„Dar ką tik mes bijojome kinų. Dabar mes bijome dėl jų“ – neseniai laikraštyje New York Times rašė ekonomistas Paulas Krugmanas. Jis kalbėjo apie gąsdinančius skaičius, kurie atspindi blogas naujienas susijusias su antra pagal dydį pasaulio ekonomika. Pirma, nerimą kelia nuo dviženklių skaičių iki 7,5 proc. sumažėjęs ekonomikos augimas. Taip pat sumažėjęs investicijų kiekis bei įsiskolinimas – valstybės, įmonių ir piliečių skola siekia 200 proc. bendrojo vidaus produkto. Ilgą laiką Vakarai su pavydu žvelgė į Kinijos ekonominius pasiekimus, tačiau šiemet lėtėjant daugelis supranta, jog tokio dydžio valstybės krizė pasauliui neatneštų nieko gero. Veikiausiai tai galėtų būti naujos pasaulinės krizės priežastimi.
Nors šį mėnesį valstybė nuramino ekspertus pateikdama skaičius pagal kuriuos matyti, jog išaugo tiek prekyba, tiek industrinės produkcijos mastai, tačiau vis vien negalima paneigti, jog valstybė nesusiduria su skaudžiu lėtėjimo momentu.
Tiesa, daugelis ekonomistų lėtėjimą laiko lauktu ir normaliu. Jų manymu, Kinijos augimo modelis buvo nulemtas didelio atotrūkio tarp valstybės ir išsivysčiusių Vakarų valstybių. Šiam atotrūkiui mažėjant taip greitai pūstis tiesiog nebeįmanoma. Be to, valstybė pradeda daugiau investuoti į paslaugas nei technologijas. Tokiame ekonomikos periode milžiniškų ekonominių šuolių būti nebegali. Todėl atrodo netgi stebėtina, kodėl lėtėjimas taip gąsdina tokius ekonomistus kaip P. Krugmanas.
Kinija, jo nuomonė, netenka „valstiečių pertekliaus“. Darbo jėgos brangimas. Gamyklų darbo jėga Kinijos kaimuose nebegali kainuoti skatikų. Anksčiau įmonės plėtėsi pastatydamos naujas gamyklas Kinijos glūdumose, tačiau ir čia pragyvenimo lygis neišvengiamai didėja, todėl turi būti didinami ir atlyginimai. Kaip teigia P. Krugmanas kapitalas turi būti nebe „plečiamas“, o „gilinamas“. Investicijų sektorius gali patirtį staigų smūgį – nuo šiol jos pradės atsipirkti žymiai lėčiau ir ne tokia didele grąža. Valstybei, kurios ekonomika paremta milžiniškomis investicijomis gali susidurti susidurti su „Didžiąją ekonomikos siena“. Kyla klausimas – ar ji tam pasiruošusi? Ar sulėtėjimas ir pasėtas pesimizmas nesukels panikos virsiančios grandinine reakcija?
Kinijos Socialinių mokslų akademijos mokslininkas Yet Cei Fang tikina, jog darbo jėgos perteklius baigėsi dar 2003 m. Jei valstybė ir galėjo susidurti su rimta krize, tai turėjo įvykti būtent prieš dešimtmetį. Per 1995-2012 m. laikotarpį darbo rinka išsiplėtė tik 1,5 proc. Tačiau tikroji ekonomikos augimo jėga buvo kylantis darbuotojų produktyvumas, o ne jų skaičius, tad teigiama, kad niūros prognozės susijusios su darbo rinka yra nepagrįstos.
P. Krugmano perspėjimai remiasi teorija, kurią prieš 70 metų sukūrė R. Harrodas ir E. Domaras, pagal ją kiekviena ekonomika tarsi ant peilio ašmenų balansuoja tarp kylimo ir sprogimo. Kinija pasižymi ypač didelėmis investicijomis, tiksliau sakant, tai valstybė su didžiausia palūkanų norma ir kartu stabiliausiu BVP augimu. Tačiau kuo toliau, tuo daugiau Kinijai reikia investicijų, jog palaikytų tą patį augimą, kadangi mažėja investicijų naudingumas. Be to, už viso to slepiasi didėjančios skolos. „Blogosios paskolos“ gali siekti net ketvirtadalį visų paskolų. O investuotojai ir skolintojai ne visuomet yra tie patys žmonės. Manoma, kad scenarijus gali būti kiek panašus į 2008 m. prasidėjusią nekilnojamo turto krizę.
Tiesa, JAV prasidėjusi krizė turėjo dvi fazes – nekilnojamo turto burbulas ir Lehman Brothers bankrotas. Jei Kinijai ištiktų kas nors panašaus, tuomet ji pergyventų pirmąją fazę, tačiau išvengtų antrosios, kadangi tai nėra laisvosios rinkos valstybė.
Apskritai Kinija ir jos ekonomika yra unikali, todėl ekonomistams pakankamai sudėtinga numanyti, koks bus tolesnis jos kelias. Viena iš jos stiprybių kovoje su krize gali būti būtent ekonomikos reguliavimas. Valstybei nėra naujos staigios permainos, pavyzdžiui, per dešimtmetį žemės ūkyje dirbančių žmonių skaičius sumažėjo nuo pusės gyventojų iki trečdalio. Ir tokio dydžio valstybėje tai yra nesuvokiamo greitumo permaina. Todėl tikėtina, jog Kinija persiorientuos greičiau nei prasidės skaudžios pasekmės.
Parengta pagal The Economist.
