pareigūnas. Ši teisė yra absoliuti ir jos negalima nei apriboti, nei paneigti. Asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą negali būti dirbtinai suvaržoma, taip pat negali būti nepagrįstai pasunkinama ją įgyvendinti. Konstitucija netoleruoja tokios teisinės situacijos, kai žmogui, manančiam, kad jo teisė yra pažeista, ji negali būti ginama.
Kita vertus, įstatymo leidėjo formuluojamos teisės normos negali prasilenkti su moralės vertybėmis ir tikiu, kad neprasilenkia. Moralės normos formuluoja pageidaujamą reikalavimą gerbti žmogaus teises, o teisės normos tą pageidavimą paverčia privalomu. Todėl teisėtas veiksmas negali būti nemoralus.
Deja, šiandien sėjama abejonė, ar Konstitucijos ir įstatymų laikymasis neprieštarauja moralės nuostatoms. Ar tai reiškia, kad esama teisinė bazė nebeatitinka moralės principų? Tuomet turėtume peržiūrėti teisių reglamentavimą, kad moralės nuostatos koreliuotųsi su įstatyminėmis nuostatomis.
Mano įsitikinimu – akivaizdu, kad naudojimasis teise ir ne šiaip teise, o Konstitucijoje įtvirtinta teise, negali būti traktuojamas kaip amoralus ar savanaudiškas. Todėl šios teisės niekaip negalima priešpastatyti Valstybės kontrolės pareigūnų tarnybinės etikos kodekse nustatytai pareigai tarnauti visuomenei ir valstybei.
2. Kaip Jūs vertinate savo veiksmus, kurie visuomenės akyse akivaizdžiai kenkia Valstybės kontrolės autoritetui, griauna pasitikėjimą ja, kompromituoja? Ar Jūs nemanote, kad toks Jūsų diskredituojantis elgesys pažeidė nepriekaištingos reputacijos sąvoką?
Valstybės kontrolės įstatyme numatyti reikalavimai valstybės kontrolieriaus nepriekaištingai reputacijai yra susiję su tarnybiniais nusižengimais, tyčiniu nusikaltimu ir piktnaudžiavimu svaiginančiomis medžiagomis. Lietuvos Respublikos Prezidentei teikiant mano kandidatūrą į valstybės kontrolieriaus pareigas, o Seimui paskyrus mane į jas, mano nepriekaištinga reputacija buvo pripažinta. Nuo to laiko nesu padariusi jokio nusikaltimo ar nusižengimo, nesu nei pripažinta kalta, nei nuteista, nesu net įtariama padariusi nusikaltimą ar nusižengimą. Todėl nesijaučiu praradusi nepriekaištingą reputaciją.
Mano kreipimasis į teismą su prašymu kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai išaiškinimo niekaip negali būti vertinamas kaip institucijų vardo diskreditavimas, o tik kaip siekis įvertinti, mano nuomone susidariusią legislatyvinės omisijos situaciją, tai yra nerealizuotą galimybę ištaisyti Konstitucijai galimai prieštaraujančias įstatymines spragas valstybės pareigūnų atžvilgiu ir pakoreguoti aplinkybes, kurios suponavo valstybės tarnautojų ir valstybės pareigūnų darbo užmokesčio dydžių disproporcijų bei konstitucinių normų iškraipymą.
Savo teisėtais sprendimais nesijaučiu niekaip pakenkusi Valstybės kontrolės autoritetui ar pasitikėjimui šia institucija. Priešingai. Kaip valstybės kontrolierė, kuriai patikėta prižiūrėti valstybės finansų naudojimo teisingumą ir teisėtumą, negalėjau nereaguoti į tai, kad viešojo sektoriaus darbuotojų darbo užmokesčio sistemoje atsirado akivaizdus proporcingumo principo pažeidimas, kai nuo š. m. spalio 1 d., Seimui ir Vyriausybei priėmus sprendimą, atsirado disproporcija tarp Seimui atskaitingų institucijų vadovų ir jų pavaldinių darbo užmokesčių dydžių. Neturėdama galimybės kitaip spręsti susidariusią situaciją, kreipiausi į teismą asmeniškai nuo savęs, žinodama, kad Konstitucinis Teismas savo išaiškinime pasisakys apie visų valstybės pareigūnų situaciją.
Viešojoje erdvėje aptarinėjama mano prašymo dalis dėl kompensacijos už negautą atlyginimo dalį – taip pat yra pasekmė sprendimo, kuriuo Vyriausybė yra įpareigota sukurti teisinį kompensavimo mechanizmą tik daliai viešojo sektoriaus darbuotojų. Niekada nesutiksiu, kad viešajame sektoriuje dirbantys žmonės ar šiandien pensijas gaunantys pensininkai, kuriems per sunkmetį buvo sumažintos algos ir pensijos, gali būti kaip nors diferencijuojami. Nesutiksiu, kad vienų atžvilgiu reikia atstatyti teisingumą, o kitų – ne. Koks bus kompensavimo mechanizmas – kada, kam ir po kiek bus numatyta grąžinti – politikų apsisprendimo prerogatyva. Koks jis bus, su tokiu ir sutiksiu, tačiau teisingumas turi būti atstatytas.
Konstitucinis Teismas yra pasakęs: (cituoju) „Teisingumas yra vienas svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų. (…) Teisingumas gali būti įgyvendintas užtikrinant tam tikrą interesų pusiausvyrą, išvengiant atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Teisingumo negalima pasiekti pripažįstant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus“ (citatos pabaiga).
3. Ar nemanote, kad Jūs savo elgesiu diskredituojate ne tik valstybės kontrolės bet ir Jus paskyrusių institucijų (Seimo ir Prezidentūros) vardą?
Teisingumo sfera apima teisinę tvarką, kaip norminę, subjektų veiksmus reguliuojančią sistemą. Ji turi būti siejama ir su gėrybių, ir su naštų geru pasidalijimu ir išlyginimu. Kaip tik tokios ir yra mano nuostatos. Kai valstybėje buvo kritinė finansinė padėtis, aš solidariai dalinausi krizės naštą. Šia našta dalinuosi ir šiandien. Dabar, kai valstybė nusprendė atstatyti teisingumą ir grąžinti iš biudžeto atlyginimus gaunančių darbuotojų praradimus, dalį jų paliko paraštėse. Todėl, manau, būdama valstybės pareigūnė, turiu visapusę teisę, taip pat ir pareigą priminti apie savo statuso pareigūnus. Priminimo formą pasirinkau tokią, kokią galėjau, nes inicijuoti įstatymo pataisų neturiu juridinės galios. Pasirinkdama tokį tiesos ieškojimo kelią, kokį man suteikia įstatymai, tikrai nesijaučiu diskredituojanti jokią valdžios instituciją.
4. Ar nemanote, kad valstybės institucijų vadovai turėtų rodyti deramą pavyzdį kitiems valstybės tarnautojams. Ar manote, kad Jūsų elgesys yra tinkamas pavyzdys?
Visiškai sutinku su teiginiu, kad institucijų vadovai turi, pasakysiu dar griežčiau – privalo rodyti pavyzdį kitiems valstybės tarnautojams. Tačiau selektyvus teisingumas yra įteisintas iš dalies atstatant atlyginimus ir ketinant kompensuoti jų neišmokėtą dalį tik tam tikroms žmonių grupėms. Matydama tokį pavyzdį ir iš atsakingų Vyriausybės pareigūnų išgirdusi, kad nieko kitaip neketinama daryti, pasirinkau tokį kelią, kokį galėjau pasirinkti, kad būtų atstatytas teisingumas. Tenka tik apgailestauti, kad savo prašymu teismui galiu apginti tik valstybės pareigūnų interesus. Tačiau, geriau daryti tai, ką gali, nei nieko nedaryti.
Šiandien man kelia rūpestį ir tai, kad ši mano kreipimosi į teismą istorija atvėrė duris kalboms be užuolankų apie galimą poveikį visai mano vadovaujamai institucijai. Spalio 30 d., po Seimo valdybos posėdžio, kuriame atsisakiau siūlymo atsiimti prašymą teismui, per televiziją išgirdau nedviprasmišką užuominą apie tai, kad (cituoju): „Seimas atsižvelgs svarstydamas veiklos ataskaitą“ (citatos pabaiga). Noriu atkreipti dėmesį, kad Seimas svarstys ne valstybės kontrolierės, o Valstybės kontrolės veiklos ataskaitą.
Nors įstatyme įtvirtinta, kad Valstybės kontrolė yra Seimui atskaitinga aukščiausioji valstybinio audito institucija, tačiau atskaitingumas ir parlamentinė kontrolė nereiškia pavaldumo, priklausomumo ar galimybės politinei valdžiai kištis į Valstybės kontrolės veiklą. Konstitucinis Teismas 1995 m. gruodžio 6 d. nutarime pasisakė, kad Valstybės kontrolė visas jai pavestas funkcijas gali vykdyti tik būdama savarankiška ir apsaugota nuo pašalinės įtakos, pirmiausia – nuo politinės valdžios. Atskaitingumas Seimui negali peraugti į išorinį administravimą, nes tai reikštų pavaldumą bei priklausomumą ir prieštarautų konstitucinei Valstybės kontrolės paskirčiai. Tai prieštarautų ir tarptautiniams audito standartams, aukščiausiųjų audito institucijų patvirtintiems ir išplėtotiems INTOSAI Limos ir Meksikos deklaracijose, bei 2011 m. Jungtinių Tautų Generalinės asamblėjos rezoliucijai dėl Aukščiausiųjų audito institucijų nepriklausomumo, kuriai pritarė ir Lietuva.
Todėl, kad ir kaip nepatiktų mano apsisprendimas siekti teisingumo, jis niekaip negali daryti įtakos visos aukščiausiosios valstybinio audito institucijos veiklos vertinimui. Esu tikra, kad taip nenutiks, nes Seimo Pirmininkė prieš savaitę vienoje televizijos laidoje išsakė susirūpinimą dėl galimos Gruzijos Parlamento įtakos tos šalies aukščiausiosios audito institucijos veiklai.
5. Jūs vadovaujate valstybės kontrolei, kurios pagrindinė funkcija – prižiūrėti, ar teisėtai ir efektyviai valdomi ir naudojami valstybės finansai ir kitas turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas. Prašau pakomentuokite, kaip Jūsų savanaudiški poelgiai tarnauja šiai funkcijai?
Tenka apgailestauti, kad mano kreipimasis į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašant kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės aktų atitiktį Konstitucijai ir konstituciniam teisinės valstybės principui kai kurių Seimo narių yra traktuojamas kaip savanaudiškas poelgis. Seimas ir Vyriausybė, ištaisę Konstitucinio Teismo nurodytus pažeidimus valstybės tarnautojų atžvilgiu, deja, nepasinaudojo galimybe taip pat pasielgti ir valstybės pareigūnų atžvilgiu. Dėl tokio teisinio reguliavimo, kuriuo buvo pakeisti teisės aktai, reglamentuojantys tik valstybės tarnautojų darbo užmokestį, susiklostė situacija, kuri prisideda prie dar didesnio valstybės tarnautojų ir valstybės pareigūnų darbo užmokesčio dydžių proporcijų iškraipymo.
Todėl atsižvelgdama į oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, ir manydama, kad gali būti pažeisti konstituciniai proporcingumo, lygiateisiškumo ir teisingumo principai, bei Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatos, įtvirtinančios žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, kreipiausi į teismą prašydama ištirti atitiktį Konstitucijai įstatymo, kuris yra aktualus ne tik man asmeniškai, bet ir visiems valstybės pareigūno statusą turintiems asmenims.
Vadovaudama Valstybės kontrolei, kuri, kaip minėjote, prižiūri, ar teisėtai ir efektyviai valdomas ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas, tiesiog negalėjau nesikreipti į teismą, nes susiklosčiusi situacija, kai yra iškreipti proporcingumo ir teisingo apmokėjimo už darbą principai, kai mažesnę atsakomybę turinčių ir siauresnes funkcijas vykdančių valstybės tarnautojų darbo užmokestis yra didesnis už institucijoms vadovaujančių valstybės pareigūnų darbo užmokestį, nesudaro sąlygų teisėtai ir efektyviai naudoti valstybės biudžeto lėšų ir yra nepateisinama jokiais vadybiniais principais.
Taip pat manau, kad Valstybės kontrolės kaip institucijos uždaviniai ir funkcijos negali būti priešpastatomos mano, kaip asmens, Konstitucijoje įtvirtintoms teisėms ir galimybėms jas įgyvendinti.
6. Ar Jūs nemanote, kad tokių objektų, kaip mokymo centro patalpos (Giruliuose) nesusijusios su tiesiogine Jūsų institucijos veikla, išlaikymas nesikerta su efektyviu ir racionaliu valstybės lėšų panaudojimu? Primenu Jums, jog vien už komunalines paslaugas sausio – rugpjūčio mėnesiais buvo sumokėta 32.000 Lt.
Mokymo centro patalpos yra naudojamos Valstybės kontrolės darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo, apgyvendinimo komandiruočių metu bei institucijos darbuotojų išvažiuojamųjų seminarų ir kitų renginių reikmėms. Kadangi mokymai – sudėtinė valstybinių auditorių darbo dalis, nemanau, kad šio mokymų centro išlaikymas gali būti traktuojamas kaip neefektyvus ir neracionalus valstybės lėšų panaudojimas.
Pateiksiu konkrečius skaičius. Pernai šiame centre mokymuose dalyvavo 442 Valstybės kontrolės darbuotojai, mokymai truko 400 akademinių valandų, suminis darbuotojų išklausytų mokymų kiekis – 10 280 val. Esame paskaičiavę, kad tokiam mokymų kiekiui Valstybės kontrolė, įsigydama vien tik salės nuomos paslaugas, būtų patyrusi išlaidų, kurios vidutiniškai 2012 metais būtų siekusios 40 tūkst. Litų.
Be to, Valstybės kontrolės vykdomų valstybinių auditų procedūros atliekamos audituojamuosiuose subjektuose, siunčiant valstybinius auditorius į tarnybines komandiruotes. Didelė dalis institucijos komandiruočių tenka Klaipėdos regionui. 2012 metais Mokymo centre 148 valstybės kontrolės darbuotojai 297 naktis naudojosi nakvynės paslaugomis. Minėtoms nakvynės paslaugoms viešbučiuose vidutiniškai būtume sumokėję – 44 tūkst. litų.
Vasaros metu, kai dauguma valstybinių auditorių atostogauja ir Mokymo centre nevyksta mokymai, institucija sudaro sąlygas savo darbuotojams pasinaudoti minėtomis patalpomis poilsiui. Darbuotojai šiuo atveju padengia visas Mokymo centro patalpų eksploatavimo išlaidas. Iš tiesų, šių metų sausio – rugpjūčio mėnesiais už komunalines paslaugas buvo sumokėta 32 tūkst. litų. Tačiau atkreipiu Seimo narių dėmesį, kad darbuotojai už naudojimąsi šio centro paslaugomis į institucijos sąskaitą sumokėjo 34 tūkst. litų. Taigi neleidžiant darbuotojams laisvu nuo mokymų metu naudotis Mokymo centro patalpomis, turėtume tik išlaidas. Dabar – jos yra padengiamos.
Čia pat norėčiau priminti Seimo nariams ir šių patalpų įsigijimo priešistorę. Valstybės kontrolė Mokymo centro patalpas gavo prieš 20 metų. Tai buvo sovietų kariuomenės pasieniečių pastato griuvėsiai, kuriuos reikėjo atstatyti ir įrengti, kad būtų galima naudotis. Tuo metu buvo įteisinta nuostata, kad 15 proc. lėšų nuo visos į biudžetą sugrąžintos sumos, kurią tuometiniai kontrolieriai nustatydavo kaip neteisėtai panaudotas biudžeto lėšas, būdavo sugrąžinama Valstybės kontrolei ir tuos pinigus buvo galima panaudoti arba darbuotojų skatinimui, arba materialinės bazės stiprinimui. Kaip tik darbuotojų valia ir buvo nuspręsta atsisakyti premijų ir už gautas lėšas įsirengti pastatą, kuriame auditoriai galės mokytis ir kelti kvalifikaciją.
Šiandieninė politinė valstybės nuostata pakito. Formuojama nuomonė, kad turėti tokį Mokymo centrą – nepelnyta prabanga. Suprantu, kad valstybinio lygio sprendimai visiems privalomi, todėl ne išimtis ir mes. Todėl jau prieš kurį laiką esame raštu informavę Vyriausybę apie Valstybės kontrolės apsisprendimą Mokymo centro pastatą perduoti atitinkamai institucijai iškart, kai tik bus įdiegtas centralizuotas valstybės nekilnojamojo turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo modelis.
