Praeities dvasia ir praeities aukos įgalino mus atkurti savo nepriklausomą valstybę, o tos praeities ir šių dienų junginys mus turi paskatinti Lietuvos ateitį kurti taip, kad ji būtų gaji, ištverminga ir atspari prieš visokius pavojus ir netikėtumus.
Antanas Smetona
Gyvenimas parodė, kad pastaraisiais 2010-2013 metais ypač aktualiais tapo santykiai tarp etninių lietuvių ir svetimtaučių, buvusių Lietuvos žemės okupantų – lenkų ir rusų. Lietuvos lenkai prarado mūsų tautiečių pasitikėjimą nuo pat jų išdavikiškos Vilniaus krašto okupacijos ir ypač po Armijos Krajovos surengtų lietuvių skerdynių Dubingiuose, nepasigailint nei kūdikių. Agresyvi Tomaševskio politikų grupė, remiama aukščiausios Lenkijos valdžios, tam laikotarpiui jaučia nostalgiją, kursto vietinių lenkų aistras, verbuoja juos penktosios kolonos veiklai su lenko korta, reikalaudama ištikimybės Lenkijai, ir tai kelia didžiulį nerimą. O mūsų valdžia, kas bebūtų joje – kairieji ar dešinieji – savo kinkadrebyste prieš agresyvią kaimynę ir Lietuvoje veikiančius įžūlius svetimos valstybės valios vykdytojus, Tautai saugumo negarantuoja.
Keliai, kuriuos nurodo V.Putvinskis-Pūtvis
Anoje, prieškario Lietuvoje nei Tauta, nei nepriklausomos Lietuvos valdžia svetimtaučiams neleido peržengti politinio lojalumo ribų. Deja, šito negalima pasakyti nei apie dabartinę valdžią, nei apie Tautos galią. Tautinės ideologijos kūrėjas Vladas Putvinskis-Pūtvis, vadovavęs lietuvių tautos kariuomenei – Lietuvos šaulių organizacijai, savo laiku rašė: „Bet kas yra tos mažumos Lietuvoje?
Ar Lietuva prarijo dar mažesnę žuvį, negu ji pati yra? Ji nieko neprarijo. Lietuvoje gyvenantys svetimi gaivalai nėra praryti, bet varu įlindę, kaip rakštys (turima galvoje Vilniaus krašto kolonizacija, Želigovskio smogikams užgrobus Vilniaus kraštą – O. V.), kaip prancūzai vokiečiams į vieną jų kraštą su nepatogiu vardu, arba tai yra lydekos pilvo nešvarumų likučiai, nuo kurių ešerys, vos išlindęs (iš didelio lydekos pilvo – O.V.) dar nesuspėjo apsivalyti“ (Vladas Putvinskis-Pūtvis. Gyvenimas ir parinktieji raštai. – Čikaga, 1973. – P. 80).
Įvardijęs tautinių mažumų pareigas svetimoje valstybėje ir išanalizavęs istoriją, kaip tos mažumos atsirado mūsų krašte, Vladas Putvinskis-Pūtvis nurodo kelius, kaip turėtų tauta su jomis elgtis, jeigu jos vietoje to, kad būtų mūsų valstybei dėkingos, kad priglaudė jas, arba, jeigu čia nepatinka, kad grįžtų į savo istorinę tėvynę, svetimai tautai ir svetimai Valstybei pradeda diktuoti savo sąlygas, kaip dabar daro įžūli Tomaševskio politikierių grupė. „Demokratija leidžia mums reikalauti iš svetimtaučių, kad jie nekliudytų mums siekti mūsų tautinių idealų savo tėvynėje, jeigu mes pripažįstame jiems tą teisę jų tėvynėje. Su tokiais „piliečiais“, kurie nesupranta, priešinasi ir kovoja dėl savo mažumos visokių privilegijų, demokratija leidžia kovoti. Žinoma, politinis taktas ir tikslumas verčia daryti tą kovą kultūringai. O Tautos ateitis deda mums tos kovos PAREIGĄ“ (Vladas Putvinskis-Pūtvis. Ten pat, p. 32).
„Mažumoms duota tiek teisių, kiek reta kuri valstybė duoda“
Antrindamas Tautos atstovui Vladui Putvinskiui-Pūtviui, anos nepriklausomos Lietuvos Prezidentas Antanas Smetona savo viešose pasisakymuose reikalavo: „Tautinės mažumos privalo gerbti ir didžiumai privalomas teises. Deja, lig šiol tos pagarbos Lietuvoje nebuvo matyti. Patys lietuviai lig šiol kaip reikiant nebuvo supratę savo kalbos teisių vertės. Užaugę Rusijos nelaisvėje, nesijautė laisvi esą, bendraudami su kitomis tautomis, pasidavė netikriems demokratijos obalsiams: būdami nuskriausti, bijojo būti apšaukti šovinistais ir nejučiomis patarnavo svetimam šovinizmui. Ta lietuvių ypatybė nėra dorybė, bet tik baikštuolio būdo savybė, pateisinama vien vergiškos buities liekanomis. Rūpindamiesi Lietuvos valstybę atstatyti ir laiduoti teises mažumoms, neužmirškime ir mūsų pačių kalbos teisės, pasirūpinkime ją pastatyti privalomoje pirmaeilėje vietoje visose mūsų gyvenimo srityse. Tai yra teisė viso pasaulio pripažinta ir mums belieka ja tinkamai pasinaudoti“ (Antanas Smetona Mažumos ir lietuvių kalba // Rinktiniai raštai. – K.,1990. – P. 103-106).
Dabartinis Europos Teisingumo Teismas 2011 m. gegužės 12 d. – tą A.Smetonos nuostatą pilnutinai patvirtino.
Kitame savo straipsnyje „Lenkų politika Lietuvoje“ A. Smetona, aptaręs Balkanų valstybių draugiškus santykius, atskleidė Lenkijos slavišką imperialistinę prigimtį: “Ne toki yra lenkai: jiems nepakanka Lenkijos, jie dairosi Lietuvos ir Gudų krašto. Tai, mat, Lenkijos provincijos, kur reikiąs tvirtinti lenkų gaivalas, kolonizuoti. Lenkų dienraščiai vienu balsu šaukia, kad reikią sutvirtinti „lenkiškam gaivalui“ pakraščiuose. Lietuvos lenkai, nerodomi iš Varšuvos pirštu patys numaną, ką reikią daryti, kad ta šalis (Lietuva – O.V.) paliktų Lenkijos provincija“ (Ten pat, p. 321-324).
Lietuvos Prezidentas viešai ir atvirai kvietė jo laikų inteligentiją šviesti nutautintus Vilniaus krašto lietuvius, jau nemokančius kalbėti lietuviškai, belstis į jų širdis, sakydamas: „Kovokime dėl savo teisių ne žodžiu, o darbu. Visų pirma sudarykime tam tikrą būrelį žmonių, kurie rūpintųsi vilniečių lietuvių likimu, jų apsaugojimu nuo sulenkinimo (Antanas Smetona. Ten pat, p. 457).
1934 m. vasario 8 d. išleistame „Tautai ir valstybei saugoti“ įstatyme buvo numatyta bausti tuos, kurie niekins ir įžeidinės lietuvių tautą, Lietuvos vyriausybę, valstybinius ženklus, vėliavą, dirbs užsienio naudai prieš Lietuvą. Ir tai nebuvo vien tik žodžiai. Apie tai byloja 122 nacistų teismas Klaipėdoje, nesilankstant ir nepataikaujant to meto galingai Vokietijai, vadovaujamai Hitlerio. Apie tai išsamiai rašo istorikas A.Eidintas knygoje „Antanas Smetona“ (V., 1990).
Vienoje iš savo paskutiniųjų kalbų Lietuvoje Antanas Smetona, vertindamas tautinių mažumų padėtį Lietuvoje, kalbėjo: „Mažumoms pripažintos teisės lygios su Tauta kūrėja prieš įstatymus, pripažinta teisė organizuotis ir šviestis savo gimtąja kalba, bet už tai reikalaujama iš jų būti ištikimiems valstybei. Iš čia eina dvi skirtingos sąvokos: tautiečio ir piliečio. Ir Lietuva turi tokių mažumų: joms, mūsų duota, rodos, tiek teisių, kiek reta kuri valstybė duoda“. (Antanas Smetona. Ten pat, p.347).
Kas ir kada tai sustabdys?
Tačiau Lietuvos lenkams to niekada nebuvo gana. Lenkijos imperialistiniai siekiai pavergti Lietuvą ypač išryškėjo dabar, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. LLRA vadovas V.Tomaševskis piktybiškai ir ciniškai klastoja Lietuvos istoriją ir kursto neapykantą Lietuvoje tarp lenkų ir lietuvių. Jo zoologinė neapykanta kraštui, kuris jį išaugino, išmokė, Tautai, kuri jam netrukdė siekti aukštojo mokslo ir politinės karjeros – nesuvokiami, o gal ir suvoktini, kaip jo Trojos arklys į valdžią ir prie sotaus lovio. Tik ar nuo to lengviau ir sočiau jo tautiečiui, kaip ir jo kaimynui lietuviui.
V. Tomaševskio destruktyvi ir nebaudžiama, valdžios „nematoma“ veikla, jau duoda vaisius. Seimo narys Paulius Saudargas, lankęsis Šalčininkų, Vilniaus ir kituose Lietuvos Rytų rajonuose, jų mokyklose, pamatė, kad „Čia sutikti lietuviai nesijaučia gyvenantys Lietuvoje, o besimokantys vaikai sunkiai kalba lietuviškai ir nedaug žino apie Lietuvą. Visame rajone vyrauja lenkų kalba, o lenkiškose mokyklose jaučiasi priešiškumas Lietuvai. Tai rodo užrašai ant moksleivių suolų: „Užkonservuosime lietuvių galvas stiklainiuose“; „Lietuva – tai Lenkija“, „Tegyvuoja Lenkija“ ir pan. (Saudargas P. Integracija nereiškia tautinio tapatumo praradimo // XXI amžius. – 2011, geg.4, p.4).
Lietuvoje jau tapo įžūlia mada šmeižti ir niekinti mūsų Tautai ir Lietuvos nepriklausomybei daugiausiai nusipelniusius žmones. Šmeižiami visi – Prezidentė, Lietuvos nepriklausomybės vienas iš pagrindinių vadovų prof. Vytautas Landsbergis (kartu su Vilties Prezidentu Stasiu Lozoraičiu), kiti šviesiausi Lietuvos žmonės. Šmeižia, kas tik netingi: žydai, rusai, lenkai, svieto perėjūnai, migruojantys iš vienos valstybės į kitą, kuriems visur negerai, su dar nenudžiūvusiu pienu ant lūpų žurnalistėliai, KGB majorai, įžeisti, pavaryti nuo sotaus lovio, disidentai – komunistinės valdžios tobulintojai Lietuvoje, jau susirgę sunkia energetine vampyrizmo liga, parsidavinėjančios, kas duos daugiau, televizijos „žvaigždės“ ir t.t. O valdžia, Lietuvos saugumo komitetas, prokuratūra, partijų viršūnės – sėdi ir „stebi“…. ir už tai – didelius pinigus gauna, vargšų Lietuvos žmonelių sąskaita. Ir kada tai baigsis?… Ir ar baigsis kada?…
„Lietuviai yra savo valstybės kūrėjai“
Prezidentas Antanas Smetona negailėjo karčių žodžių ir patiems lietuviams. Jo nuomone, anoje nepriklausomoje Lietuvoje lietuvių savimonė dar nebuvo susiformavusi. Lietuvių tautininkų suvažiavime 1933 m. gruodžio 15 d. jis kalbėjo: „Už savo ribų lietuviai nesiveržia niekur ekspansijon. Bet jų tautiškas susipratimas dar nėra galutinai subrendęs. Tai ne italai, ne vokiečiai ir ne kitos tautos, kurioms viduramžyje buvo lemta pasireikšti savo mokslu ir menu…Kas kituose kraštuose savaime suprantama, tai Lietuvoje tuo dar labai abejojama. Šitai galima paaiškinti tuo, kad dar ne visų lietuvių sąmonė yra tautiška“ (Antanas Smetona. Ten pat, p. 478).
Kaip vieną bjauriausią lietuvių tautinės savimonės stokos bruožą Antanas Smetona, ypač kritikavo lietuvius už jų orientaciją „į tolimą erdvę ir jo laimės ieškojimą svetur…, kur lengviau gyventi… Lietuvį masina, kas svetima, jam atsibosta, kas sava, nenori atsilikti nuo mados, gėdisi kitiems pasirodyti, koks yra, nori būti panašus in prašmatniuosius in juos prisitaikyti…Pavyzdys ėjo iš nutaustančių bajorų. Nei Daukša su Giedraičiu, nei Kulvietis nestengė paveikti mūsų kunigaikščių ir bajorų, kad grįžtų in savo gimtąją kalbą… Neretai atsitinka ir dabar laisvojoje Lietuvoje, kad susiėjus kur keliems lietuviams, ir tai inteligentams, ir atsiradus jų tarpe kokiam nelietuviui, tuojau visi derinasi in jį ir ima kalbėti jo kalba. O koks mūsų šviesuolių pamėgimas daryti mišrias šeimas!” (Eidintas A. Ten pat, p.139).
Antanas Smetona ypač daug dėmesio skyrė tautinei mokyklai ir tautiniam jaunimo auklėjimui. Savo straipsniuose ir viešose kalbose jis nuolat akino stiprinti lietuvybės ugdymą, ypač Rytų Lietuvoje ir Klaipėdos krašte, stengtis lietuviams diegti valstybinį mąstymą ir šeimininko jauseną savo krašte, nes kitos Tėvynės lietuvis neturi. „Lietuviai yra savo valstybės kūrėjai, o tautinės mažumos jiems padėjėjos. Kadangi nereikalaujame, kad jos sutirptų mūsų Tautoje, tai leidžiame kultūros reikalais bendrauti su savaisiais. Jos už tai privalo būti mūsų teritoriniai patriotai: mylėti Lietuvą ir gerbti lietuvių tautą, būti lojalios Lietuvai ir laikytis instatymais nustatytos tvarkos, ne iš prievartos, o iš sąžinės“ (Antanas Smetona. Ten pat).
„Kol būsime ištikimi Vyčiui, niekas mūsų neįveiks“
Savo straipsniuose ir susitikimuose su jaunimu Antanas Smetona mokė juos gerbti savo tautos ir savo valstybės istoriją, imti pavyzdį iš didžiųjų tautos asmenybių, mokytis iš jų meilės Tėvynei, teisingumo, narsos ir pasiaukojimo. „Kai mokėsime būti teisingi, darbštūs ir stiprūs visokiems būdo silpnumams.nebaisūs bus jokie pavojai“, – kalbėjo jis studentams. Jie kvietė jaunimą siekti aukštų idealų, puoselėti savo kalbą ir kultūrą, dauginti jos lobius. – „Juk tik toji tauta verta laisvės, kuri ne veltui gyvena pasaulyje, kuri įstengia išauklėti iš savo sąmonės dvasinių žiedų. Kol ji nepamiršta to tikslo, tol ji tarpsta ir gyvuoja, įneša savo indėlį į tautų lobyną“ (Antanas Smetona. Ten pat, p.419).
Šios Lietuvos Prezidento Antano Smetonos mintys iki šiol tebėra aktualios dabartinei Lietuvai, tarsi šiandien pasakytos.(Ona Voverienė. Tautotyros etiudai. – V., 2011).
Aktualūs ir Prezidento Antano Smetonos palikti testamentiniai žodžiai apie Tautos idealą: „Koks mūsų tautos idealas? Jis inrašytas mūsų valstybės ženkle iš gilios senovės paveldėtame. Kitos tautos turi savo vėliavose liūtus, arus, ar kitus galybės simbolius. Tai gražu, tai didinga!. Mes turime Vytį, šarvais apkaustytą raitelį ant žirgo, kalaviju rankoje užsimojusį, šuoliais lekiantį. Tai gražu; tai prakilnu!. Jis, kaip skelbia senovės raštai, vaidilų išgiedotas, dainių išdainuotas… Tas ženklas yra mūsų tautos garbė: riteriško teisingumo simbolis. Niekuomet jo nepamirškime nei santykyje su savo mažumomis, nei su kitomis valstybėmis. Kol jam būsime ištikimi, niekas mūsų neinveiks. Riteris teisingas, bet jis šarvais apsikaustęs ir su kalaviju rankoje. Kada prireikia, tai jis ištraukia kalaviją ir stoja už teisybę prieš tuos, kurie ją niekina. Taip vaizduotis teisingumas yra jausti ir elgtis ne tik valstybiškai, bet ir tautiškai“ (Antanas Smetona. Ten pat, p. 493).
Tik ar sulauks dar mūsų amžininkų kartos, kad mūsų dabartinis geroko įmitimo riteris ištrauktų tą kalaviją prieš visokius mūsų Tautos skriaudėjus, šmeižikus ir mūsų kultūros ir tautinių vertybių niekintojus? Ir ar liko dar Lietuvoje riteriško mąstymo žmonių?
Prof. Ona Voverienė
